Recenzijos

Atgal

Atsiminimų knyga apie aktorių Praną Piauloką

2011 11 18

 
Neseniai pasirodė biografinė atsiminimų knyga apie Šiaulių dramos teatro aktorių Praną Piauloką (1945-2008). Ta proga leidinio „Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką“ sudarytoją Svajūną SABALIAUSKĄ kalbina teatrologė Nomeda ŠATKAUSKIENĖ.
 
Pastaruoju metu išleista gausybė biografinės dokumentikos knygų. Atsiminimai apie Šiaulių dramos teatro aktorių P. Piauloką – ne išimtis. Kodėl šio žanro knygos tapo tokios populiarios ir paklausios?
Nemanau, kad tai tik mados reikalas. Atsiminimų knygų nėra labai daug. Tiesiog toks žmogaus gyvenimo ciklas. Pastaruoju laiku netekome nemažai didžių menininkų, tad dėsninga, kad pasirodo knygų apie juos. Prieš keletą metų buvo labai populiarios žvaigždžių biografijos, o dabar knygynų lentynos lūžta nuo atpigintų tokio žanro leidinių. Manau, atsiminimų knygos ilgiau lieka paklausios, nes apie garsų ar jau anapilin išėjusį žmogų, jo charakterį, darbus sužinome iš daugelio jį pažinojusiųjų. Atsiveria išsamesnis asmens paveikslas, nei, tarkim, apybraižose, kurios buvo populiarios ir anksčiau. Kiekvienais metais pasirodo 2-3 atsiminimų knygos. O ši, apie P. Piauloką, išskirtinė galbūt dėl to, kad yra ne apie sostinės, o apie provincijos teatro aktorių.
 
Kuri panašaus žanro knyga tau labiausiai imponuoja?
Ramunės Rakauskaitės apie kino režisierių Henriką Šablevičių, Janinos Rutkauskienės apie Laimoną Noreiką. Bėda, kad tos knygos ne visada lengvai pasiekia skaitytoją, jų trūksta bibliotekose.
 
Ar atsiminimų knygas veikia tie patys rinkos dėsniai? Juk jas norisi išleisti kuo greičiau, kol dar žmones jaudina prisiminimai apie vieną ar kitą asmenį. Ar pavyko išspausdinti knygą per tiek laiko, per kiek tikėjaisi?
Pirmas impulsas buvo toks: išleisti kaip įmanoma greičiau, gal net po metų. Tačiau paradoksas – daugeliui pasirodė pernelyg skaudu taip greitai leistis į prisiminimus apie Praną. Kita vertus, manau, prisiminimų knyga aktuali apie šešerius metus. Praėjus ilgesniam laiko tarpui, tarkim, po dešimties metų, daug kas pasikeičia, prisiminimai tampa labai asmeniški, kartais ir netikslūs. Šioje knygoje sąmoningai netaisiau netikslumų. Juk, sakoma, atsiminimuose slypi daugiausia tiesos ir, atvirkščiai, nieko nėra už juos subjektyvesnio. Taigi treji metai, per kuriuos išleidome knygą, manau, optimalus laikas.
 
Monografijai apie menininką parašyti dažniausiai prireikia ne vienerių ir net ne kelerių metų. Tai ilgas kūrybinis, analitinis procesas. O kiek laiko pakanka parengti atsiminimų knygai?
Jei prie jos dirbtų visa redkolegijos komanda, gal užtektų ir metų. Kai rengi vienas, sugaišti gerokai ilgiau. Be to, kalbinti žmonės gyvena net tik Šiauliuose, bet ir Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Londone, net Naujajame Orleane. Teko pasikliauti internetu ir asmenine žmogaus atsakomybe. Kai kurie kalbintieji, tarkim, Tomas Venclova, norėjo derinti kiekvieną korektūros taisymą. Tai ilgokai užtrunka. Ačiū redaktorei Birutei Tudorakei, kuri negailėjo savo laiko.
 
Iš pirmo žvilgsnio parengti atsiminimų knygą atrodo labai paprasta: pakalbini pašnekovus, užrašai ir sudėlioji tekstus, perduodi redaktoriui, ir viskas. Koks gi iš tikrųjų tas procesas?
Vartydamas atsiminimų knygas, aš galvojau panašiai. Kol pats nesiėmiau šio darbo. Sudarytojui tenka kur kas didesnė atsakomybė. Nepakanka iš kalbinamojo išgauti, pavyzdžiui, eilėraščio posmą. Rengdamas knygą siekiau, kad ji būtų skaitoma kaip pokalbis, kad kiekvienas pasakojimas tarsi išplauktų iš ankstesnio, savaip jį pratęstų. Tarkim, Virginijos Kochanskytės pasakojimą atkartoja Reginos Šaltenytės mintys, o jas papildo Gyčio Padegimo atsiminimai. Taip pamažu keliuose tekstuose atsiskleidžia, kodėl Pranas vadintas būtent Franku, pateiktos net kelios versijos, nuomonės. Knyga – kaip ištisinis audinys. Visi pasakojimai susiję vienas su kitu, išskyrus tuos, kurie buvo parašyti daug anksčiau.
 
Biografinės dokumentikos žanro knygos sudaromos įvairiai: galima atsiminimus pateikti chronologine tvarka ar tiesiog šiaip, kaip pavienius, galima jais provokuoti, galima koncentruotis labiau į kūrybą arba asmeninį gyvenimą. O kokia buvo tavo medžagos atrankos logika ir tikslai?
Jau dvidešimt metų dirbu žurnalistikoje, teko rašyti ir skaityti daug įvairių tekstų. Kai kurie žurnalistai mėgsta pateikti ne tik pokalbį, bet ir savo įspūdį apie kalbinamąjį, tarkim, komentuoti, kaip jis apsirengęs ir pan. Bet man tai neįdomu. Stengiausi knygą sudaryti taip, kad man ir daugeliui mano bičiulių būtų smalsu ją skaityti.
 
Vadinasi, knygoje labai daug tavo asmeninio požiūrio?
Taip. Kai kuriuos autorius stengiausi „nuasmeninti“. Reikėjo nemažai tekstų apvalyti, kad neliktų perdėto susireikšminimo.
 
Ar etiška tai daryti?
Pokalbiai buvo gana ilgi, tad tiesiog atrinkau mažiau „suasmenintas“ tekstų vietas.
 
Papasakotos istorijos skiriasi nuo parašytų. Ar pašnekovai buvo kalbinami, ar rašė atsiminimus, kaip jiems norėjosi?
Maždaug pusė tekstų buvo parašyti. Įrašiau 23 interviu. Daugelį vėliau derinau su pašnekovais, jie galėjo juos papildyti. Todėl kai kurie interviu nutolo nuo pirminio varianto ir virto asmeniniu pasakojimu.
 
Kalbinamų asmenų atranka – labai svarbus veiksnys. Kaip pasirinkai pašnekovus, ar neliko įsižeidusių, neteisingai primirštų?
Kai kurie pasisiūlė patys, kai kuriuos ilgai įkalbinėjau, o kitų taip ir neprikalbinau. Keleto žmonių atsisakymuose įžvelgiau netgi pavydo, nors viešai jie teisinosi tuo, kad P. Piaulokas jiems „gyvas širdyje“. Kai kurie tekstai nepateko į knygą dėl įvairių aplinkybių. Pavyzdžiui, gaila, kad taip ir nepavyko iki galo suderinti Vytauto Ciplijausko atsiminimų. O atrankos principas gana paprastas – daugelis pašnekovų tiesiog nurodydavo kitą asmenį. Liko nepakalbinta Dana Rutkutė, tačiau jos prisiminimus norėčiau sudėti į Šiaulių dramos teatro jubiliejui skirtą knygą. Beje, visi norintieji galėjo su manimi susisiekti, nes „Literatūra ir menas“, Šiaulių vietinė spauda, Šiaulių dramos teatras skelbė reikiamą informaciją. Manau, 45 knygoje įdėti prisiminimai – gana daug.
 
Visuomenėje gajus mitas, kad aktoriai yra neįprasti, „kitokie“ žmonės. Tai ypač pastebima nedideliame mieste, kokie ir yra Šiauliai. Be to, skaitytojams visada įdomu sužinoti aktorių asmeninio gyvenimo peripetijas, o P. Piaulokas garsėjo kaip gana uždaras žmogus. Ar nesinorėjo labiau atskleisti paslapties „uždangą“, papasakoti jo asmeninio gyvenimo detalių?
Aš ir kėliau sau tikslą atskleisti įvairiapusį Prano gyvenimą. Jis išties buvo labai talentingas aktorius, tai byloja ir daugybė apdovanojimų. Bet Pranas buvo ir paprastas žmogus, jis kaip visi pirko bandeles, pieną, degtinę ir cigaretes prekybos centre. Knygoje netrūksta nuoširdžių kasdieniškų istorijų. V. Kochanskytė pasakoja, kad Pranas šukuodavo jai plaukus. Kurso draugas Viktoras Valašinas atvirai išsakė nuomonę, kodėl aktorius liko Šiauliuose. Jo manymu, išvykęs iš Vilniaus ir pradėjęs dirbti Šiauliuose, Pranas gerokai pataisė savo finansinę padėtį. Genovaitė Vaiginytė neslepia, kad mėgo su Pranu „paūžti“, o Dalius Jančiauskas prisiminė jo pokštus „grimerinėse“. Žodžiu, knygoje netrūksta pasakojimų, rodančių, kad Pranas nebuvo toks jau uždaras ir neprieinamas „Dievo pateptasis“. Aktorius tiesiog bendravo su tais, su kuriais buvo malonu, ir elgėsi atvirai, paprastai, nuoširdžiai. Be to, knygoje rasite įdomių jo vaikystės faktų. Prano tėvas buvo nušautas jam dar negimus, berniukas augo vienas su mama. O visus prisiminimus persmelkia didžiulio P. Piauloko talento pripažinimas.
 
Žmonės linkę pagražinti prisiminimus, nutylėti skaudžius dalykus, neliesti kai kurių, kad ir labai svarbių temų. Ar nebijojai Prano paversti „stabu“, kaip pats sakei, „Dievo pateptuoju“?
Ne, nemanau, kad tokio žanro knygoje tai butų įmanoma.
 
Aktorių gyvenimas neretai apipinamas legendomis. Apie Praną, kiek žinau, jų taip pat būta. Ar nesinorėjo knygoje pažvelgti, kas slypi už tokių įvaizdžių kaip P. Piauloko „pasišventimas vaidybai“, „ištikimas Šiaulių teatro riteris“ ar net „Šiaulių miesto simbolis“.
Legendos egzistuoja, bet jose daug tiesos. Pranas, mano galva, išties buvo Šiaulių simbolis. Rūstus ir uždaras jis atrodė tik svetimiems. Apie aktoriaus ištikimybę Šiaulių dramos teatrui užsimena ir teatro vadovas Antanas Venckus, prisiminęs pusiau rimtą Prano pasakymą, kad geriau Šiauliuose būsiu pirmas nei kur nors kitur šeštas. Paskutiniais metais aktorius neneigė galimybės filmuotis serialuose, tik kine jį trikdė ilgos „prastovos“ laukiant tinkamų oro sąlygų ar pan. Visą gyvenimą Pranas buvo labai užsiėmęs, jam teatre skirti puikūs vaidmenys. O legendas sustiprina tikri faktai, kad ir daugeliui žinomas atvejis, kai įpusėjus darbams Pranas atsisakė dirbti restorano programoje.
 
Vis dėlto skaitant knygą susidaro įspūdis, kad aktoriaus kūrybinis ir asmeninis gyvenimas – tarsi du atskiri pasauliai. Ar dėliojant medžiagą siekta išlaikyti balansą?
Labai taikliai pastebėta. Knygoje siekiau balanso. Apie vaidybą turėtų kalbėti šios srities specialistai. Mane domino tiek kūrybinis, tiek socialinis, tiek ir asmeninis aktoriaus gyvenimas.
 
Skaitydama neseniai pasirodžiusias atsiminimų knygas apie teatro (ir ne tik) menininkus įžvelgiu nemažai jų gyvenimo paralelių. Tarkim, ir P. Piaulokas, ir Dalia Tamulevičiūtė apibūdinami panašiai: tai vieniši, atsisakę šeimos, teatru ir kūryba gyvenę žmonės. Panašus ir jų įvaizdis: elegantiškai smilkstanti cigaretė, kavos puodelis rankoje, susikaupęs veidas… Ar tai tos pačios, jau išeinančios kartos menininko įvaizdžio dalis?
Tikrai taip, visiškai pritariu. Tai teatro mohikanai, kuriems scena dar buvo šventa. Teatras keičiasi, bet norėtųsi, kad tam tikri dalykai išliktų. Dirbusieji su Pranu kalbėjo apie teatre likusią jo teigiamą aurą. Ir aš jiems pritariu. Prie kai kurių iškilių asmenybių visgi nedrįsčiau prisiliesti, o štai apie Šiaulių dramos teatro senbuvius, puikius aktorius, kuriuos pažįstu, arba šiuo metu čia spektaklį statančią režisierę Natašą Ogay – mielai rašyčiau. Matau šio darbo prasmę ir išliekamąją vertę.
 
 
 
Nomeda ŠATKAUSKIENĖ

2011 m.lapkričio 18 d.
www.bernardinai.lt iš NEMUNAS




Faktai apie mus

1931 ĮKURTAS VALSTYBĖS TEATRO ŠIAULIŲ SKYRIUS
ANTRASIS PROFESIONALUS TEATRAS LIETUVOJE
93 TEATRO SEZONAS