Recenzijos

Atgal

Kai problemos atlieka fasadinę funkciją

2010 11 11

Praėjusį savaitgalį Nacionaliniame dramos teatre vyko Šiaulių dramos teatro gastrolės. Jų dėka pagaliau vilniečiai galėjo pamatyti Antano Gluskino jau prieš du metus režisuotą spektaklį „Bela, Bosas ir Bulis", sulaukusį gana aukšto įvertimo – auksinio scenos kryžiaus apdovanojimo.Nors spektaklis buvo apdovanotas, nei vienos recenzijos apie jį nepavyko aptikti. Pagrindinės priežastys, manau, yra dvi: pirmoji – spektaklis pastatytas ne Vilniaus ir ne Kauno teatruose, o retas kuris kritikas aplanko toliau už šių dviejų miestų rodomus spektaklius (išskyrus užsienį, žinoma), antroji – spektaklis skirtas vaikams, o tokie spektakliai visuomet susilaukia ne itin didelio kritikų susidomėjimo. Visgi, net ir tokiomis sąlygomis, išankstinės nuomonės susidarymo išvengti nepavyko. Visų pirma, dėl, jau minėto apdovanojimo, o antra, dėl aprašyme akcentuojamo probleminės pjesės pasirinkimo. Deja, kaip tokiais atvejais dažniausiai ir nutinka, didžiosios dalies mano įsivaizduojamų spektaklio privalumų aptikti nepavyko.
 
Vokiečių dramaturgo Volkerio Ludwigo pjesės priskyrimas probleminiam vaikų teatrui pasirodė esąs tik paviršinis. Autorius į istoriją įtraukė daugybę vaikus ištinkančių sunkumų (kraustymasis, grasinimai mokyklos kieme, dėmesio trūkumas), tačiau nei vieno iš jų neišplėtė ir neanalizavo. Pabaigoje, viskam paprastai ir primityviai išsisprendus, visa tai tapo ne tiek problemomis, kiek nuotykiais, su itin aiškiu moralu – jei tave ištinka nelaimė, netylėk, o papasakok apie ją suaugusiems ir viskas išsispręs. Greičiausiai vaikams norėta parodyti, kad juos aplankančios bėdos nėra tokios didelės, kaip atrodo, bet pjesės personažai niekuomet ir neatrodė iš tiktųjų išsigandę, tad kaži ar visa tai galėtų įtikinti mažuosius žiūrovus. Be to, problemos sprendžiamos visose pjesėse (skirtose vaikams taip pat), nes tai ir sukuria veiksmą, bet vien dėl to jos visos netampa probleminėmis.
 
Režisierius sekė dramaturgo pėdomis ir išlaikė aiškią veikėjų tipizaciją. Trys septynmečiai vaikai – Bela (Monika Šaltytė), Bosas (Dalius Jančiauskas) ir Bulis (Aurimas Žvinys) – atstovauja skirtingose šeimose augančias ir itin aiškius charakterius turinčias atžalas. Tai pabrėžia tiek veikėjų apranga, tiek ir vaidybos būdai. Bela aikštinga, drąsi mergina, su daug kasyčių bei apsmukusiais džinsais, Bosas, turtingų tėvų vaikas, su portfeliu, bei tvarkingu švarku paauksuotomis sagomis bei Bulis, išoriškai pats paprasčiausias – neturtingų tėvų, prie gatvės gyvenimo spėjęs priprasti vaikas. Juos, nors ir dėl skirtingų priežasčių, jungia tėvų skiriamo dėmesio trūkumas bei mokyklos kieme apsilankantis vyresnis, pinigų reikalaujantis paauglys, pravardžiuojamas Grėbliu (Aurimas Pintulis). Pagrindinė trijulė suvienija savo jėgas prieš jį ir tokiu būdu artimai susidraugauja, o galų gale apie viską sužinojus suaugusiems, visos bėdos tampa įveiktos, pasimato ir anksčiau jų neįvertinta tėvų meilė bei supratingumas (su jais tereikėjo pasikalbėti), ir vaikų laukia kupinos nuotykių atostogos be jokių problemų. Keista, nes ir pats režisierius ne kartą yra minėjęs, kad vaikams, kol jie jaučiasi vieni, jų problemos atrodo milžiniškos, tad ar toks „taukšt paukšt ir viskas" jų įveikimo būdas, nėra visko pateikimas žiūrint į jas suaugusiųjų, o ne vaikų akimis?
 
Viskas gana tipiška ir aptinkama kone kiekviename amerikiečių (ir ne tik) filme, skirtame vaikams, nes tai, ką pamatome šiame spektaklyje taip abstraktu ir amžina, nepateikiant jokio individualaus požiūrio nei iš dramaturgo, nei iš režisieriaus, nei iš aktorių pusės. Tuo pačiu vis vien galima džiaugtis, nes, nors viskas ir šimtą kartų matyta bei girdėta, beveik niekuomet nebuvo rodyta mūsų šalies spektakliuose, skirtuose vaikų, o ne paauglių publikai. Be to, viskas pateikta gana subtiliai, neatsisakant aštresnių, vaikų juoko susilaukiančių frazių, bet nemanipuliuojant jomis, tuo pačiu sugebant jas įterpti gana natūraliai, ką padaryti nėra taip paprasta. Taiklūs ir scenografiniai sprendimai (dailininkė – Andželika Šulcaitė), leidžiantys akimirksniu Belos kambarį paversti mokyklos kiemu ir atvirkščiai, apsukant kartoninių dėžių sieną tai viena, tai kita puse.
 
Spektaklis kalba apie aštrias, vaikus ištinkančias problemas linksmai ir nemoralizuojant, kaip tai daro ir vienas iš veikėjų, namo sargas Valentinas (Juozas Žibūda), teigiantis, jog neapkenčia vaikų, nors, tuo pačiu, visuomet yra pasiruošęs jiems padėti. Tam tikrais momentais įtraukiamos ir dainos (tai egzistuoja ir pjesėje), aktoriams į rankas įduodant mikrofonus, kas irgi padeda kurti žaidybišką nuotaiką. Du veiksmai prabėga greitai ir geba išlaikyti tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų dėmesį, tik, gaila, jog neišsirenkant pagrindinės temos bei neatsisakant šabloninės veikėjų tipizacijos, viskas praslysta paviršiumi. Reikia tikėtis, kad kiekvienas vaikas atras čia sau kažką artimo ir pats išsianalizuos tai giliau ir džiaugtis, kad yra spektaklis, kuris tai skatina.
 
 
Milda BRUKŠTUTĖ
2010-11-01 
 




Faktai apie mus

1931 ĮKURTAS VALSTYBĖS TEATRO ŠIAULIŲ SKYRIUS
2 PROFESIONALUS TEATRAS LIETUVOJE
88 TEATRO SEZONAS