NAUJIENOS

Atgal

Baigėsi festivalis ATGAIVA: filosofas G. Mažeikis apie spektaklį „Mindaugas“

2018 12 04

Gruodžio 1 d. spektakliu „MINDAUGAS" baigėsi lietuvių dramaturgijos festivalis ATGAIVA. Tą pačią gruodžio 1-ąją 11val. teatro mažojoje salėje vyko diskusija-konferencija „Ryto mintys: kokią vietą kultūroje ir politinėje sąmonėje šiandien užima teatras?". Diskusijoje dalyvavo filosofas, VDU prof. dr. Gintautas Mažeikis, teatrologas, VDU doc. dr. Edgaras Klivis, istorikas, VU lekt. dr. Norebertas Černiauskas, kino ir teatro režisierius Jonas Tertelis. Konferencijoje pranešimą „Veidrodiniai pokalbiai: teatro ir politikos priešpriešos" skaitęs filosofas G. Mažeikis pasidalino savo mintimis apie spektaklį.
 
G. Mažeikis. Haliucinuojantis MINDAUGAS lietuvio sąmonėje
(Apie režisieriaus Nikolo Darnstädto spektaklį "MINDAUGAS" Šiaulių dramos teatre)

Spektaklio reklama įspėja, kad jis pastatytas ne visai pagal J. Marcinkevičiaus dramą. Kas tas „ne visai?", kai platinamas bukletas skelbia: "Justinas Marcinkevičius, Nikolas Darnstädt „Mindaugas"? Kai tik patriotas, mokytojas ar šiaip patriotiškai nusiteikusi šeimyna pamato Marcinkevičius [...] ir Mindaugas, tuoj pasiriša tautinę juostelę ir, patriotiškai iškėlę galvas, atsiveda paauglius istorijos pamokai. Vediniems tokios nuostatos spektaklyje tenka susidurti su savo pačių košmaru: kažkokiu šizofrenišku daugybės mindaugų, daugybėje Lietuvos sąmonių klyksmais. Ir nors spektaklio pradžioje matome pusplikius raguotus ilgapirščius monstrus tarsi besiveržiančius iš Platono olos, kaip iš šešėlių ir haliucinacijų karalystės, šio paaiškinimo daugelis žiūrovų nesuvokia. Dar daugiau, neretas šią sceną interpretuoja kaip laukinius lietuvius siekiančius Saulės, Utopijos.
Spektaklyje matome disocijuotą lietuviško nesąmoningumo Mindaugą. Kas jis? Kas iš jo yra daugybės (multiplicity) sąmonėje: moterų, vyrų, daugumoje Lietuvos gyventojų? Šios pusiau racionalios haliucinacijos būdraujant yra tuo stipresnės, kuo labiau išpūstas yra karaliaus Mindaugo mitas ir kuo labiau jis tuščias. Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena parlamentinėje demokratinėje respublikoje, dar ir sukurtoje etniniu pagrindu, yra nesuvokiama, anachronistiška, ideologiškai begėdiška, traumuojanti naujas ir naujas kartas. Ar jis buvo baltarusis, rusas, ukrainietis? Taip ir nenujojo iki Baltijos jūros? Nebūtų šios šventės, šio didžiavimosi neaiškia šlove (ir dar kieno šlove?), nebūtų ir šio haliucinuojančio šnekėjimo. Tačiau Lietuvos valstybės menkutėlė ir išvėpusi propaganda žūt būt bando šnekėti mindaugišką tauškalą, kuris vėl ir vėl gimdo būdraujančių kliedesius. Ką reiškia ši tuščiagarbio pjedestalo šlovė, ši šventė (karalystės, imperijos, vienybės su Baltarusija, ko?) šiandienos nepritekliaus, išnaudojimo, ciniško kapitalistinio melo, migracijos, pabėgėlių, profesinių dramų kontekste? Spektaklis turėjo būti juokingas, tai beveik siurrealistinė komedija, tačiau Mindaugo mito, didžiosios istorinės fantazijos našta tokia didelė, kad nusimesti šią kuprą yra kančia, o kai kuriems ji įaugo į odą, ir ne juokas ją nusilupti. Salėje mačiau, kaip žmonės bijo juoktis, nors aktoriai labai stengėsi: vis ta mindauginės karalystės kupra.
Ką tas jaunas (statymo metu buvo vos 23 metų) Darnstädtas išmano apie mūsų didybę? Kadangi pats prisipažino, kad neišmano, ir net nebando, jis, padedamas darbščių lietuvaičių, ne tik skaitė Marcinkevičių ir istorikus, bet ir paėmė gausius interviu, ką žmonės šiandien galvoja apie Mindaugą karalių ir visa tai gerai išmaišė. Juk jei yra valstybinė karūnavimo diena, vienintelis karalius žmonėms turėtų būti svarbus. Pagaliau ką nuveikė, ką pasiekė lietuviški "propagandistai" ne vienerius metus plaunantys smegenis apie bočių, o gal ir mūsų, didybę? Iš interviu režisierius, jo komanda, išrinko įdomiausias, keisčiausias, emociškai įtaigiausias reakcijas ir jas integravo į Marcinkevičiaus pjesę, iš kurios liko tik kontūras, užuomina. O dekoracijos, siurrealistinės, kylančios iš sovietinės sąmonės reliktų ir popkultūrinių serialų, turėjo žmonių regėjimus dar labiau vizualizuoti, pabrėžti. Interviu būdu buvo apčiuoptas trečiasis Mindaugas, šalia istorinio ir J. Marcinkevičiaus. Haliucinuojantis būdraujančios sąmonės karalius yra kolektyvinis, daugelio, ne tik vyrų, bet ir moterų. Štai kodėl spektaklyje Mindaugą kartais vaidina moterys - dažnai kuri nors isteriška, klykianti, vadovaujanti ir imituojanti vyrišką mačo, seksistą ir kariūną. Vigmantas Butkus savo komentare spektakliui pastebėjo kad šiame spektaklyje "[...] visa jėga veikia daugsyk sustiprintas ir įvairiai modifikuotas vadinamasis susvetimėjimo arba atsiribojimo, atribojimo efektas („Verfremdungseffekt"), kurį maždaug XX a. viduryje teatre įteisino Bertoldas Brechtas". Atribojimo, susvetinimo efekto, kaip ir Brechto teatro kalbos, žiūrovas nei išmano, nei apie jį girdėjo. Todėl poveikis yra visai ne karnavalinis, o geliantis sąmoningumo išviešinimas. Klykiančios moters mindaugiškas pavidalas žeidžia ir kartu juokina patriotiškų žiūrovų ir į „istorijos pamoką" atvestų mokinių savimonę. Kaip draudžiamas heroinas: kartu šildo ir šaldo, sukelia meilę ir siaubą. Nežinojau net kur įdomiau žiūrėti: į sceną, ar į sustingusius iš siaubo ir dviprasmybės mindaugofilų profilius. Tačiau galima suprasti ir Darnstädtą. Moters sąmonėje tuštybės šmėkla - karalius iškyla lygiai taip pat dažnai kaip ir vyro galvoje. Mindaugas, į jų sąmonę veikiau atkeliavęs ir Marcinkevičiaus vizijų, nei iš istorijos, yra agresyvus ir nenuolankus pradas, manipuliatorius, per savųjų kaulus žengiantis valstybininkas. Tiesa, žiūrovui matyti tokį transgenderinį disocijuotą Mindaugą nelengva, nes kiekvienas nori jį pamatyti pilyse ar rūmuose, didingume intriguojant ir kovojant.
Iš kliedinčio karališkumo sėklų išaugęs tuščiažiedis padaras šaukia savo meilę tėvynei, bet ne žmonėms. Mindaugo karaliaus vizija, kaip ji išmokta, yra: stipri valstybė be silpnų žmonių. Nereikia nei vieno, tik karaliaus. Kaip rezultatas - migracija ir bėgimas iš namų, valdžios cinizmas ir romantiniai sentimentai nusavintiems pušynams. Mindaugo fantazmas su tuo yra tiesiogiai susijęs. Sąmonėje nėra istorinio laiko, o yra įvykiai, burbulai, kuriuos, kaip lemputes, galime pritraukti arčiau savęs ir juos pamatyti dabarties bėgsme. Todėl spektaklis yra antiistorinis. O antiistoriškumas laisvina nuo propagandos, kuri itin mėgsta didžiuosius pasakojimus ir iškiliuosius mitus. Antiistorija atveria nesąmoningumo labirintus, kur veikia specifiniai inversijų dėsniai, kai laikai ir erdvės susipainioja iki to, kad tampa vienas kito replikomis.
Spektaklis naudojasi Davydo Lyncho kinematografiniais nesąmoningumo vaizdavimais, kurių rasime jo „Vidinėje imperijoje". Tik lietuviška „vidinė karalystė" pripildyta ne istorinės romantikos, o dabarties staugsmo. Vidinė karalystė tai paslaptingi sąmonės koridorių labirintai, kur atvėrus duris išdygsta netikėtos asociacijos ir į kurias įkritę mes nebesusigaudome nei kuriame esame amžiuje, nei kokius klausimus sprendžiame. Gal būt todėl šalia mindaugiško kliedesio laikas nuo laiko nuskamba patriotiniai balsai ar net Sausio 13 aukų atminimas. Tokie viražai yra ir režisieriui, o dar labiau teatrui ir aktoriams, politiškai pavojingi, nes užkabini tai, kas yra labai aktualu ar šventa. Režisierius ir aktoriai spontanišką mindaugiško (ne)sąmoningumo raišką pavertė juoku, komedija (spektaklyje daugybė puikių replikų, kaip antai „ligoninėje pas jį buvo tik viena ranka, bet jis trenkė man kita"). Todėl besijuokiant su raguotais ir uodeguotais monstrais nebežinai ar spektaklyje minimi Sausio 13-os įvykiai ištariami iškilmingai ir su pagarba, yra tik raguotos Mortos (aktorius J. Bindokas) pokštas? Kas ta haliucinuojanti istorinė raguota Morta, karaliaus Mindaugo žmona, kad jai daryti verdiktą apie Sausio 13-os aukas, tik ką išlindus iš kliedesių labirinto? Kita vertus, tai yra tiesa: ta pati sąmonė, gimdanti moterišką Mindaugą, sprendžia ir Sausio 13-os pamoką, ir tai būtina atminti. Pagaliau atsitolinimas yra būtinas, tačiau skausmingai neįmanomas, kai dar kalbi apie gyvai atmenamus skaudžius įvykius.
Žiūrėjau spektaklį minint Atgaivos festivalio 30-metį. Atgaiva (teatro festivalis, laikraštis, politinės idėjos) siejama su Tautinio atgimimo pradžia 1988 metais. Tautinio atgimimo idealai buvo truputį kitokie nei kur kas radikalesnio politinio Sąjūdžio, o dvasia kitokia nei Roko maršų (Antis, BIX...). Atgaivos ir Tautinio atgimimo pirmutinis siekinys buvo lietuvių kalbos išaukštinimas, reikalavimas ją padaryti valstybine (vienas iš iniciatorių kalbininkas Kazimeras Župerka), o kitas - gaivinti į dvasingumą ir laisvę šaukiančią literatūrą. Štai kodėl toks svarbus buvo dabar jau kritikuojamas J. Marcinkevičius. Vienu iš Atgaivos ženklų tapo A. Škėmos grąžinimas į Lietuvos sceną (G. Padegimo „Žvakidė", 1988 metai), ir V. Jasukaitytės „Žilvino" pastatymai.
Man žiūrint Darnstädtao „Mindaugą" galvojosi, kad ir gerai, kad šio tautinio atgimimo srovė virsta kažkuo kitu, kad vietoje Škėmos „Baltos drobulės" dabar matome lietuvių šnekų ir refleksijų apie Mindaugą „liftus". Etninė Lietuva bando įžengti į savo pasąmonės tamsumas, kurių epicentre sėdi „karalienė Mindaugas", valdovė vyrišku balsu, transgenderinis Molochas.
Kai kurios Šiaulių miesto mokyklos užsisako šį spektaklį. Šį norą, gimstantį iš mokytojų nesusigaudymo, kur eina (mano, kad tai Marcinkevičius, kad tai istorinė pamoka) ir mokinių žiūrėjimo įvykį komentavo V. Butkus: "N. Darnstädtas parodė, tiksliau, jaunatviškai siautulingai bei žaismingai įvaizdino daugmaž tai, ką kultūriškai pajėgūs gimnazistai tyliai galvoja apie „Mindaugą" ar panašius lietuvių klasikos kūrinius, bet bijo tai pasakyti, parašyti savo mokytojams. Mat edukacinė sistema pas mus, deja, kol kas daug labiau skatina ir aukštesniais balais „premijuoja" interpretacines ribas ir baimes, o ne drąsą ar paprastą nuoširdumą." Ir čia atsiveria dar viena plotmė, kurios Darnstädtas nespėjo pajuokti: „karalius" gyvas švietimo sistemoje ir rikiuoja savo gretas haliucinuojančiam mūšiui, kur mokiniui nelieka vietos drąsiai ir atsiskiriančiai, avangardinei ar postmoderniai interpretacijai, nelieka būdo savo laikui ir dvasiai, nes jis jau užimtas šmėklų. Išsilaisvinti iš jų globos, vadinasi jas pamatyti ir atpažinti.

 

2018-12-03

Šaltinis: https://mazeikisg.blogspot.com/2018/12/haliucinuojantis-mindaugas-lietuvio.html