Recenzijos

Atgal

Pauliaus Ignatavičiaus teatriniai remiksai

2019 02 18

<...> Spalvom, šviesom, dūmų mašinom, kitaip sakant, efektais paremtą teatrinį apvalkalą Ignatavičius išlaiko ir Šiaulių valstybiniame dramos teatre, statydamas spektaklį „Tobula pora (The Perfect Match arba Su naujais metais, Ionesco!)“. Pagal Eugene'o Ionesco pjesę „Kliedesiai dviem“ sukurtas spektaklis vaizduoja dviejų jau ilgą laiką kartu pragyvenusių, nuolat vienas kitu nepatenkintų žmonių porą, pas kuriuos vis įsiveržia kas nors svetimas.
Veiksmas vyksta turbūt kažkur gūdžiame miegamųjų daugiabučių rajone, Naujųjų metų išvakarėse, kai sproginėja ramybės neduodantys fejerverkai ir aplinkui padaugėja šiek tiek nebeadekvačių žmonių. Bute, kaip ir priklauso - senais tapetais padengtos sienos, dar uždengtos kilimais. Šonuose esančiuose ekranuose kartais pasirodo žinių, kartais laidos „Klauskite daktaro“, kartais tiesiog atsitiktiniai, mažai ką bendro su scenoje vykstančiu veiksmu turintys vaizdai.
Ji (Gintarė Ramoškaitė) sėdi neįgaliojo vežimėlyje, jis (Aidas Matutis) vaikšto pasiramstydamas lazdele, paskui jie apsikeičia, pasaulis apsiverčia. Bandoma įnešti kuo daugiau absurdo - per jų pokalbius, kuriuose jie graužia vienas kitą, per vis įprastinį ritmą sutrikdančius Svetimo (Severino Norgailos) netikėtus įsiveržimus, per kuriuos jis tampa ir porų konsultantu, ir tiesiog į kilimą besivyniojančiu gerai pašventusiu kaimynu. Nors pasirodo gana retai, Norgailos personažas / vaidmuo pasiglemžia visą dėmesį ir per jį tenka daugiausia paragauti teatrinio absurdo, kurį čia ir bando serviruoti režisierius. Pakanka prisiminti vieną sceną, maždaug viduryje spektaklio, kai mainosi iki tol buvusi pasaulio tvarka, kurioje lyg tviskanti popmuzikos ikona apsitaisęs Norgaila pasveikina atvykus į spektaklio pertrauką. Efektą sukelti pavyko.
Svarstant apie turinį, atrodo, nieko čia labai ypatingo - ilgai kartu gyvenę žmonės permąsto savo drauge praleistą laiką, jie vienas kitam iki gyvo kaulo įgrisę, bet tuo pačiu metu ir negali būti atskirai. Jie erzina vienas kitą, pasakoja teorijas, kiek daug būtų pasiekę vienas be kito. Galbūt ir taip, galbūt ir ne. Bet už turinį įdomesnė forma, kuria visas šis dialogų kratinys pateiktas. Reklamavęsis kaip spektaklis „tiems, kurie bent kartą mylėjo“, labiau panašėja į fantasmagorišką išgyvenimą, lydimą heloviniškų efektų ir banalių, medinių juokelių, iš kurių ilgainiui imi juoktis ne dėl to, kad juokinga, bet kad niekaip nesupranti, kodėl padaryti tokie pasirinkimai.
Bandydamas būti visapusišku absurdu, šis Ignatavičiaus spektaklis pasidaro perteklinis, todėl galiausiai sunkiai žiūrimas. Tačiau taip dažnai nutinka absurdo pjesėms atsidūrus scenoje - jas nužudo jų pačių diktuojamas žanras.
 
2019 02 18
LAURA ŠIMKUTĖ
Menų faktūra
Visas straipsnis: www.menufaktura.lt




Faktai apie mus

1931 ĮKURTAS VALSTYBĖS TEATRO ŠIAULIŲ SKYRIUS
2 PROFESIONALUS TEATRAS LIETUVOJE
89 TEATRO SEZONAS