Recenzijos

Atgal

„Bagadelnia“ Šiauliuose. Absoliutli anbilivbl

2019 02 20

Jeigu į Šiaulių dramos teatro gastrolinę „Bagadelnią“ susirinko sausakimša nacionalinio teatro Mažoji salė - pilna buvo sėdinčių ir ant laiptų, ir stovinčių pulkas - vadinasi, kažko publika itin pasiilgo. Gastrolių? Šiaulių trupės? Komedijos? Šelmiško žvilgsnio į senelių namų personažus?
Kuo „Bagadelnia“ galėjo sužavėti?
 
Vyresniųjų trupės aktorių džiugiu buvimu scenoje. Jie šiame spektaklyje pagrindiniai ir vieninteliai: Sigitas Jakubauskas ir jo Vincas, Nijolė Mirončikaitė ir jos Ema, Antanas Venckus ir jo Valerijus, Juozas Bindokas ir jo Rapolas, Vilija Paleckaitė ir jos Agota. Nuo pat aktorių pasirodymo akivaizdu, kad scenoje - Šiaulių dramos teatro hitas, kad šiauliečiams aktoriams gera čia vaidinti ir kad žiūrovų simpatijos tuoj bus užkariautos. Taip ir atsitiko. Penki senukų globos namų gyventojai savo pokalbiais ir nuotykiais tapo vakaro pramoga, nors tikrai ne kiekvienas epizodas kėlė šypsnį ar juoką. Pramogą priminė ir istorijų pasakojimo principas: šio spektaklio žiūrovai gali rinktis, kurį iš dviejų siūlomų epizodų aktoriams vaidinti toliau. Kas garsiau rėkia, to smalsumas laimi. Arba už kurį siužetą daugiau rankų pakyla. Savotiškos rungtynės ir dovanos, kai laimi visi.
 
Žavus pats faktas, kad brandūs aktoriai turi ką veikti scenoje, kad jaunas autorius Aleksandras Špilevojus pastatė spektaklį būtent jiems - Šiaulių scenos senjorams. Jie yra draugiška komanda, ne konkurentai, tas irgi suteikia gerų emocijų. Be to, jie užtikrintai žaidžia pasiūlytą žaidimą - yra ir personažai, ir aktoriai, juos vaidinantys. Todėl spektakliui pasibaigus dėkingos publikos riksmas ir šėlsmas, nustelbiantis karštus plojimus - pelnytas, dievaži.
 
„Bagadelnia“ pildo nišą, kažkodėl retokai prisimenamą Lietuvos teatruose - specialiu repertuaru suteikti progą kurti vyriausiems aktoriams, kurie savo ruožtu teikia palaimą juos garbinančiai ir dar tik atrandančiai auditorijai. Kadaise Rimas Tuminas pastatė „Tylią naktį“ Monikai Mironaitei ir Mykolui Smagurauskui, o prieš keletą metų - „Paskutinius mėnesius“ Regimantui Adomaičiui. Ėmęs dirbti Maskvoje, Tuminas prisiminė tas pačias pjeses, kad pagerbtų Vachtangovo teatro publikos numylėtinius Iriną Kupčenko ir Vasilijų Lanovojų. Prieš keliolika metų Povilas Gaidys buvo sukūręs spektaklį „Kvartetas“ su vaidmenimis Klaipėdos scenos meistrams. Iš naujesnių pavyzdžių - Oskaro Koršunovo „Paskutinė Krepo juosta“ su Juozu Budraičiu, Gintaro Varno „Junas Gabrielis Borkmanas“, netgi ir Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“ (nors vaidmenys brandiems meistrams greičiausiai nebuvo pagrindinė šito spektaklio paskata). Kas dar? Sąrašas nebaigtas.
Kuo „Bagadelnia“ galėjo nuvilti?
 
O, kaip ten visko daug... Pradedant programėle, kurioje surišti net keli dokumentai: pasakojimai apie spektaklio ištakas ir personažus (žada „žilų herojų, senųjų romantikų, buvusių sovietinių laikų hipių nuotykius, patyrimus ir atradimus“), dramaturgo ranka rašytas laiškas žiūrovams (du psl. - „pasirinkai ir atlaisvinai šį vakarą šiam spektakliui“), dalis spektaklio teksto - angliškasis jo segmentas, jo tarimas („BAT IT IS ABSOLIUTLI ANBILIVBL“) ir vertimas, pora atvirukų su aktorių-personažų autografais... Jaunas aktorius, šio spektaklio dramaturgas ir režisierius Aleksandras Špilevojus medžiagą ir įkvėpimą „Bagadelniai“ rado, lankydamasis konkrečiuose senelių globos namuose. Bet niekur - nei savyje, nei teatre - jis nerado saiko jausmo ar autoriteto, kuris jam ištartų: sustok, valdykis. Atsirink.
 
Sumanęs scenoje pasakoti senukų istorijas, Špilevojus neapsisprendžia, ar aktoriai turėtų vaidinti Vincą, Emą, Valerijų, Rapolą, Agotą ir sakyti „aš“, ar pasakoti apie juos trečiuoju asmeniu, ir kodėl taip, o ne kitaip. Yra visaip. Vietoje charakterių - tik herojų vardai ir situacijos, dažnai jau įvykusios, jas aktoriai atpasakoja ir reaguoja - štai ir visa vaidmens charakteristika. O hiperaktyvus dramaturgas-režisierius trykšta sumanymais ir spektaklį konstruoja taip, kaip jam šauna į galvą.
 
Pradėjęs kokį epizodą (kad ir Vinco su Valerijumi ginčą, kieno sirgalius yra Dievas), jaunas kūrėjas jo nebaigs, kol neišsiplepės visais variantais, sukdamas ratais ir nejausdamas, kad jau seniai gana. Sąmojinga detalė, kad senolis katalikas Vincas dievina „Doors'us“ ir Jimą Morrisoną, šita muzika su juo ir bagadelnioje. Bet iš kur ir kaip atsiradęs tas ryšys? Tokį ūkišką tipažą, kokį vaidina Sigitas Jakubauskas, sunkoka susieti su roko muzika. (Be to, paskaičiuokim: Jimo Morrisono bendraamžiams, taigi ir numanomiems vyriausiems gerbėjams dabar būtų vidutiniškai po 75. Jie jau bagadelniose?) O kam sieti? Pagal šito spektaklio logiką - sugalvojau ir tegu. Sąmojingas galėtų būti seno fano ir jo žvaigždės angliškas dialogas (cituojamas programėlėje) - sąmonės netenkančio Vinco su seniai mirusiu Jimu - galėtų, jeigu taip neužsitęstų. Ir jeigu turėtų dramaturginės minties, ne pokšto krūvį. Tarkime, Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“ Beno santykis su Freddie Mercury yra konceptualus visai dramai, tai viena gijų, įrodančių, kaip žmogus sugeba kurti ir keisti save, o „Queen“ kūrybos motyvai - ne iliustracija, bet viena iš muzikinių spektaklio gijų.
 
„Bagadelnioje“ vystomi Agotos ir Emos filosofavimai apie Vinco infantilumą - dar vienas besaikio, bežanrio, patetiško žodžių srauto pavyzdys. Kaip ir ankančio Rapolo monologas apie meilę. O haliucinacijos apie mišką ir grybus!.. Atrodo, jos niekad nesibaigs. Ir kuo arčiau į pabaigą, tuo stipresnė anekdotinių istorijų koncentracija - su žolės parūkymu, elektroninio laiško rašymu Kalėdų seneliui ir trim Vinco keiksmažodžiais, kurie liko po pasimatymo su Jimu. Štai jums ir roko ikonos funkcija Špilevojaus dramaturgijoje: atimti amą senukui, kad iš viso žodyno saviraiškai jis beturėtų tris rusiškas nešvankybes.
Dar vienas Špilevojaus viršsumanymas - jis pats scenoje. Kaip didžėjus, kaip moderatorius, kaip laimingas nenustygstantis autorius, kas tik nori. Tad kas čia, scenoje: spektaklis ar jo pristatymas?
 
Pagal „Bagadelnios“ nuotaiką jaunąjį dramaturgą traukia lengvinti problemas ir pakuoti jas linksmai. Ar jis nori būti dramatiškas ir dvasingas? Bet kuriuo atveju dera išmokti atsirinkti - kryptį, tikslą, stilių. Nes kai kūryba be ribų ir be stabdžių, kai siaučia chaosas ir beskonybė, ne kaskart išgelbės aktorių charizma. Gal ir pačiam Špilevojui reikėtų bent trumpo pokalbio su Jimu Morrisonu. Tegu po to saviraiškai liktų ne vien trys keiksmažodžiai, bet vis kažkokie riboženkliai rastųsi.
 
RŪTA OGINSKAITĖ | Menų faktūra | 2019 02 20
Autorės nuotrauka




Faktai apie mus

1931 ĮKURTAS VALSTYBĖS TEATRO ŠIAULIŲ SKYRIUS
2 PROFESIONALUS TEATRAS LIETUVOJE
89 TEATRO SEZONAS