NAUJIENOS

„Auksinių scenos kryžių“ komisijos narė esate pirmą kartą. Kuo džiugus ir kuo sudėtingas Jums pasirodė šis darbas?

Man turbūt sudėtingiausias dalykas – per trumpą laiką, tai yra nuo sausio vidurio, kai baigiamas paraiškų priėmimas, iki kovo pradžios, kai jau skelbiami nominantų sąrašai (kaip numatyta nuostatuose), pažiūrėti visus pateiktus spektaklius. Žinoma, kažkiek jų buvau mačiusi, tačiau tiek, kiek šiemet gauta paraiškų – 104, net fiziškai sunku pamatyti. Juk kalbame ne tik apie Vilnių. Manau, būtina koreguoti nuostatus, nusistovėjusią tvarką. Ir ne tik dėl to, kad per pusantro mėnesio neįmanoma pažiūrėti visų spektaklių, o yra atvejų, kad būtent tuo metu spektakliai nerodomi, tai ypač aktualu nerepertuariniams teatrams. Komisija turėtų žiūrėti spektaklius visus metus. Manau, kad nuostatus būtina išdiskutuoti drauge su esamais, buvusiais komisijos nariais, menininkais, išsiaiškinti, kokių jie mato trūkumų, kad kilus kokiam klausimui nebūtų atsišaudoma frazėmis – „taip numatyta nuostatuose“ ar „tokios yra taisyklės“, tarsi jų nebūtų galima pajudinti. Taip pat reikėtų, kad ir patys kūrėjai, teatrai atsakingiau teiktų spektaklius apdovanojimams gauti, o ne absoliučiai viską, ką per tuos metus pastatė, kad pirmiausia atranka vyktų teatre. Juolab kad ir komisijos nariai gali siūlyti nepateiktą spektaklį į nominacijas, jei būtų praleistas geras pastatymas. Gal nuskambės šiek tiek utopiškai ir naiviai, bet norėtųsi, kad „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai taptų švente, o ne didžiausiu metų teatriniu pasipiktinimu, susipriešinimu dėl to, kad „ir vėl ne taip, ne tiems, ne tam, vėl begalviai sėdi komisijoje“ ir t.t.

Kai sutikau su ministerijos pasiūlymu ir ėmiau žiūrėti spektaklius, pasakiau sau, kad mano pozicija bus tokia: siūlydama nominantus į trejetuką, norėčiau, kad į jį patektų trys darbai ar kūrėjai, už kuriuos galėčiau guldyti galvą, nesvarbu, kuris laimėtų „Auksinį scenos kryžių“, ir nepaisant to, kam pati atiduosiu savo balsą. Tikriausiai kiekvienam iš mūsų buvo kokių nors neatitikimų dėl asmeninių ir komisijos nominantų ar laureatų. Dirbant devyniese tenka susitaikyti, kad galutinis sprendimas nebūtinai sutaps su tavuoju.

Tarkim, mano galva, neabejotinai geriausias sezono moteriškas vaidmuo buvo Nelės Savičenko Sofija Tolstaja „Rusiškame romane“. O Darius Meškauskas, nors ir buvo apdovanotas, bet, mano nuomone, greta Mamos Drąsos vaidmens turėjo būti įvardytas ir jo sukurtas Karvelis „Kalės vaikuose“. Šiais pavyzdžiais tik noriu parodyti, kad bendras komisijos sprendimas nebūtinai atitinka kiekvieno asmeninį pasirinkimą.

Visų žmonių skonis skirtingas. Sakydama „skonis“ turiu omenyje, kad jis apima išsilavinimą, intelektą, patirtį, – tai yra skonis, nes visi šie dalykai jį suformuoja. Skonis – tai nėra „patiko“ ar „nepatiko“.

Oskaras Koršunovas, šiemet nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, bet jo negavęs, spaudoje kritikavo komisijos darbą. Pavyzdžiui, jis teigė nebetikįs komisijos objektyvumu, jam pasirodė nepriimtina, kad apdovanojimas nebuvo skirtas šviesaus atminimo režisieriui Eimuntui Nekrošiui, ir t.t. Kaip vertinate tokius pasisakymus?

Nemanau, kad verta komentuoti nuomones. Visi turime skirtingą nuomonę įvairiais klausimais ir galime ją išsakyti. Objektyvios tiesos nebūna. Nebus tokios komisijos ir tokių sprendimų, kuriais visi būtų patenkinti. Protingi žmonės gali būti skirtingos nuomonės, nebūtinai dėl to vienas iš jų kvailas. Kita vertus, abejonės, kodėl tas ar kitas negavo, reiškia ir nuvertinimą tų žmonių, kurie apdovanoti.

Kadangi turite žiūrovams ir kūrėjams retai pasitaikančią galimybę – pamatyti visus ar beveik visus per praėjusius metus Lietuvoje sukurtus spektaklius, kokias teatro tendencijas pastebėjote 2018-ųjų teatro panoramoje?

Galbūt galėčiau išskirti keletą aspektų. Nemažai tokių nacionalinės dramaturgijos darbų, kai autoriai kuria naudodami dokumentinio teatro, verbatim, principus, pavyzdžiui, „Bagadelnia“, „Nežinoma žemė. Šalčia“. Taip pat Šiaulių teatro spektaklyje „Mindaugas“ greta Justino Marcinkevičiaus teksto naudojama interviu su šiauliečiais medžiaga, „Mamoje Drąsoje“ šalia Bertolto Brechto teksto atsiranda šauktinių istorijos, spektaklis „Seen“ sukurtas remiantis tyrimu ir t.t.

Kitas dalykas – nemažai spektaklių, kuriuose sunku būtų išskirti (ar atskirti), o ir nesinorėtų to daryti, pagrindinį ar nepagrindinį aktorių, norisi kalbėti apie aktorių ansamblį, apie „susigrojimą“, kai aktoriai scenoje veikia kaip vienetas. Tai buvo itin ryšku spektakliuose „Autonomija“, „Durys“, „Nežinoma žemė. Šalčia“, „Doriano Grėjaus portretas“, „Bagadelnia“. Čia vėl galėčiau grįžti prie nuostatų, kad galima būtų įvesti naują nominaciją, jei ji natūraliai kyla iš pamatytų spektaklių, tačiau tuomet reikėtų atsisakyti kažkurios iš esamų, antraip ji atsirastų kitos sąskaita. Nes pagal nuostatus, pačias nominacijas galima keisti, turiu omenyje, jų pavadinimus, jų gali būti mažiau, bet negali būti daugiau.

Ar buvo tokių spektaklių ar darbų, kurie Jums asmeniškai padarė įspūdį, tačiau į nominantų sąrašą nepateko? Ar apskritai pastaraisiais metais Jums buvo kokių nors teatro atradimų?

Taip, buvo tokių spektaklių, dėl kurių man gaila, kad liko tarsi nepastebėti. Vienas tokių, nors ir pelnė porą nominacijų, Árpádo Schillingo darbas Jaunimo teatre „Autonomija“. Tai vienas tų sezono darbų, kai labiausiai galėčiau išskirti dėmesį teatro raiškai, formai, turiu omenyje, ne temai, ne problemai, nors ir tai, be abejo, svarbu. Spektaklyje yra neišbaigtumo gerąja prasme, to buvimo scenoje čia ir dabar jausmo, kai norisi pasižiūrėti, kaip viskas atrodys kitą dieną. Juo labiau kad tą vakarą, kai žiūrėjau spektaklį, jis tarsi „nėjo“. „Autonomiją“ išskirčiau už tą teatro magijos pojūtį, kai tu neseki siužeto, žiūri teatrą, už sukeltas asociacijas. Dėl to paties galėčiau paminėti ir „Sibiro haiku“ muzikinį segmentą, kai trys muzikantės (aktorės) sukuria spektaklio atmosferą. Man turbūt didžiausią įspūdį visuose spektakliuose daro gebėjimas sukurti atmosferą. Gal tai nebūtinai bus visas spektaklis, gal tik kelios jo minutės, tačiau vertingos minutės.

Jau kelerius metus „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija keliauja po skirtingus Lietuvos miestus. Šiemet šventės šeimininkas buvo Valstybinis Šiaulių dramos teatras. Kokius įžvelgiate privalumus ir trūkumus idėjos, kad apdovanojimai vyktų ne tik Vilniuje, kaip būdavo anksčiau?

Nematau skirtumo dėl to, kurio miesto teatro salėje tai vyksta. Čia jau priklauso nuo ceremonijos scenarijaus autoriaus, režisieriaus, kaip bus išnaudota ta konkreti erdvė. Galima kalbėti apie renginio kokybę, o ne vietą, kurioje jis vyksta. Apskritai nesu mėgėja tokio tipo renginių, vadinamųjų „kapustnikų“. Bet kiek esu stebėjusi „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonijas, norėtųsi daugiau dėmesio nominuotiems kūrėjams, spektakliams, o ne sceniniams veiksmams ir pasirodymams, kurie dažniausiai atsieti nuo to. Nes mes sužinome, kas laimėjo, pamatome tuos žmones, bet kiti nominantai lieka tarsi šešėlyje, nors trejetukuose išskiriami ryškiausi sezono darbai.

Ko palinkėtumėte kūrėjams, svajojantiems gauti „Auksinį scenos kryžių“?

Nemanau, kad kūrybos tikslas turėtų būti apdovanojimas. O juokais galėčiau pasakyti, kaip galima tą apdovanojimą pasiekti. Vienoje spektaklio „Mama Drąsa“ scenoje Meškausko motušė Kuraž traukia burtus savo vaikams ir vis ištraukia kryžių. Ir, tą patį kryžių ištraukusi dukrai, ji staiga atsisuko į salėje sėdinčius mus, komisijos narius, ir metė mums skirtą frazę: „Girdėjot? Kiekvienam po kryžių!“ Na, ir burtai išsipildė.

Dėkoju už pokalbį.