Recenzijos

<...> Pagrindinis šio sezono veikėjas - dūmai. Tiesiogiškiausia prasme. Atrodo, kad gerokai atpigo dūmų mašinos ir kiekviena trupė jų įsigijo. Dūmai šį sezoną pasirodė kone kas antrame (jei ne pusantrame) valstybinių ir nepriklausomų teatrų spektaklyje. Jais bandoma sukurti atmosferą, paslaptį, kičą ir jo parodiją, kai iki tol niekas negelbėja, nes nėra: a) režisieriaus, b) dramaturgijos, c) scenografo, d) visi buvo, bet režisierius prisiminė, kad „taip reikia“. Niekas nežino, kodėl. Kaip mada apsilieti ir į feisbuką patalpinti procesą.

Didžiausi metaforiniai dūmai man buvo Gintaro Varno „Getas“ Kauno dramos teatre. Nepamenu, ar buvo tikri, tačiau kiek senstelėjusi pjesė rezonavo su dabartimi kaip Cvirkos paminklas su Vilniaus centru: tada reikėjo ideologiškai, dabar dvelkia tuo pačiu. Režisieriui skausmingos mūsų istorijos nepakako, reikėjo ją suaktualinti lietuvių žydšaudžių scenomis, ir tai dar labiau sustiprino agitpropo estetiką. Rezultatas pranoko konjunktūrinius lūkesčius: už dviejų tautų supriešinimą (toli iki atgailos!) paskirtas Tolerancijos žmogaus titulas.

Vis dėlto kai kas iš tų dūmų išnyra. Šį sezoną stipriausia pasirodė perrašyta klasika - ir ši kryptis pasirodė gaji ir gyva. Paulius Ignatavičius drąsiai preparavo absurdo pjesę, puikiai perteikdamas ją kaip egzistencinio absurdo (ab-surdum - negirdėjimo, nesusišnekėjimo, nederėjimo) situaciją („Tobula pora“); iš 70-ųjų į dabartį perkėlė Fassbinderio filmą („Imigranta non grata“). Čia pagaliau, regis, gavo normalaus aktorinio darbo ir „Theaomai“ aktoriai, „suskambėję“ kaip trupė ir paskirais epizodiniais vaidmenimis.

Vaidas Jauniškis, Sezono summa, 2019 06 24, http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=68908

---

Atrodo, absurdas visa jėga atgimė Šiaulių dramos teatro spektaklyje „Tobula pora“ pagal E. Ionesco pjesę „Kliedesiai dviem“ (rež. Pauliaus Ignatavičius). Absurdas čia pasireiškia per žmogaus gyvenimo nenaudingumo dramą. Spektaklyje groteskiškai vaizduojami du priešingi pasauliai, kurių egzistencija vienas kito atžvilgiu yra beprasmiška. Apgailėtinai atrodanti ligotų senukų pora leidžiasi į apie absurdiškus pokalbius ir ginčą, ar sraigė ir vėžlys yra tas pats gyvūnas. Senukų pokalbius kartas nuo karto pertraukia pasirodantis nepažįstamasis, kuris akivaizdžiai atstovauja jaunąją kartą. Jis senukus apibūdina kaip „pasaulį, besisukantį ore“, ir kartu ironiškai perfrazuoja šią frazę kaip „teatrą besisukantį ore". Nepažįstamasis pasirodo skirtingomis formomis - jis ir remontininkas, ir kaimynas, kuris atvirai demonstruodamas savo fizinį kūną ir lytiškumą, atveria žmogaus egzistenciją kaip gyvenimo prasmės pagrindą. Tokia psichoanalizės ir absurdo jungtis spektaklyje kartais atrodo juokinga ir tuo pačiu metu siaubinga savo tragikomiškumu.

Scenoje aiškiai demonstruojami skirtingų kartų prieštaravimai: sename radijuje skamba muzikiniai sveikinimai, o scenos šonuose įjungiami išmaniųjų telefonų ekranai, kurie rodo iliuzinę virtualaus pasaulio tikrovę. Istorija mus įtikina – jei šie priešingi pasauliai negali priimti vienas kito, absurdas yra vienintelis prasmingas įrankis tai priimti. Spektaklio kulminacijas yra epizodas, kuriame visas tas absurdas išsilieja intensyviame Nepažįstamojo šokyje, kurį lydi staigūs kūno judesiai. Bet tai yra tik iliuzija, nes finale tas pats Nepažįstamasis, tenkindamas senukų norus, juos nušauna. Metafora gali būti aiškinama iš skirtingų perspektyvų – ateitis priklauso jauniems žmonėms arba teigia, kad pasaulis prarado prasmę, nes jis sunaikina pats save. Beje, absurdas tęsiasi ir po mirties – spektaklio finalu teigiama, kad pomirtinio gyvenimo programa bus lygiai tokia pat nuobodi, kokia ir buvo jų senatvė. Bet kokia seksualumo forma čia taip pat neleistina.

Lauma Mellēna-Bartkeviča, Vēsma Lēvalde 29.05.2019, http://www.kroders.lv/runa/1287

---

„Tobula pora“ – tai mažiau žinomos Ionesco pjesės („Kliedesiai dviem“) adaptacija, kurioje tris originalo pagyvenusių sutuoktinių poras, kurios kliedi nuolat kartodamos tuos pačius dalykus, režisierius-adaptatorius (Paulius Ignatavičius) sumažina iki vienos. Vis dėlto tai sumenkina centrinę pjesės idėją, kai pasinaudojant pasikartojimais kaip įrankiu pašiepiami tušti miestietiški stereotipai, tačiau reikalą gelbsti geri aktoriai.

Leondros Polenakis, Kelionė į Lietuvą, 2019 06 07