NAUJIENOS

 

 

 

„Memofutura“ – tai neegzistuojantis žodis, sudarytas iš prieštaringo dviejų žodžių „atmintis“ ir „ateitis“ junginio. Ar įmanoma „atsiminti ateitį“? Kaip apibūdintumėt būsimo spektaklio žanrą ir ką teatre tu vadini dokumentika? Tai bus spektaklis-tyrimas, spekuliacija, gimstanti iš autentiškų aktorių išgyvenimų, nuojautų ir patirčių. Gal tai atminties dokumentika? (Juokiasi)

Dokumentikos apibrėžimas mene, manau, yra sąlyginis dalykas, kitaip tariant, susitarimo reikalas. Tarkim, jei žiūrėdamas dokumentinį filmą sužinotum, kad tai vaidybinis, iškart atsirastų visai kitas santykis su tuo, ką matai. 

Dar kitas santykis atsirastų, jei sužinotum, kad tai mokumentika (taip vadinama dokumentinio žanro imitacija kine – N. Š.). Kadras visiškai nuo to nepasikeičia, o prasmingumas keičiasi. Vis dėlto „Memofutura“ nebus grynoji dokumentika (kažkodėl žmonės mėgsta tokį keistą terminą vartoti). Galima sakyti, kad šis spektaklis yra medžiagos tyrimas, o ta medžiaga – šiandieninio jauno žmogaus pasaulėjauta. Tyrinėju aktorių, grupę, visuomenę, save. Siekiu, kad aktorius neprisirištų prie teksto, leidžiu žiūrovui matyti dalykus taip, kaip jam yra aktualu. Asociatyvūs dalykai, emocinė kaita man įdomesni nei nuoseklus naratyvinis pasakojimas.

Dokumentinio teatro režisieriaus pripažinimą tau atnešė spektakliai „Žalia pievelė“, „Nežinoma žemė – Šalčia“, kuriuose užfiksavai autentiškas Lietuvos periferijoje gyvenančių žmonių istorijas. Ar spektaklis „Memofutura“ Šiauliuose tęs šią liniją? 

Ne visai. Šis spektaklis bus kitoks. Miestas kaip konkreti vietovė jame nebus toks svarbus veiksnys kaip minėtuose darbuose – šį kartą bandau kalbėti apie visur ir visiems bendras patirtis, būsenas, atsiminimus. Bet turiu pripažinti, kad dirbti regionuose man labai patinka, o asmeninės istorijos, kuriomis remiuosi kurdamas spektaklių dramaturgiją, padeda geriau pažinti žmones, pamatyti Lietuvą tokią, kokią anksčiau neįsivaizdavau egzistuojant. Vadinamojoje periferijoje randu daug džiuginančių ir neretai stebinančių dalykų.

Šiauliuose statai spektaklį pirmą kartą. Koks tau pasirodė miestas, teatras, žmonės?

Pats esu kilęs iš nedidelio Druskininkų miestelio. Neslėpsiu, kad prieš atvažiuodamas, apie Šiaulius žinojau labai mažai. Man patinka, kad mieste daug žmonių. Nejuokauju – brodvėjus, tiksliau, bulvaras, kaip jūs vadinate, labai gyvas. Šiauliai – gražus miestas, be to, visai šalia jūsų – Latvija su sostine Ryga. Tik gaila, kad patys šiauliečiai linkę save kiek nuvertinti. Linkėčiau to nedaryti, o drąsiau svajoti, neužsidaryti mažose vietinėse problemėlėse, kartu teatras galėtų tapti puiki laikina rezidencija kurti scenos menininkams.

Kuri spektaklį apie tai, kaip dabartis galėtų atrodyti iš 2040-ųjų metų perspektyvos. Štai šiandien saulėta ir karšta rugpjūčio 30-toji, gurkšnojame kavą senų medžių pavėsyje, stebime vaikštinėjančius praeivius bulvare. Kas, tavo manymu, čia bus kitaip 2040-aisiais metais?

Manau, kad bulvaras tikrai bus dar kartą perkastas (juokiasi), o ant sėdinčių šioje kavinėje jaunuolių kris kitokia šviesa. O gal išnyks tokia vieta kaip kavinė, ir jaunuoliai gers visai net ne kavą, nes kavos nebebus, o kokį nors naują madingą gėrimą? Bet greičiausiai daug kas radikaliai nepasikeis. Beje, o koks buvo bulvaras prieš 20 metų?

Tiksliai neatsimenu, bet bulvaras turėjo būti kitoks – niūresnis, pilkesnis. Ir, aišku, čia augantys medžiai buvo daug mažesni ir jau tikrai niekam prieš 20 metų nebūtų šovusi mintis griebtis kažko panašaus į tokią „medžių gelbėjimo“ akciją, kurios ženklus matome ant medžių.

Aš taip pat nežinau, koks buvo bulvaras buvo prieš 20 metų, o tai gal leistų kiek tiksliau spėti, koks jis bus. Man patinka tai, ką matau dabar. Ateityje bulvaras, kaip svarbiausia miesto kultūrinė vena, matyt, bus dar gyvesnis. Gal bulvaras taps pramogų zona, o rekreacinė zona išsikels, pavyzdžiui, prie „Lapės“. Bet dėl medžių esu tikras – jų neišsaugos.

Spektaklyje nekuriat fantastinių siužetų apie tai, kas galėtų vykti 2040-aisiais. Ar teisingai suprantu, kad bandote paprasto žmogaus akimis pažvelgti atgal į šiandieną, bandote perteikti vidinę jauseną, šių dienų „vaibą“, kaip dabar sakoma?

Būtent. Mes bandom prisiminti šiandieną: kaip mes jautėmės, kuo gyvenom, kokios būsenos užsifiksavo. Kartu bandom užčiuopti jausmą, kokie mes būsim, kaip mes atgaivinsim tuos prisiminimus apie dabartį. O tai jau, žinoma, visiška spekuliacija. Mano tikslas – suprasti kriterijus, kuriais remdamiesi prisiminsime praeitį. Remiuosi neišgalvotomis, tikromis asmeninėmis aktorių istorijomis, kurias jie patyrė, ir jas keliu į skirtingus kontekstus.

Daugeliui žmonių praeitis ir ateitis atrodo įdomesnė, svarbesnė nei kasdienybės rutinoje skęstanti dabartis.
Gal repeticijų metu pavyko užčiuopti tai, kuo šiandiena yra ypatinga?

Mes pamažu judame ta kryptimi. Ieškodamas to, kas vertinga, repeticijų metu siūlau aštrinti aplinkybes, į daug ką pažvelgti per ekstremalesnę pusę. Tikrai žinau, kad ateityje pasiilgsime daug dalykų, kuriuos dabar turime. Šiuo spektakliu noriu priminti, kad reikia džiaugtis ir vertinti tai, ką šiandien turime paprasto ir gražaus ir, visai gali būti, kad nepastebimai mes to neteksim.

Pradėdamas repetuoti neturi paruošto teksto, tik idėją. Spektaklis kuriamas taikant kolektyvinės kūrybos principus, o tai reiškia, kad aktoriai yra lygiaverčiai spektaklio kūrėjai. Ar nebaisu, kad tavo idėjos įgyvendinimas taip stipriai priklauso nuo kitų žmonių? 

Taip, pavojaus tame yra, bet, kita vertus, ta baimė egzistuoja visais atvejais. Kai kurdamas spektaklio medžiagą remiesi dokumentiniu tyrinėjimu, tai niekada šimtu procentų nežinai, ar tavo hipotezės ir metodai pasiteisins. Man svarbus pats procesas ir jo metu gimstantys sprendimai, aš judu kartu su aktoriais. Man svarbu, kad spektaklio medžiaga būtų arti aktoriaus, nenoriu jiems primesti nieko sintetiško ir nežinomo iš viršaus.

Vadinasi, aktoriai yra svarbiausia spektaklio medžiaga. Spektaklyje dirbi su keturiais aktoriais: Gintare Ramoškaite, Monika Geštautaite, Josifu Baliukevič ir Aidu Matučiu. Kaip vyko aktorių atranka? Kokie buvo aktorių pasirinkimo kriterijai? 

Aktorių atranka trunka ilgai. Aš daug kalbuosi, pradedu dėlioti personažų poras, galimus susidūrimus, sąsajas, konfliktus. Tai ypač svarbus spektaklio kūrimo etapas. Kalbindamas aktorius, aš juos kartu „nukreipinėju“, grupuoju temas ir pan. Per repeticijas mes taip pat daug kalbamės, kuriame etiudus, ir taip bandau nujausti, kur link visa tai keliauja. Taigi, užsiimu gana racionalia dėlione, kuri prasideda gerokai prieš atranką ir baigiasi su spektaklio premjera, o kartais ir dar vėliau. 

Iš kur atsirado toks, sakyčiau, lietuviškai teatro mokyklai nebūdingas požiūris į režisūrą? 

Matyt, tai atkeliavo iš kino. Lietuviškas kinas stiprus savo dokumentika, ypač poetine dokumentikos tradicija. Ten išmokau vertinti dalykus, kurie yra priešais tave – tikri, o ne išgalvoti. Panašiai elgiuosi teatre – labiau naudojuosi patirtimi, kurią turi aktoriai, o ne išgalvoti personažai. Ieškant medžiagos autentiškose patirtyse ar prisiminimuose, jų vertinimuose iš šiandieninės perspektyvos, gimsta visai kitokio, daug asmeniškesnio pasaulio realybės pojūtis. Taigi, kūrybinis procesas vyksta kiek kitaip nei nardant ir analizuojant tekstus tamsioje repeticijų salėje.

Daug kas nustebs, bet spektaklyje apie ateitį visai nekalbėsite apie naująsias technologijas. Kodėl?

Manau, kalbėdami apie ateitį, dažnai pervertinam technologijų reikšmę. Mano supratimu, žmogus yra bendruomeninis gyvis, o technologijos – tik įrankis. Tarkim, mėgstam kaltinti išmaniuosius dėl kylančių bendravimo problemų, bet juk socialiniai plyšiai atsirado ne su išmaniaisiais telefonais. Tai susiję su nuolat didėjančiu informacijos kiekiu, kurį mes vienas kitam grūdame. Privalome informaciją kuo geriau valdyti, pateikti. Iš to kyla karjeros ir darbo pervertinimas. Šiuo metu, manau, matom tik nedidelę dalį ledkalnio. Kita vertus, tai, kad technologijos yra, dar nereiškia, kad jos prieinama ar bus greitai prieinamos visiems, ir visi važinės „skraidančiais auto“. Šiandien netrūksta mind-blowing hi-tech’o, bet kažkur atokiau gyvenantys žmonės vandenį į namus vis dar tempia rankomis. Arba štai sėdi berberas Maroko dykumoj, ruošia arbatą, filmuoja, krauna į youtube‘ą, o kitas klajoklis Indijoj iškart komentuoja. Naudotis technologijomis išmokstama labai greitai, betgi pati technologija nėra priežastis, kodėl ja naudojamės. Taip, naujovės intriguoja, bet tik tol, kol tai dar vis naujovė, o ką veikiam po to?

Kaip, tavo manymu, Šiaulių žiūrovas suvoks šį „atminties ir ateities“ spektaklį?

Nežinau. O kaip jis suvokia muzikinį koncertą ar paveikslą? Gal ne visada būtina viską suvokti iš karto. Galima pabandyti priimti tai, kas šauna į galvą, o tada stebėti, kur tai tave nuves. Šiame spektaklyje į viską žiūrime iš jauno žmogaus pozicijų, bet manau, bus įdomu ir vyresniam žiūrovui pamatyti kiek kitokią perspektyvą. Tikrai nenoriu, kad spektaklis būtų sunkus ar kad žmonės eitų į teatrą „vargti“. Aš kaip režisierius užduodu klausimus, kurie žiūrovui gal kiek neįprastu kampu atlieps jo paties prisiminimus, svarstymus apie ateitį. Gal mes visi šiandienoje kažką svarbaus pražiūrime?

Meno Kvadratas/ 2019 / Nomeda Šatkauskienė