Recenzijos

Atgal

Undinėlės ir vaizdai tuštumą paslėps nūnai. „Vasarvidžio nakties sapnas“ Šiaulių dramos teatre

2019 11 26

Nė viena Williamo Shakespeare’o autorystei priskiriama pjesė manęs nežavi taip, kaip komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“. Meistriškai sumegztos keturios linijos, kurias sujaukia, o paskui atpainioja savarankiškai pokštaujančio tarno Pako burtai, komiškai greitai vienas kitą keičiančios meilė, neviltis ir agresija, galiausiai – metateatrinė situacija, kurioje didikai sąmoningai susirenka pažiūrėti prastai parengto spektaklio, kad galėtų pasijuokti iš apgailėtinos amatininkų teatro sampratos... Tai tarsi dėlionė, kurios dalis jungi nesuprasdamas, ką gausi, ar žaidimas, kurio laimėti be išorės pagalbos neįmanoma. Ir viskas užrašyta nepaprastai juokingai.
Surpasdami, kad pjesė rašyta apie 1595-uosius metus, ir didžiai gerbdami jos autorių, nekvestionuojame daugybės dalykų, už kuriuos šiandien rašytojai susilauktų agresyvios kritikos. Į akis pradeda kristi netikslus kontekstų vartojimas (Tesėjui priskiriama neegzistavusi pareigybė, Anglijos realijų perkėlimas į Atėnus, kuriuose jų niekuomet nebuvo), tėvų įgalinimas nužudyti savo vaiką, jei šis nepaklūsta jų norams, tradicija ištekinti moterį už tėvų parinkto vyro, galiausiai – per prievartą į žmonas paimtos moters meilė jos krašto užkariautojui (nors Stokholmo sindromas egzistavo visais laikais). Bus įdomu kada nors pamatyti, kaip tokias iš principo puikaus kūrinio aplinkybes kvestionuos XXI amžiuje susiformavęs žmogus. O kol kas atsispirdami nuo pjesės pakalbėkime apie meilę. „Top prekė – tuštybės nektaras“ – taip Pauliaus Ignatavičiaus režisuotą „Vasarvidžio nakties sapną“ lankstinuke pristato Šiaulių dramos teatras. Ten pat išdėstyta kūrinio interpretacijos ašis: žmonės svajoja apie beprotišką meilę, tapatina ją su euforija, kančia, princais ant baltų žirgų, laukiančiomis undinėlėmis, tačiau tai tėra dangstymas tuštybės, išryškėjančios atsibudus iš aistros sapno ir atėjus laikui prisiimti atsakomybes. Pastaroji idėja pustrečios valandos trunkančiame spektaklyje išvystoma per paskutinį pusvalandį. Iš meilės Lisandrui (akt. Mindaugas Jurevičius) besidraskanti Hermija (akt. Gintarė Ramoškaitė), apkerėti, Elenai (akt. Monika Geštautaitė) po kojomis krentantys Lisandras ir Demetras (akt. Josif Baliukevič), bei Elena, nebežinanti kurio vyro griebtis, galiausiai įsivelia į savotišką orgiją, kurioje mušasi, bučiuojasi, glamonėjasi – visi su visais, pakaitom. Spręsti situaciją tenka valdantiesiems, kurie įsismarkavusį ketvertą išskiria, nuramina ir sustato į eilę pokalbiui, tarsi moksleivius, atsidūrusius areštinėje už alkoholio vartojimą viešoje vietoje.
Čia ir išryškėja itin kritiškas režisieriaus požiūris į aistringą meilę bei pažadus ją jausti amžinai – pabudinti iš sapno, apvalyti nuo kerų, pavargę nuo orgijų visi keturi jaunuoliai išgyvena pagirias ir šioje būsenoje yra verčiami prisiimti atsakomybes bei vieni su kitais susirišti. Pasirodo, išsisiautėjus ir išgaravus aistroms, tolesniems santykiams motyvacijos nebėra, lieka tik inercija.
Temai išsirišus spektaklio pabaigoje, pradeda atrodyti, kad pjesė šiek tiek įkalino režisierių. Įkvėptas jaunuolių ketvertuko ekstazių, likusias linijas – Tesėjo ir Ipolitos vestuves, Titanijos ir Oberono ginčą, komišką amatininkų spektaklio kūrimo sceną – Ignatavičius prijungė tarsi iš reikalo, pagerbdamas užrašytą istoriją. Tokia mintis kyla pastebėjus, kiek daug spektaklyje pavykusių vaizdinių, minties ir temos prasmėmis pajudančių ne itin toli. Pakilus žaliam ekranui, sufleruojančiam savaime nieko nesakančią erdvę, atsiveria scena, kurioje senografiją (autorius – Paulius Ignatavičius) ir rekvizitą atstoja keletas tiksliai parinktų detalių ir šviesų bei kritulių efektai. Detalės – milžiniškas medžiagos gabalas ant aktorių kelių, tampantis ilgu ir prašmatniu Atėnų kunigaikščio puotos stalu, užrašas „Tamsus miškas“, žymintis ne tik ribinę erdvę, skiriančią Hermiją ir Lisandrą nuo galimybės mylėtis kada nori, bet ir jaunuolių nesusigaudymą situacijoje, ir t.t. Keičiantis erdvėms į sceną pasipila tai sniegas, tai rūkas, tai įvairiaspalvės mirksinčios ar lygiai foną nuspalvinančios šviesos (dailininkas Darius Malinauskas), kurių fone siaučia vien linksmybėmis suinteresuoti personažai – žmonės, dvasios, valdovai, mitinės būtybės. Amžinas vakarėlis, kuriam muziką drauge su Dominyku Morkūnu kuria ir pats atlieka gitaristas Eligijus Žilinskas – be gyvo elektrinės gitaros garso Ignatavičiaus spektakliai jau neįsivaizduojami. Tokioje aplinkoje greta sunkiai suvokiamos valdovų meilės ir jaunų žmonių ketverto bandymo išsiaiškinti, kas su kuo, išsiskiria fetišistinę meilę propaguojanti, tyro jausmo sampratą niveliuojanti Titanijos (akt. Inga Jarkova) ir Oberono (akt. Dalius Jančiauskas) pora, nesutarianti, kuriam turi priklausyti indų berniukas. Pirmiausia, fetišas atsispindi kostiumuose, imituojančiuose negausiai kūnus dengiančius, iš juodų dirželių sunertus drabužius. Tokie motyvai tęsiasi ir kituose personažuose – juoda kaukė ant konflikto priežasties (berniuką vaidina pats režisierius) galvos, panašia kauke atskleidžiama asilo galvą įgyjančio audėjo Metmens metamorfozė. Tiesa, priešingai nei atvirai seksualumą demonstruojanti Atėnų valdovų šeima, elfų karaliai tiek kūno raiška, tiek kalbos maniera ironizuoja ir aistras, ir jų įkvėptus fetišus. Kita vertus, nesu tikra, kiek logiška analizuojant spektaklį daryti skirtį tarp personažų porų, kurias vaidina tie patys aktoriai – šis sprendimas greičiau sufleruoja realaus ir mitinio pasaulio sąsajas, nes būtent pastarasis atskleidžia žmonių prigimtį, kurią linkstame dangstyti gražiais žodžiais ir įvaizdžiais.
Ignatavičiaus „Vasarvidžio nakties sapne“ įvaizdis reiškia daug – kuriant personažus, Justinos Jurevičiūtės ir Gretos Milevičiūtės kostiumai tampa ne mažiau svarbūs nei aktorių darbas, o spektaklio pradžioje veikėjus charakterizuoja netgi ryškiau nei vaidyba. Jautri dramų karalienė Hermija, tyras svajonių vyras Lisandras, kiek apsileidusi Elena, ekstravagantiškas Demetras, prabangą mylinti Ipolita, vakarėlių blizgesiui atsidavęs Tesėjas ir juokingas, naivus, iš praėjusio amžiaus atklydęs Hermijos tėvas Aigėjas (akt. Vladas Baranauskas) – visa tai pirmoje scenoje papasakoja pastelinės kostiumų spalvos, permatomos ar blizgios medžiagos, taip pat apdarai, kuriuos nešiojantis nuolat dirba, kad nesulamdytų ar tiesiog neužkliūtų. Daugumai aktorių pavyksta personažus perteikti su lengva, skoninga ironija. Rimtą, žodžius ir jausmus sureikšminantį toną sunku paleisti tik Daliui Jančiauskui ir Gintarei Ramoškaitei. Spektaklį ir puotą pradėjusio Jančiausko Tesėjo kalbos patosas pamažu nyksta atliekant personažui numatytus veiksmus ir keičiantis mizanscenoms. Perdėm verksmingai vaizduodama Hermijos kančias Ramoškaitė kol kas atrodo atklydusi iš kito spektaklio. Iki pat puikiojo paskutinio pusvalandžio joje neįmanoma įžvelgti jokios saviironijos, tad kitų aktorių vaidybos kontekste jos kančios atrodo kiek neadekvačiai. Įdomi spektaklio tendencija: kokie bebūtų aktorių įpročiai ir santykiai su Ignatavičiaus pasirinkta interpretacija bei spektaklio forma, pastaroji anksčiau ar vėliau nugali ir patraukia aktorius į tą stilistiką, kurios siekta. O sėkmingiausiai pastarąją vysto Severino Norgailos Pakas bei Aido Matučio Fėja – Oberono ir Titanijos tarnai atvirai piktybiškai (Pakas) ar (auto)ironiškai (Fėja) šaiposi iš bejėgių žmonių, įsivaizduojančių, jog geba valdyti save ir savo troškimus. Ignatavičiaus spektaklyje mitiniai personažai paversti dar viena (greta jų šeimininkų) fetišistine porele – smulkus Pakas vilki kojų nedengiantį, juodą, iš diržų, matinės, permatomos bei pūstiems sijonams naudojamos medžiagos pagamintą kostiumą, o aukšta ilgaplaukė Fėja apvilkta rožinėmis kelnėmis ir iš daugybės klosčių susiūta trumpa tokios pačios spalvos suknele. Šie personažai nuolat balansuoja ant perspaudimo ir įkyrumo ribos – ypač Norgaila, kurio gyvatiški judesiai ir groteskiška veido išraiška bet kada gali išvirsti į beprasmišką maivymąsi, nors kol kas to pastebėti neteko. Sunku patikėti, kad tuo pačiu metu rašydamas „Romeo ir Džuljetą“ bei „Vasarvidžio nakties sapną“ Shakespeare’as sugebėjo pastarojoje parodijuoti pirmąją – „Vasarvidžio“ amatininkai mini Atėnų kunigaikščio vestuves statydami „Graudingiausią komediją apie žiauriausią Piramo ir Tisbės mirtį“, kurios pavadinimas skamba tarsi „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ parafrazė. Jau nekalbant apie patį turinį, kuriame Tisbę įsimylėjęs Piramas pamatęs sudraskytą jos skraistę ir įtikėjęs jos mirtimi nusižudo, o Piramo lavoną radusi Tisbė nusižudo paskui jį. Tekste šis vaidinimas nuolat pertraukiamas komiškų žiūrinčiųjų komentarų (pavyzdžiui, „Mėnesiena ir Liūtas liko gyvi, kad galėtų palaidoti mirusiuosius“) – taip autorius pabaigia pjesę apie porų santykius ir tikros meilės paieškas bei apraiškas.Tiesa, Ignatavičiaus interpretacijoje Piramo ir Tisbės istorija pristatoma pagal šiandienines madas – juodai aprengti personažai papasakoja istoriją į mikrofonus, skambant elektrinės gitaros muzikai. Ironiją meilės atžvilgiu pakeičia ironija šiuolaikinių teatro formų atžvilgiu, tačiau tik simboliškai, nes amatininkų spektaklis neatrodo toks prastas, kokio buvo galima tikėtis stebint jų repeticijas. Aistros taškosi į visas puses, o viduje tuštuma – taip ir apie tai kalba Ignatavičiaus spektaklis. Pastaruoju metu teatre dažnai atrodo, kad tai, ką norėtum priskirti pastatymo silpnybėms, kažkuria prasme fiziškai įkūnija režisierių siunčiamas idėjas. Šiuo atveju – „Vasarvidžio nakties sapne“ estetiški, įspūdingi vizualūs sprendimai ilgą laiką kompensuoja turinio stygių – taip, kaip neadekvatūs personažų veiksmai ir žodžiai bando slėpti bandymą nors kažkuo pripildyti tuščią ir paviršutinišką gyvenimą.
 
Aušra Kaminskaitė| 15min.lt | 2019 lapkričio 25d.
Nuotrauka A. Kazlausko.




Faktai apie mus

1931 ĮKURTAS VALSTYBĖS TEATRO ŠIAULIŲ SKYRIUS
2 PROFESIONALUS TEATRAS LIETUVOJE
90 TEATRO SEZONAS