Recenzijos

Atgal

Žmonės maži, bet Lietuva didi

2020 04 01

Šiaulių dramos teatras karantino metu Lietuvoje buvo pirmasis, suteikęs galimybę žiūrėti spektaklius internete. Džiugina ir vėliau atsivėrę archyvai (beje, ilgiausiai to teko laukti iš teatrų sostinėje), tačiau svarbu pagirti Šiaulių teatrą už greitą reakciją ir norą likti pasiekiamu, nurungiantį baimę, kad pamatę spektaklių įrašus, žiūrovai vėliau nenorės žiūrėti jų gyvai. Greičiausiai norės - ypač po nežinia kiek truksiančios socialinės izoliacijos, neabejotinai sukelsiančios buvimo tarp gyvų žmonių ilgesį.

Pirmas Šiaulių dramos teatro transliuotas spektaklis - tai prieš pusantrų metų (2018-ųjų rugsėjo pabaigoje) vokiečių režisieriaus Nikolaso Darnstädto pastatytas „Mindaugas“, kurio pagrindu tapo pirmoji Justino Marcinkevičiaus trilogijos dalis. Darbas taip ir neaptartas nė vienoje recenzijoje - greičiausiai dėl to, kad Šiauliai per toli nuo visų rašančių kritikų namų. Kita vertus, pernai spektaklio neišskyrė ir „Auksinių scenos kryžių“ komisija, stebėjusi spektaklius visoje Lietuvoje. Tokia profesionalų pozicija gali tapti argumentu svarstymams, kad „Mindaugas“ didesnio dėmesio ir nenusipelnė.

Vis dėlto peržiūrėjus spektaklio vaizdo įrašą norėtųsi su tuo nesutikti. „Mindaugas“ - spektaklis, kuriame nemažai režisūrinių ir vaidybinių netikslumų, tačiau jo tematika ir požiūris į tautiškumą atliepia visas aktualijas bei skatina svarstyti, kas ir kaip šiandien turėtų kurti savo valstybę. Ir kiek savęs verta investuoti į tokio pobūdžio darinio išsaugojimą.

Minėtos temos yra svarbiausia Marcinkevičiaus dramos-poemos ir Darnstädto spektaklio jungtis. Lietuvių rašytojas pasakojo apie valdovo-žmogaus dualumą, tikslo siekimą, pateisinant bet kokias priemones, ir dramą žmogaus, neišmokusio mylėti, todėl pražudžiusio viską, kas jam artima. 1994 m. gimęs vokiečių režisierius pjesę pavertė spektakliu apie šizofreniškas, daugybę vaidmenų sau prisiimančias asmenybes, fanatišką laisvais save laikančių žmonių meilę tėvynei ir pageidavimą, jog aplinkiniai prisitaikytų prie jų, kad tik patiems nereikėtų nieko keisti. Spektaklio dramaturgiją sudaro „Mindaugo“ eilės, Lietuvai svarbiose kovose (su vidaus ar išorės priešais) dalyvavusiųjų atsiminimai, taip pat paties režisieriaus užrašyti tekstai, atskleidžiantys kritišką požiūrį į laisvais save vadinančių žmonių elgesį ir pažiūras, kuriose kertasi savarankiškai mąstyti norinčio, tačiau poreikį idealizuoti savo šalį jaučiančio individo pozicijos.

Darnstädto spektaklyje Mindaugas nebėra centrinė figūra, kuri Marcinkevičiaus pjesėje „padarė Lietuvą“. Čia Mindaugas - simbolinis, idėjinis asmuo, kuris turėtų „padaryti Lietuvą didžia“ (taip, dramaturgijoje perfrazuota Trumpo citata), tačiau nuo pat pradžių valstybė atskleidžiama kaip žmonių masės kuriamas darinys, asmenų susibūrimo ir saugumo bei valdymo troškimo rezultatas. Pačioje spektaklio pradžioje, violetiniai gyviai ilgais pirštais šmirinėja tamsoje, kol pastebėję iš viršaus krintantį šviesos ruožą, pradeda spiestis į jo pusę ir klykti. Beje, regis, būtent ši scena buvo suvaidinta 2019-aisiais „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje. Pamačius visą spektaklį, pasidaro kiek gaila, kad iš vizualiai stipraus darbo, kuriame medijos, šviesos ir scenos technika naudojami itin kūrybingai, buvo pasirinkta bene mažiausiai įspūdinga scena. Tam tikriausiai būta savų priežasčių, tačiau apdovanojimų renginys spektakliui padarė antireklamą, kurios jis nebūtinai vertas.

Spektaklio vizualiką ir muziką kūrė kviestinė vokiečių komanda (išskyrus šviesų dailininką Darių Malinauską): scenografė Sina Manthey, kostiumų dailininkė Laura Kirst, video projekcijų autorius Jannikas Schenideris ir kompozitorius Lukas Darnstädtas. Šie žmonės Lietuvos (su)kūrimą pavertė primityvių padarėlių, staiga įgijusių civilizuotųjų statusus, istorija, lydima elektroninės muzikos ir jos atlikimą imituojančių koncertų. Ratu besisukanti scena primena karūną - vieningos (o iš tiesų - vienam valdovui paklūstančios) valstybės simbolį: kas keletą metrų skritulio kraštuose iškyla stikliniai vitražiniai kalnai, arkos formos langas / veidrodis, žmogaus kūno dalių formų „griuvėsiai“. Žmonių kūno dalys - dominuojanti scenovaizdžio detalė. Jų gausu kiekviename scenos rato sūkyje, taip pat minias vaidinančiųjų kostiumuose, su prisiūtomis baltomis rankomis - tarsi imituojant konkrečias pozas arba išorinių jėgų spaudimą, smaugimą ir kitas smurto formas. Interpretuojama paprastai - Lietuva pastatyta ant krūvos mirusių, sukapotų, išniekintų žmonių palaikų.

O išlikusieji, sudarantys valstybės pagrindą - tai masė (spektaklyje jai priklausantys penki ar šeši aktoriai beveik visą laiką kalba choru, retai taria frazes individualiai) piktų, viskuo nepatenkintų, nuskriaustais besijaučiančių žmogeliukų, laukiančių, kol kažkas pasikeis, kol ateis išvaduotojas ir sukurs jiems laimingą gyvenimą. Masių skanduotėse skamba asmeninės laisvės ir besąlygiškos meilės Lietuvai deklaracijos, paradoksaliai susipynę su neapykanta politikams ir realių įvykių atpasakojimais, kuriais stengiamasi įtikinti, kad šioje valstybėje viskas yra blogai. Greitai beriamas tekstas ir nepasitenkinimas absoliučiai viskuo primena socialinių tinklų kasdienybę - išspjaunama kažkur nuklausyta informacija, perleista per asmenines emocijas ir užrašyta, kol sveikas protas nespėjo prislopinti pirmos susierzinimo bangos.

Aktoriai spektaklyje kuria groteskiškus personažus imituodami ir pašiepdami šiandienius žmonių įpročius ir manieras. Tai leidžia žmonėms tapatinti save ar netolimą aplinką su scenoje matomomis asmenybėmis, ir drauge tai dažnai lieka vien spalvingomis iliustracijomis, nebepasiūlančiomis jokios naujos informacijos ar santykio su situacijomis bei vaidmenimis. Pavyzdžiui, scena, kurioje Mindaugas kalbasi su savo vyresniuoju broliu, dvasinguoju Dausprungu, paversta fyfų influencerių pokalbiu: čia Mindaugo vaidmuo atiduotas dviems aktorėms (žymint Mindaugo - vyro ir valdovo - dualumą?), o Dausprungo - vienai, - žaviai ironiškai atskleidžia, kieno idėjos šiandien diktuoja moralės madas. Ir nebūtinai jos skirtos pilkai masei - diktuojama kiekvienam, kuris jaučiasi sutrikęs ir ieško patarimo pas tuos, kurie savo išmintimi dalijasi garsiai ir su visais. Tai - scena, kurios tematika svarbi, tačiau viskas paaiškėja labai greitai ir jos didesnė dalis lieka komiška iliustracija, kurią smagu žiūrėti, tačiau nejusti nei intrigos, nei pokyčių.

Individualūs personažai neišdalyti konkretiems aktoriams. Bet kuris iš grupei priklausančio šešetuko (Inga Jarkova, Lina Gečaitė, Gintarė Ramoškaitė, Monika Šaltytė, Anupras Jucius ir gerai pažįstamame amplua veikiantis Aidas Matutis) gali įšokti į bet kurį vaidmenį: Mindaugo, Dausprungo, Viligailos, Mindaugo dukters ir kitus. Sprendimas sufleruoja idėją, kad bet kuris mūsų yra atsakingas už valstybę, bet kuris gali užimti tokią poziciją, kurioje jaučia „susitvarkysiantis“. Žinoma, tai - šių dienų privilegija, nes XIII amžiuje bet kas negalėjo lemti valstybės likimą ar sukūrimą, greičiausiai nebuvo ir tokio poreikio. Tačiau ir Darnstädto spektaklyje iš tų laikų likę vien vardai ir įvykiai - visa kita apeliuoja į XXI amžių.

Jau minėjau, kad ratu besisukanti scenografija vis atveria naują vaizdą, primena įvairiakraštę (netaisyklingos formos) karūną. Simboline reikšme tai galima traktuoti kaip ženklą, kad Lietuva - šalis, kurioje vyrauja daug skirtingų gyvenimų ir papročių; XIII amžiuje tokių skirtumų neabejotinai buvo dar daugiau. Ši įvairovė - galimybė keliems aktoriams keistis skirtingais vaidmenis, o žiūrovams  žvelgti į tą pačią sceną vis kitu kampu - tematiškai atrodo ne mažiau svarbi nei spektaklyje kvestionuojama Lietuvos (su)kūrimo kaina ir autorystė. Tą patį siūlo arkos formos langas-veidrodis, kuriame žiūrovai regi Mindaugo keliones po Lietuvos miškus ir kitas erdves - pavyzdžiui, prekybos centrų aplinką. Taip apžvelgiama, kokia šalis buvo sukurta ir tapo didžia. O šio lango krašte stovi raguotas Mindaugas, kurio juodas kontūras primena Maleficent - piktąją karalienę, užbūrusią Miegančiąją gražuolę.

Toliau vis daugiau spektaklio veiksmo vyksta vaizdo projekcijose ir sunku suprasti, kam to reikėjo. Galima įžvelgti siekį parodyti, kad svarbiausi sandoriai daromi už uždarų durų, matant vos keletui žmonių; drauge taip skleidžiasi metafora apie daugybę langų, pro kuriuos galima žvelgti į Lietuvą. Tik ilgainiui nutinka tas pat, kaip ir minėtoje Mindaugo ir Dausprungo pokalbio scenoje - nesikeičiant nei formai, nei personažų raiškai, darosi sunku suprasti, kokiu tikslu visa tai vyksta.

Ypač svarbus vaidmuo spektaklyje teko šviesų dailininkui Dariui Malinauskui:  šviesos sukonkretino scenovaizdžio geometriją, apibrėždamos kiekvienos scenos erdvės ribas ir sukurdamos svarbius, temas apibūdinančius elementus. Labiausiai įsimena į žemę nukreipta raudona penkių profilių šviesa, sukurianti už nugaros plytinčių kalnų arba... dar vienos karūnos vaizdinį. Tokie įvaizdžiai pratęsia amžino stiebimosi aukštyn, kilimo į viršų temas - tai žymi ir pirmoje Mindaugo pasirodymo scenoje iškilęs vitražinis kalnas, ir pačioje spektaklio pradžioje į (Mindaugo atnešamą?) šviesą besispiečiantys padarėliai. O kalno fone blaškosi išskirtinis - raudonai vilkintis - Juozo Bindoko Padaras, kurio funkciją spektaklyje sunku nusakyti. Regis, šis Padaras reikalingas keletui monologų ir dialogų ištransliuoti - pavyzdžiui, Mindaugo ir Mortos pokalbiui ar atsiminimams apie sausio 13-osios įvykius. Galbūt toks kruvinas atsiskyrėlis, savyje talpinantis mažiau matomus nutikimus, reikalingas atspindėti kitai Lietuvos istorijos daliai, tačiau jo deklamacija ir ne visai pagrįstai įsiterpiantys monologai (kaip ir keletas jau anksčiau minėtų scenų), greitai ima atrodyti lyg palikti „iš reikalo“, vien tam, kad būtų parodyta ir pasakyta viskas, kas užrašyta.

„Mindaugo“ (tiek Marcinkevičiaus, tiek Darnstädto) pabaigoje iškyla tas pats klausimas: ar tikrai viso to reikėjo? Ar kuriant valstybę siekta įgyvendinti tariamai aukštesnius tikslus, ar taip tiesiog bėgta nuo savęs, prisiimant atsakomybę kažkuo kitu, kas tos atsakomybės nė neprašė? Šis paradoksas iš dalies paaiškina, kodėl spektaklis išvirsta vis didesniu absurdu - beatodairiškas naikinimas, teisinamas gėriu, yra istorijoje vyraujantis ir beviltišką juoką keliantis veiksnys. Visi žinome, kad dažnai tikslai yra ne tie, kokius deklaruoja, ir priimame tai kaip neišvengiamybę, nes tokie jau tie galingieji. Ir dar nedažnai pagalvojame, kad mažieji „masių žmonės“ tą galią neretai jiems suteikia patys.

2020 03 31 | Aušra Kaminskaitė | Menų faktūra

Nuotraukoje - scena iš spektaklio „Mindaugas“, režisierius Nikolasas Darnstädtas. Nuotraukos autorius Saulius Jankauskas.





Faktai apie mus

1931 ĮKURTAS VALSTYBĖS TEATRO ŠIAULIŲ SKYRIUS
2 PROFESIONALUS TEATRAS LIETUVOJE
89 TEATRO SEZONAS