NAUJIENOS

Beveik teatro sezono viduryje dėl pasaulį užklupusio viruso scenos menų įstaigoms uždarius duris, Lietuvoje vienas pirmųjų į virtualią erdvę žengė Valstybinis Šiaulių dramos teatras (vėliau prisijungė ir kiti). Siekdamas nepalikti žiūrovo nuobodžiai tūnoti namie, jau pirmosiomis karantino dienomis šis teatras, išlaikydamas tradiciją, vakarais ėmė transliuoti spektaklius, o Tarptautinę teatro dieną suteikė galimybę pamatyti režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“ (premjera 2019 m. rugsėjo 20 d.). Spektaklis, žinoma, pamatytas per operatoriaus filtrą, jo padiktuotas žiūros perspektyvas, nors įraše pateikiamas kiek įmanoma platus rakursas, per daug neskaidant scenoje vykstančio veiksmo (už tai padėka vaizdo įrašo autoriui / -ei).

Williamo Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapnas“ daug kartų statytas įvairių teatrų scenose, Lietuvoje galima prisiminti režisieriaus Oskaro Koršunovo 1999-ųjų interpretaciją: „Lenta, kuri spektaklyje atstoja ir scenografiją, ir prabangius kostiumus, yra tarsi irklas į žiūrovo vaizduotę.“ Vienas naujausių pastatymų – metais anksčiau (2018 m. vasario 14 d.) nei Šiauliuose įvykusi režisierės Eglės Kižaitės premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Shakespeare’o personažai čia perkelti į siuvyklos ateljė, svarbiausią balsą suteikiant veikėjui Pakui (Gytis Laskovas). Ir Ignatavičius mano, kad nuodėmė statyti Shakespeare’ą taip, kaip parašyta: „Šioje pjesėje yra labai daug chaoso. Jis nesilaiko nei mitų, nei vietos, nei laiko vienovės.“ Tad kokią šios pjesės versiją siūlo režisierius?

Šiuolaikinei publikai skirtas Šiaulių dramos teatro spektaklis pretenduoja analizuoti šių dienų problemas, pernelyg nenutoldamas nuo dramaturgo teksto. Scenoje veikia pjesės personažai: keturi įsimylėjėliai, miško fėjos ir neprofesionalūs aktoriai, bandantys statyti spektaklį. Tarp realybės, burtų ir sapnų vystosi konfliktai bei santykių dramos. Režisierius šiek tiek pažongliruoja monologais, dialogais, apkeisdamas kai kuriuos vietomis, ir, žinoma, atsisako dalies teksto. Tačiau naujo įterpia nedaug: ne Shakespeare’o žodžiais prabyla tik įspūdingą Oberono (fėjų ir elfų karaliaus) bei Tesėjo (Atėnų kunigaikščio) personažų derinį kuriantis aktorius Dalius Jančiauskas. Jis kalba apie elfų striptizą, vėliau virstantį šokiu pagal intensyvaus ritmo muziką, atliepiančią veikėjų „išsitaškymą“, kaip pasakytų XXI a. jaunosios kartos atstovai. Vėliau jis išreiškia „šaltibarščių“, „tailandietiškos sriubytės“ ir „butelio prosecco“ pageidavimus. Tad keliais raktažodžiais priartėjama prie šiandienos, bet iš esmės tekstas šiame spektaklyje nėra sušiuolaikinamas: kalbėti apie dabartį pasirinkta kitais būdais.

Vienas jų – vizuali personažų interpretacija, charakteriams suteikiant naujų savybių. Dauguma pagrindinių veikėjų vilki kūną vos dengiančiais Justinos Jurevičiūtės ir Gretos Milevičiūtės sukurtais kostiumais. Fetišistinį įvaizdį kuriantys iš dirželių sunarstyti drabužiai tampa vienu iš elementų, prisidedančių prie naujos kūrinio atmosferos, tyros meilės vaizdinį pakeičiančios pasinėrimu į kūniškus malonumus. Ne tik Jančiauskui, bet ir kitiems aktoriams tenka kurti po kelis personažus, pavyzdžiui, Ingai Jarkovai – fėjų ir elfų karalienę Titaniją ir Tesėjo sužadėtinę Ipolitą. Užduotis aktoriui kurti kelis vaidmenis Ignatavičiaus kūryboje ne kartą pastebėta. Tik šiuo atveju kuriamų kelių personažų atskyrimas ne visuomet itin ryškus, bet šis sprendimas pabrėžia realaus ir sapniško, mitinio pasaulio sankirtas viename dualistiniame vaidmenyje.

Kaip ir pjesėje, scenoje personažų yra daug ir įvairių. Daugiau nei dvidešimt Shakespeare’o veikėjų spektaklyje kuria penkiolika aktorių ir muzikos atlikėjas. Spektaklio žvaigžde tampa Jančiausko ypač energingai ir efektingai kuriamas dvigubas personažas. Jarkovos veikėjos užima šiek tiek nuosaikesnę poziciją. O Severinas Norgaila, vaidinantis Paką, keičia įprastinį šio veikėjo įvaizdį, kurdamas slidaus, net atgrasiai šėtoniško intriganto paveikslą. Komiškiausia šiame pastatyme – Aido Matučio fėja rožiniu kostiumu. Pats režisierius Ignatavičius, lyg dėdamas autoriaus parašą, atlieka kaukėto berniuko, kuriuo nepasidalijama, vaidmenį.

Aktorių, vaidinančių įsimylėjėlius, neapsisprendžiančius, kas ir su kuo turėtų būti poroje, savo personažo traktuotė skiriasi. Mindaugo Jurevičiaus Lisandras, kaip ir Gintarės Ramoškaitės Hermija, atrodo lyg nužengę iš kitos erdvės ar kito spektaklio: jų personažai sukurti įprastai, tradiciškai įsijaučiant į vaidmenį. Josifas Baliukevičius su savo personažu Demetru išlaiko gana ironišką distanciją, prie jos santykinai dera ir Monikos Geštautaitės vaidinamos Elenos itin teatrališkas elgesys.

Šalia šių skirtingai kuriamų personažų scenoje darbuojasi ir aktoriai, turintys pastatyti pjesę. Su teatru teatre susiję režisieriaus sprendimai čia taip pat ne mažiau įdomūs. Rūgščius (Juozas Žibūda), Meilutis (Silvija Povilaitytė), Metmuo (Sigitas Jakubauskas), Dūdelė (Nomeda Bėčiūtė) ir Dvasna (Vilija Paleckaitė) su žiūrovais supažindinami išrikiavus juos tarsi prie renginių fotosienelės. Estetiškai patraukliai geltonos spalvos fone pasirodo tamsiai vilkintys aktoriai su ištęstais savo šešėliais. Kaip ir pjesėje, jie ruošiasi statyti „Graudingiausią komediją apie žiauriausią Piramo ir Tisbės mirtį“. Įdomu tai, kad pjesėje pristatomas kaip menkavertis reginys, sulaukiantis kandžių stebėtojų replikų, čia jis virsta profesionaliu pasirodymu. Kinta ir žanras, matome beveik muzikinį spektaklį: aktoriai į mikrofonus, lydimi muzikos, melodingai pasakoja istoriją. Kompozitorių Dominyko Morkūno ir Eligijaus Žilinsko sukurtus įvairius muzikinius motyvus elektrine gitara atlieka scenoje nuolatos esantis Žilinskas.

Klasikinės pjesės įvaizdį režisierius perkūrė ne tik interpretuodamas personažus, bet ir kurdamas scenografiją. Minimalistiniame, bet vizualiai paveikiame scenovaizdyje dvi kraštinės figūros, atspindinčios vyriškąją ir moteriškąją pozicijas, apšviečiamos pulsuojančių, tarsi signalizuojančių apie sudėtingą dramą šviesų (dailininkas Darius Malinauskas). Apskritai apšvietimo efektai kuria intensyvaus veiksmo, pereinančio į vakarėlio šėlsmą, įspūdį. Regis, būtent chaotišku vakarėliu Ignatavičius ir siekė paversti pjesę. Nuo daugeliui įsitvirtinusio šiek tiek romantizuoto, švelnaus ar net pasakiško „Vasarvidžio nakties sapno“ įspūdžio spektaklyje einama prie energingesnės, ekspresyvesnės vizualios formos, kurioje sutirštinamos kūniškų malonumų spalvos, galiausiai pabaigoje virstančios niekur nevedančia tuštybe. Vienoje paskutinių scenų teatro teatre aktoriai bando nupasakoti jiems nutikusius keistus įvykius, po kurių pjesėje akcentuojamų vestuvių poreikis išnyksta, lieka tik abejingumas ir išėjimas į skirtingas kulisų puses. Malonumai spektaklio pabaigoje susikerta su vertybėmis, kurių stoką, matyt, ir norėta pabrėžti.

Miglė Munderzbakaitė | 2020-04-10 | 7md.lt