NAUJIENOS

Atgal

Jauno režisieriaus magijos ir fantazijos teatras

2021 11 18

Berlyne (Vokietija) gyvenantis režisierius Nikolas Darnstädt Valstybiniame Šiaulių dramos teatre paskutinį spalio savaitgalį pristatė premjerą – kino ir teatro meną apjungiantį spektaklį „Planeta EGO“, inspiruotą Franco Kafkos romanų „Pilis“ ir „Amerika“. Pirmasis režisieriaus spektaklis Šiauliuose „Mindaugas“ (pagal Justiną Marcinkevičių) prieš trejus metus sukėlė diskusijų audrą – ar užsienietis gali suprasti, kas šventa Lietuvai?
 
Du žanrai, dvi sistemos
 
Su Nikolas Darnstädt susitikome iki kino spektaklio „Planeta Ego“ premjeros likus dviem dienoms. Spaudžiant repeticijų ir pasiruošimų laikui, režisierius laisvą pusvalandį rado tik pietaudamas.
Projektą „Planeta EGO“ N. Darnstädt Šiauliuose įgyvendino kartu su kūrybine bendražygių komanda CIAO NOW.
Po premjeros Šiauliuose Nikolas planuoja tęsti kūrybinį kelią ne tik Vokietijoje, bet ir Lietuvoje, mokosi lietuvių kalbos. „Man, kaip režisieriui, svarbu suprasti, kas sakoma“, – sako Nikolas. Kol kas jo lietuvių kalbos žinias sudaro J. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“, F. Kafkos kūrybos vertimai į lietuvių kalbą, keletas išmoktų pagrindinių žodžių, frazių, sakinių – viską sudėjęs, randa būdą susikalbėti su kūrybine komanda.
„Visuomet norėjau sukurti tokį projektą, kaip dabar – sujungti teatrą ir kiną“, – sako N. Darnstädt.
Režisierius džiaugiasi, kad Šiauliuose jam suteikta visiška kūrybinė laisvė, nevaržė prodiuseriai, nereikėjo galvoti apie komercinę pusę, o teatro aktoriai dirbo kaip tikra komanda.
Spektaklio „Planeta EGO“ pirmoje dalyje (pagal F. Kafkos apysaką „Pilis“) žiūrovai kino ekrane stebi iš anksto Valstybiniame Šiaulių dramos teatre nufilmuotą kino filmą, o antroji dalis „Amerika“ (pagal romaną „Amerika (Pražuvėlis“) – gyvai scenoje atliekamas spektaklis.
 
– Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą – kiną-spektaklį?
 
– Fransas Kafka yra labai universalus. Kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, buvo didelis įspūdis. Demokratija, neoliberalizmas čia atėjo ne taip seniai ir dabar dar galimi kiti keliai. Kai kurios kaimyninės valstybės čia pasirinko autoritarizmo kelią. Vokietija, pavyzdžiui, jau seniai gyvena su neoliberalizmu, itin kapitalistinė valstybė. Man susidaro įspūdis, kad Lietuva dar vis kelyje, dar vis gali nuspręsti, dar yra daug galimybių. „Nauja žemė“ (sako lietuviškai – red. past.). Man tai labai patinka.
Gilų įspūdį paliko Eglė Bučelytė Sausio 13-ąją – šį momentą panaudojome „Mindauge“, norėjau sugrįžti prie šio taško, dviejų sistemų lūžio. Autoritarinis socializmas sovietiniais laikais ir XXI amžiaus galbūt naujasis autoritarizmas, kai nėra diktatoriaus, valstybė tavęs neseka, bet esame mes patys, spaudžiami visuomenės, tapti kažkuo, nesvarbu, ką tai bereikštų. Jei sunkiai dirbi, dirbi, dirbi, vieną dieną tapsi tuo kažkuo. Tai tikėjimo sistema, tarsi religija, kaip socializmo religija. Kapitalizmas irgi religija.
Filmas „Pilis“ yra apie Sovietų sąjungos laikus, antra dalis „Amerika“ yra tarsi videožaidimas apie mūsų laikus, neoliberalizmą, nuolatinę konkurenciją tarp žmonių, tarsi žaidimą, kuriame nuolat dalyvauji. Du amžiai ir lūžio taškas tarp jų. Filmo pabaiga yra Sausio 13-oji, TV ekrane – Eglė Bučelytė. Mes matome pagrindinio veikėjo K., kurį abiejose dalyse vaidina Monika Šaltytė, kelionę. Ji yra lig mūsų akys. Galbūt ji lietuvė, gal ji – tu, gal – aš, bet tai yra asmuo, keliaujantis per sistemas.
 
– Kodėl šiai idėjai įgyvendinti pasirinkote F. Kafką?
 
– Man labai patinka F. Kafka, manau, jis nėra suprastas. Man atrodo, kiekvienas menininkas mano – aš esu tas vienintelis, kuris supranta F. Kafką! Aš irgi toks. Visiems atrodo, kad F. Kafka niūrus, tik juodi ir balti tonai, neteisybė, viskas labai rimta ir t.t. O man atrodo, kad F. Kafka yra labai juokingas. Man tai kaip komedija! Vienu metu jis priverčia juoktis, o kartu ir truputį nuliūsti. Kaip Čarlio Čaplino filmai – kai juokaujama apie rimtus dalykus. Manau, F. Kafkos humoras kartu yra šiek tiek ir iš sapnų pasaulio.
F. Kafka mums labai daug pasako apie šį pasaulį, paaiškina, kodėl mes gyvename čia. Kafkiškų momentų yra kasdien. Pavyzdžiui, kai skambinu ryšio bendrovei dėl naujos telefono sutarties, mane perjungia laukti iš vienos linijos į kitą, dar į kitą – tai kaip F. Kafka! Visiems pažįstami tokie momentai.
F. Kafka – unikalus menininkas, būčiau labai laimingas, jei būčiau galėjęs jį sutikti.
Jei kalbėdami apie visuomenę imsime Džordžą Orvelą, man tai – propaganda, tuščia antisocialistinė propaganda, sakanti tik, kad socializmas yra labai blogai. O F. Kafka mums pasakoja didelę istoriją – individo ir sistemos, ji tinka nuo antikos laikų iki F. Kafkos laikų, iki mūsų laikų. Tai jį ir daro didžiu.
 
Grįžo dėl aktorių
 
– Kaip pandemija keitė jūsų kūrybinius planus ir požiūrį į pasaulį?
 
– Pernai buvo gerokai blogiau. Norėjome pradėti anksčiau, laiko sutrumpėjo, nufilmuoti filmą, pastatyti spektaklį reikėjo labai greitai, repetuoti intensyviai, dėl pandemijos darbas buvo labai įtemptas. Teatre buvo atvejų, kai teko nutraukti darbus. Bet džiaugiuosi, kad spektakliai rodomi, teatras – sociali vieta, kur žmonės sėdi šalia, matai reakcijas. Vieša vieta sukelia visai kitą jausmą, nei žiūrint „Netflix“. Esu laimingas, kad žmonės su galimybių pasu gali ateiti į teatrą.
Aš iš tiesų labai pasiilgau kitų žmonių. Man atrodo, kad mintis, jog galbūt kitas žmogus man kelia pavojų, jau šiek tiek yra mūsų sistemoje, mes bendraujame telefonu, internetu, mums nereikia susitikti, o pandemija dar pablogino situaciją. Aš galiu būti vienas – mokytis kalbų, galiu gaminti maistą, žiūrėdamas į kompiuterį, žiūrėti „Netflix“. Ir nėra ryšių su kitais žmonėmis. Dionisas buvo teatro, švenčių, vyno, sekso dievas, jis man pavyzdys, kaip gyventi. Koronos metas – antidionisiškiausias metas, koks tik gali būti. Tikiuos, vėl viskas bus gerai.
 
– Ar į kūrybą neįtraukiate pandemijos temos?
 
– Ne, visada noriu kurti kažką daugiau, nei dienos įvykiai. Žinau, kad teatras gali reaguoti į šiandieną, tai gerai, man patinka, bet aš niekada į teatrą neįtraukčiau, tarkime, praėjusios savaitės politiko skandalo. Tai turi būti kažkas amžino, dėl ko žmonės norėtų spektaklį pamatyti ir po 20 metų ir po 20 metų jis tebebūtų geras.
 
– Turite originalų žvilgsnį į pasaulį, norisi vis kažko naujo, neįprasto?
 
– Žinoma. Šiek tiek problematiška, nes visą laiką, ir laisvalaikiu, galvoji: čia gera istorija, čia gera istorija, reikėtų papasakoti. Vienintelis dalykas, ko nemėgstu, jei pasako, turi statyti šį spektaklį. Man reikia įkvėpimo, reikia žinojimo, kodėl reiktų tai daryti, kad menas būtų vertingas. Visuomet turiu kokį dvidešimt sumanymų, ką norėčiau statyti, kai kas sukurta mano paties.
 
– Kokį įspūdį paliko Valstybinis Šiaulių dramos teatras?
 
– Manau, nuostabus – aktoriai yra ta priežastis, dėl ko aš grįžau. Kartais būna sunku dėl organizacinių dalykų, kalbos, bet aktoriai yra puikūs. Filme jie kitokie nei spektaklyje, trupė yra itin stipri. Kai kuriuos žmones jau pažįstu iš „Mindaugo“ laikų, labai juos myliu. Monika Šaltytė – puiki aktorė, su ja dirbčiau bet kur, bet kurioje šalyje. 3,5 valandos veiksmo yra ant jos pečių. Ir kiti, pavyzdžiui, Gintarė Ramoškaitė, jauna aktorė, ją atradau „Mindauge“, ji padarė didelį žingsnį pirmyn, kine ji vaidina Frydą, spektaklyje Klarą.
Juozas Bindokas nuostabus, Romanas (Dudnikas – red. past.) – pirmą kartą su juo dirbu, vaidina Šeimininką. Ir Vilija (Paleckaitė – red. past.) irgi dirbu pirmą kartą, ji turi tokį stiprų balsą ir požiūrį!
Visą trupę myliu. Anicetas Gedvilas kaip galinga mašina scenoje, viską atiduodantis. Monika Geštautaitė, Pijus Ganusauskas. Esu palaimintas, dirbdamas su tokia trupe. Jei galėčiau ją persikelti į Vokietiją, būtų nuostabu. Bet jie čia, tai atvykstu aš. Ir dalis iš jų tapo tikrais mano draugais.
 
Kiekvienas gali būti Mindaugas
 
– Nuo spektaklio „Mindaugas“ praėjo treji metai. Ką dabar galvojate apie šį spektaklį?
 
– Man šis projektas labai svarbus, manau galime visada daug išmokti, būdami svetimšaliai. Atvykau į kitokį pasaulį, kitokią visuomenę su kitokiu istorijos mokymusi. Spektaklio kūrimas buvo kartu ir didelis tyrimo procesas, mes padarėme daug interviu Šiauliuose – su mokytojais, politikais, benamiais. Tekstus naudojome chorui. Labai daug tuo metu išmokau.
Dėl nieko nesigailiu. Žinau, kad šis spektaklis ne visiems patiko. Tai ir yra tai, ką mano nuomone, turi veikti menas. Nemanau, kad didis menas tai, kas visiems patinka. „Planeta EGO“ irgi ne visiems patiks, aš nedirbu tam, kad visus padaryčiau laimingus. Stengiuosi kurti kuo geresnį meną, „Mindaugas“, manau, tuo metu buvo geriausias spektaklis, ką buvau sukūręs. Dabar tikiuosi, geriausias bus „Planeta EGO“. Jei tuo netikėčiau, negalėčiau kurti. Tai kaip degalai. Aš nekuriu tam, kad provokuočiau. Aš nenaudoju provokacijos. Bet jei tai provokuoja žmones, gerai, vadinasi, aš suteikiau emocijų.
 
– Žiūrovams kilo klausimų, kaip vokietis drįsta imtis Justino Marcinkevičiaus teksto ir Lietuvos istorijos?
 
– Jie turėtų klausti Pauliaus Ignatavičiaus (tuometinis teatro meno vadovas – red. past.), jis rekomendavo šią dramą ir aš susidomėjau. Su ja elgiausi itin pagarbiai.
Spektaklis juokingas, jaunatviškas, bet jis tikrai nėra nepagarbus, jis nėra prieš kažką, jis nieko nekritikuoja, nekritikuoja ir Mindaugo. Jei šiandien pasakojame istoriją apie karalių, kuris mus išgelbėjo, paklauskime, ar mums reikia Mesijo, kam reikia, kad kažkas mus išgelbėtų, kodėl mes negalime būti tie, kurie sau padėtume?
Paskutinis sakinys „Mindauge“ yra „Lietuva, tu ne viena“. Aš galiu pridurti, žmonės, likite Lietuvoje, pažiūrėkite vieni kitiems į akis, jūs galite būti Mindaugas, kiekvienas gali būti Mindaugas, nereikia laukti kažkokio lyderio, nes niekada nebūna gerai, kai atsakomybę perima ir viską daro vienas lyderis. Tai vienintelis dalykas, ką aš norėjau pasakyti ir mano atrodo, aš tai pasakiau su didele meile. Jei žmones to nesuprato ar jiems nepatiko, ką padarysi, bet aš tikrai nenorėjau niekam pakenkti, tuo labiau J. Marcinkevičiui, kurį labai gerbiu.
 
Scenoje norisi kitokio pasaulio
 
– Kokie tolimesni jūsų planai?
 
– Toliau numatytas darbas Kaune, paskui Miunchenas su projektu apie Žaną d'Ark, radijo pjesė Vokietijoje.
Dar reikia susidėlioti savo grafiką. Turiu mažą vaiką, gimė gruodį, tad reikia pabūti tėčiu. Po premjeros reikia ir šiek tiek atsikvėpti. Juk įprastai filmą žmonės kuria 2–3 metus. Mes filmą sukūrėme per mėnesį, dirbome kasdien. Čia, manau, didžiausias, dar nesakau geriausias, projektas Šiaulių dramos teatre. Po premjeros reikia perkrauti kūrybingumo baterijas.
 
– Kokia teatro situacija Vokietijoje?
 
– Manau, nėra jau tokia skirtinga nei Lietuvos teatrų. Sistema gana panaši. Nesate teatro provincija, nors galbūt kas nors taip mato. Man dabar Šiaulių dramos teatras – pasaulio centras.
Galbūt nesu geras Vokietijos teatro ekspertas, man jis truputį nuobodus, vyrauja tendencija kurti kuo autentiškiau, madingas psichologinis realizmas. Žmonės kopijuoja emocijas iš telenovelių ir sako, tai didis menas. Man atrodo, kad šis laikas jau praėjęs, psichologinis realizmas nebeturi ką naujo pasakyti. Ateina jauni režisieriai ir režisierės, taip pat ir mano draugai, kurie, kaip ir aš, teatre nori magijos, fantazijos. Tai būdas papasakoti apie kitokį pasaulį. Aš nenoriu matyti scenoje to, ką matau savo gyvenime ar gatvėje, aš noriu kažko didingesnio.
Miunchene pastatytas naujas Volkstheater pastatas, viena didžiausių scenų Europoje, negaliu sulaukti ten dirbti. Miunchenas nuostabus teatrų miestas.
Aš gyvenu Berlyne, jis kitoks. Berlyne yra 10 valstybinių teatrų, apie 20 nepriklausom teatrų ir apie 500 mažų teatrų. Kiekvienas turi savo mėgiamą teatrą, žmonės skirtingi, reikia ir skirtingų teatrų.
 
– Ar turite mėgiamą Lietuvos režisierių?
 
– Sakau sąžiningai, nespėjau daug pamatyti, mačiau keletą O. Koršunovo darbų, labai patiko, mačiau P. Ignatavičiaus darbų – patinka Paulius, su juo pasidalijame daug dalykų.
E. Nekrošius, jį žinome ir Vokietijoje, buvo nuostabus režisierius. Ta tendencija pradėti spektaklį uvertiūra – aš tai visada dariau, dar ir nežinodamas E. Nekrošiaus – man jis artimas. Ko gero, E. Nekrošius mano mėgiamiausias.
 
– Kaip sekasi gyventi tarp Vokietijos ir Lietuvos?
 
– Esu jaunas tėtis, nelengva. Pirmą kartą į Šiaulius atvykau balandį. Man atrodo, nuo to laiko iki dabar nebuvo dienos, kad nedirbčiau šiam projektui. Gyvenu šiuo projektu, tad, manau, nelengva ir mano draugei, ir sūnui. Ir man pačiam, nes jų siaubingai pasiilgstu. Kol nebuvo vakcinų, keliauti buvo sudėtinga, testai, dabar lengviau, galiu juos aplankyti. Bet kiekvieną kartą plyšo širdis žinant, kad paskutinė diena Berlyne ir kad mėnesį būsiu Šiauliuose.
 
Artūro STAPONKAUS nuotr.