NAUJIENOS

Atgal

Pradžia, kurioje užkoduota ateitis (1)

2022 02 28

Žvelgiant į pirmąjį profesionalaus teatro gyvavimo dešimtmetį Šiauliuose, į akis labiausiai krenta faktai, sustiprinantys nuojautą, kad tie pirmieji nelengvi profesionalaus teatro metai tarsi užkodavo visą ateities teatrinio gyvenimo dinamiką ir tendencijas. Tos pačios meninės problemos, tie patys kasdieniai rūpesčiai. Ta pati įtampa tarp centro ir provincijos, tos pačios aktorių trupės formavimo ir išsaugojimo problemos. Tie patys politiniai žaidimai, peripetijos ir žmogiškosios intrigos, ir teatro pastato statybų, rekonstrukcijų pritaikymo „reikalai". Bet yra vienas esminis skirtumas – tai didžiulis to meto visuomenės aktyvumas, skirtingų bendruomenių suinteresuotumas turėti teatrą mieste.

Šiauliai jei ir buvo provincija, tai labai ambicinga provincija, užsispyrusiai kovojusi už tuomet sunkiai įgyvendinamą svajonę – turėti Šiauliuose profesionalų teatrą.

Pra­de­da­me spaus­din­ti 90-ies Šiau­lių dra­mos teat­ro se­zo­nų ap­žval­gą.

Ambicinga provincija

Teatrinis gyvenimas Šiauliuose prasidėjo gerokai anksčiau, nei 1931 m. mieste pradėjo veikti profesionalus teatras. Paradoksalu, bet šiandien dideliu teatriniu intensyvumu ir įvairove negalintys pasigirti Šiauliai, XX a. pradžioje buvo labai svarbus Lietuvos teatrinės kultūros židinys.

Šiauliečiai vieni pirmųjų pradėjo rengti slaptus lietuviškus vakarus, daug prisidėjo prie pirmojo Palangoje įvykusio spektaklio „Amerika pirtyje“ organizavimo, o 1904 m. mieste surengtas vienintelis Lietuvoje viešas lietuviškas vakaras. Taip pat šiauliečiai vieni pirmųjų pradėjo steigti scenos mėgėjų draugijas, skrajojamas trupes, kurios stipriai prisidėjo prie miesto teatrinės kultūros augimo.

Apie 1920 m. Šiauliai tampa klestinčiu antru pagal svarbą Lietuvos miestu. Kartu auga ir miesto meninės ambicijos. 1925 m. Šiauliuose įsteigiama trumpai gyvavusi „Liaudies opera“, kurios trupėje buvo daugiau kaip šimtas dalyvių. Maždaug tuo metu miesto inteligentijai bei kultūros atstovams kilo sumanymas Šiauliuose įsteigti nuolatinį teatrą. Ši graži, bet brangiai kainuojanti idėja realesnį pavidalą įgavo, kai ir Kaune pradėta svarstyti apie galimybę Lietuvos provincijoje įsteigti profesionalų teatrą.

1931 m. Šiauliuose įsteigiamas Valstybės teatro Šiaulių skyrius.

Valstybės teatro paunksmėje

1931m. rugsėjo 23 d. visų šiauliečių džiaugsmui įvyko spektaklio K. Gocci „Princesė Turandot“ premjera. Tačiau premjeros džiaugsmą greitai nustelbė ne tokia džiuginanti kasdienybė. Pasirodė, kad sklandžiai dirbti ir tobulėti nebuvo sąlygų – neturėta tinkamų patalpų nei repeticijoms, nei vaidinimams.

Šiaulių skyrius turėjo išsilaikyti iš Kauno teatrui skiriamų lėšų (tai sudarė apie 15 proc. visų Valstybės teatrui skiriamų lėšų). Kitaip tariant, įsteigus filialą Šiauliuose, tas pats biudžetas, kad ir ne vienodomis dalimis, buvo tiesiog padalintas. Suprantama, kad buvo tokiomis dalybomis nepatenkintų tiek vienoje, tiek kitoje pusėje.

Be to, Šiaulių teatras buvo visiškai priklausomas nuo savo steigėjo ne tik finansiškai, bet ir menine prasme. Kaunas nustatydavo šiauliečių repertuarą, dažniausiai neatsižvelgiant nei į trupės, nei į miestiečių poreikius. Todėl Šiaulių teatras neretai kartojo senus, iš repertuaro išimtų kauniečių spektaklių pastatymus.

Be didelio entuziazmo dirbti į Šiaulius iš Kauno vyko ir aktoriai, tačiau būsimam direktoriui Juozui Staniuliui pavyko surinkti 14 jaunų, bet, kaip laikas parodė, labai talentingų aktorių trupę.

Režisierius Borisas Dauguvietis į Šiaulius statyti spektaklių važinėjo iš Kauno. Šiaulių dramos teatre pradėjo dirbti aktoriai Potencija Pinkauskaitė, Elena Bindokaitė, Juozas Miltinis, Stepas Jukna, Juozas Rudzinskas, Galina Jackevičiūtė, Stasys Pilka ir kiti.

Labai greitai paaiškėjo, kad siekiant aukštesnių meninių rezultatų Šiaulių skyriui būtina mažinti priklausomybę nuo Kauno. 1933 m. J. Staniuliui pavyko išsikovoti administracinę nepriklausomybę, tačiau visišką autonomiją teatras gavo dar po metų – 1934-aisiais. Rugsėjo 15 d. šiauliečių teatrui suteiktas oficialus Šiaurės Lietuvos teatro vardas. Visai pagrįstai ši data gali būti laikoma antruoju teatro gimtadieniu.

Uždaryti – iškelti – sugrąžinti

Uždaryti. Vos pradėjęs gyvuoti teatras buvo nuolat gąsdinamas uždarymu, iškėlimu, likvidavimu. Sunku suprasti priežastis, kodėl sėkmingai veikiantį teatrą po kelių gyvavimo metų buvo nuspręsta uždaryti, o trupę „grąžinti į Kauną“.

1934 m. rugpjūčio 1 d. Šiaulių teatrą jau buvo pasiekęs Švietimo ministerijos raštas, kad Šiaulių skyrius „atkeliamas į Kauną“, bet ir šį kartą lemiamą vaidmenį suvaidino bendruomenės sutelktumas ir žiniasklaidos dėmesys. Visuomenėje kilo stipri atsakomoji reakcija, žmonės iš Šiaurės ir Vakarų Lietuvos miestų kreipėsi į aukščiausias instancijas ir gynė savo interesus. Ir jiems pavyko. Teatras liko Šiauliuose.

Iškelti. Vis dėlto išvengti iškeldinimo nepavyko, tik šį kartą be didelio pasipriešinimo teatras su visa trupe buvo perkeltas į Klaipėdą, ten sėkmingai dirbo nuo 1935 m. liepos 31 d. iki 1939 metų.

Šiaulių teatrui teko garbinga misija – germanizuotame krašte palaikyti lietuviškumo dvasią. Kiek keista, bet sprendimui „išsikelti“ tąkart nesipriešinta, mat dirbant Klaipėdoje teatro autonomija išliko, o trupės be to laukė dar ir geresnės darbo sąlygos.

Sugrąžinti. Teatras į Šiaulius sugrįžo 1939 m. ir faktiškai pradėjo savo gyvavimą iš naujo: atkūrė repertuarą, daug gastroliavo, kėlė trupės meistriškumą. Ir kai 1940 m. balandžio mėnesį Šiaulių teatras Vilniuje parodė savo spektaklius, vilniečiai liko sužavėti ir vėliau net pageidavo, kad Vilniaus teatro trupę sudarytų šiauliečiai aktoriai.

Teatras ant ratų

Gastrolės po Lietuvos miestelius nuo pat pradžių buvo teatro kasdienybė, nes rodyti spektaklius teatro vaidinimams pritaikytoje kino teatro „Kapitol“ salėje buvo galima tik keletą dienų per savaitę. Įdomu, kad vykti į gastroles buvo nuspręsta ne autobusu ar sunkvežimiu, o traukiniais. Dėl to teatro vadovybė išnuomojo vieną traukinio vagoną ir nuo to laiko į aplinkinius miestus ir miestelius vykdavo traukiniu – tiksliau, vagonu Nr. 61.

Repeticijos vykdavo tame pačiame vagone, stoties bufete, vietinėse pradžios mokyklose, geležinkelininkų „brigadų“ kambariuose. Aktoriai miegojo po du ant siauro vagono suolo.

Kelionėse teatras praleisdavo net porą savaičių per mėnesį. Šiauliečius gastrolių kviesdavo į Klaipėdą, Panevėžį, Raseinius, Rokiškį, Kupiškį, Mažeikius, Telšius, Tauragę, Biržus, Uteną, Anykščius, Kėdainius bei mažesnius miestelius.

Iš teatrologės I. Aleksaitės atsiminimų: „E. Bindokaitė, P. Pinkauskaitė <...> man pasakojo, jog sąlygos 61 vagone buvo labai geros. Atvažiavus į miestelius, aktorius „išgrobstydavo“ miestelėnai, nes viešbučių arba nebuvo, arba jie buvo labai maži. Aktorės pasakojo, kad gastrolių metu jie gyvendavo pas žmones šeimose ir jausdavosi karaliais. Tokia buvo didelė žiūrovų meilė.“

Ne kiekvienas pilietis galėjo sau leisti apsilankyti teatre. Bilietai buvo brangūs: iki 1934 m. – nuo 1 iki 5 litų. Tiesa, spektakliai gastrolėse kainuodavo pigiau – nuo 0,5 iki 4 litų.

Pirmaisiais teatro namais tapo tuometinis modernus kino teatras „Kapitol“ (dabartinėje Vasario 16-osios g., čia dabar veikia baras „Black Bar“). Kino scena už tuometinius didelius pinigus – 40 tūkstančių litų – buvo pritaikyta teatro poreikiams. Salėje – 450 vietų – netgi šiek tiek daugiau nei dabartinėje salėje. Nuolatine teatro buveine, kur ir dabar veikia Valstybinis Šiaulių dramos teatras, tapo naujai statomas kino teatras. Pastatas turi ir savo dvynį – Kauno kino teatrą „Daina“ (panaudotas tas pats Antano Breimerio projektas).Galiausiai, pritaikius pastatą teatro reikmėms, 1941 metais sausio 1 dieną pastate įsikūrė Šiaulių dramos teatro rūmai. Tuo metu apie 30 000 gyventojų turinčiame mieste salė talpino 700 žiūrovų. Iškalbinga statistika.

Nuotraukoje - 4-ajame dešimtmetyje teatras vykdavo į gastroles po aplinkinius miestelius traukiniu – vagonas Nr. 61.

Nomeda ŠATKAUSKIENĖ 

Publikuota skrastas.lt | 2022-02-28