Recenzijos

Atgal

Vienišų bokštų gyventojai

2022 04 15

2021 metų pabaigoje, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko antroji Lietuvoje ir šiame teatre vokiečių režisieriaus Nikolaso Darnstädto premjera „Planeta EGO“. Nuvykti į Šiaulius pamatyti šį spektaklį pavyko tik šiais metais, prieš pat Tarptautinę teatro dieną. Šis tekstas - apie kelionę traukiniu, saulėje švytėjusį miestą ir spektaklį.

Į Šiaulius ir atgal į Vilnių važiavau traukiniu. Traukiniai Lietuvoje - lėtų kelionių transporto priemonė. Ypač kai vyksta geležinkelių remonto darbai. Čia įkrenti į sėdynę ir stebi pro traukinio langą besisukantį pažįstamą filmą. Jei pirmieji keliautojai traukiniais atsidurtų šiuolaikiniuose traukiniuose, net ir mūsiškiuose, kai kuriose atkarpose lekiančiuose net greičiau (oho!) negu 100 km/h, jiems, greičiausiai, susisuktų galvos. Nuo neįtikėtino, beprotiško greičio. O mes ne tik bemaž nesužavėti stebime pažįstamus filmus, bet ir demonstratyviai nekantraujame traukiniams vėluojant.

Kelionių traukiniais lėtumas priverčia juose kuriam laikui įsikurti. Įkristi į kompiuterius, telefonus, knygas ar už langų transliuojamus filmus. Arba priešingai - neužsiverti vienutėje, pažymėtoje priskirtu numeriu, ir stebėti visus kitus keleivius, kurie traukinyje - kaip ant delno. Čia ir nuobodžiaujantys vaikai, ir bendravimo ieškančios senutės, ir griežti vyrukai, visą kelią tvarkantys reikalus ir labai nenorintys laikytis bendros tvarkos. Kelionėje į Šiaulius pamačiau daugiau nei įprastai nuovargio ir įžūlumo. Ne dėl to, kad važiavau į Šiaulius. O dėl to, kad pasaulis, regis, griūva, o ką su tuo daryti ir kaip išvengti, kad jis nenugriūtų ant kurio nors iš mūsų galvų - nėra vienareikšmio atsakymo. Todėl važiuojame traukiniais, stebime saulėkaitoje pražydusias žibutes ir pykstamės dėl sėdimų vietų.

O saule švytinčiuose Šiauliuose, kaip kontrastas sudirgusių keleivių pilnam traukiniui, pasitinka beveik tuščias Draugystės prospektas. Galima ramiau atsikvėpti, jei oro nesudrebins praskrendantys ir iš saulėtų pavasarėjančių dienų džiaugsmų į realybę grąžinantys naikintuvai. Bet šiauliečiai, regis, jau įpratę, net galvų nepasuka. O nevietiniai, apsupti nelaukto orą ir viską aplinkui drebinančio garso, nuščiuvę nutyla.

Miestas, mano lankytas vos kelis kartus, atrodo kartu ir savas, ir visiškai nepažįstamas. Net neįsivaizduoju, kuo čia gyvena žmonės. Bet atpažįstu kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose prisėtos ankstyvojo sovietmečio architektūros bruožus, tad jaučiuosi saugi net ir nepažįstamame gatvių tinkle. O kad būtų dar saugiau ir jaukiau, žemėlapis telefone primena, kokiu atstumu esu nuo teatro, naršyklė papasakoja, kur ir kiek Šiauliuose yra senamiesčio. Tačiau bendros telefono programėlių pastangos vis dėlto nepasirūpina perspėti, kaip netikėtai prieš akis stos nuo gatvės atsitraukęs teatras.

Šiaulių teatre lankytis visada smagu. Abi teatro salės jaukios. Nedidelė fojė erdvė kviečia ne sukti ratus, o ramiai pastovėti. Bet čia, regis, neįprasta spektakliams vėluoti, todėl žiūrovai skambučių greitai genami į savo vietas ir pastoviniuoti negauna. O salėje jau susiruošta pirmam veiksmui. Jame savotiškai atsikartoja kelionė traukiniu: ir čia visi susmukę savo numeriais pažymėtose vienutėse, tik  dabar jau tamsoje, sužiūrame į filmą. Šis - ne pro langus, o ekrane. Pirmas „Planetos EGO“ veiksmas - pagal paskutinį Franzo Kafkos romaną „Pilis“ sukurtas filmas. O gal tiksliau - TV spektaklis? Nes viena vertus, šis filmas filmuotas tik teatre, naudojant (nors žiūrovai to dar nežino) dalį tos pačios scenografijos bei kostiumų, kuriuos pamatysime gyvai antrame spektaklio veiksme. Kita vertus, kaip anksčiau ar vėliau paaiškėja net ir ne itin akyliems žiūrovams, pirmu spektaklio veiksmu, remdamasis Kafkos sukurta absurdiška, žmogui nedraugiška ir nedraugiškų žmonių sistema, režisierius nori priminti apie sovietmečio absurdą. O būtent su šiuo laikmečiu Lietuvoje labiausiai ir siejasi TV spektakliai.

Jaunojo režisieriaus vaizduojamas sovietmetis - ne toks, kokį esame įpratę matyti, kokį aprašo mokslininkai ar pasakoja artimieji. To laiko pilkuma, pastelinės nublukusių nuotraukų (ar pas kai kuriuos stalčiuose dar besiglaudžiančių skaidrių) spalvos, ilgiausios eilės, elementarių produktų stygius, brutalumas, makabriškumas - Šiaulių teatre ši dar netolima praeitis nudažoma ryškiomis kostiumų, šviesų ir grimo spalvomis (kokia atgaiva matyti scenoje sumaniai naudojamą grimą!). O režimo brutalumas paverčiamas gana patogiu ir net romantiškų atspalvių įgyjančiu absurdu. Štai ir įspūdingos kaukės (pamačiusi didelę galvą, kurios dantys - taip pat galvos, aiktelėjau iš džiaugsmo) bei kostiumai, transformuojantys aktorius į keistus, deformuotus padarus, primenančius Kafkos „Metamorfozę“, tarybinių pasakų knygų iliustracijas ar net vieno garsiausių Lietuvos lėlininkų Vitalijaus Mazūro estetiką, čia atrodo ne bauginančiai ar slegiančiai. Šio filmo (o ir spektaklio) estetika - Danielos Zorrozua kurta scenografija ir kostiumai - turi nostalgijos prieskonį, nuslopinantį visą potencialų nepatogumą.

Filme Monikos Šaltytės K., kostiumu ir grimu paverstas savotišku Don Kichotu, kovoja su sistema, į kurią pateko, taip pat sėkmingai, kaip Don Kichotas kovojo su vėjo malūnais. Ir ši sovietinės sistemos traktuotė verčia suabejoti: ar tikrai turi apie ją ką pasakyti, nuo jos laike ir erdvėje nutolę kūrėjai? Jiems, regis, sovietmetis nereiškia tremčių, ginkluoto pasipriešinimo ir už bet kokį nepaklusnumą gresiančių skaudžių pasekmių. Sovietmetis jiems reiškia abstrakčią sistemoje įkalinto žmogaus idėją. Tačiau Lietuvoje atmintis gyva, o penkiasdešimt okupacijos metų dar nėra tik istorija. Tad išsikelto absurdiško tikslo siekiantis K. ar kraugeriai, įsikūrę pilyje ir prie jos, kuria pasaulį, kuriame akivaizdi atidumo stoka mūsiškai patirčiai.

Kita vertus, net ir nesutinkant su konceptualiais kūrėjų komandos pasirinkimais, stebint filmą buvo akivaizdu, kad įdėtą darbą atperka jau vien tai, jog Šiaulių dramos teatro aktoriai gavo ir naujų kūrybinių užduočių, ir erdvės pasireikšti. Bene įspūdingiausiai filme atrodė Šaltytė - pastaruoju metu vis labiau įsitvirtinanti kaip Šiaulių teatro veidas.

Iš filmo ir sovietinės sistemos, lydimas sausio 13-osios įvykių, K. išplaukia į naujus vandenis - spektaklį apie karūna ir fakelu apsiginklavusį kapitalizmą. Jis - sukurtas pagal pirmąjį Kafkos romaną „Pražuvėlis (Amerika)“ - kviečia į kompiuterinį žaidimą, kurio tikslas - susikurti save. Žaidimas spektaklyje matomas visur: jis nusakomas tekstu, iliustruojamas garso efektais (įrašytais ar čia pat scenoje kuriamais aktorių) ir aktorių fizine raiška, net scenografiją apraizgę bėgiai primena atrakcionų parką ir neleidžia sudvejoti, kad veiksmas vyksta žaidimų ir pramogų erdvėje.

Kita vertus, žaidimo tikslas ir turinys - nutolę nuo pramogų. Bandydamas įsitvirtinti ir atrasti save vis kitose aplinkybėse, K. patiria daug nesėkmių ir susiduria su lig tol Pilyje nepatirtu bukumu bei jau gerai pažįstamu kraugeriškumu. Pasikeitus aplinkybėms, keičiasi ir pats K. Nors filme ir scenoje jį vaidina ta pati aktorė, vis dėlto „Pilyje“ gudravęs, bandęs perprasti kas vyksta ir pakreipti įvykius sau naudinga linkme, spektaklyje K. virsta naiviu vaiku, nesuprantančiu ir, regis, net nemėginančiu suprasti kur atsidūrė, pasiduodančiu žaidimui, kurio taisyklių nesupranta.

Nors K. ir kitoks, tačiau spektaklio scenografija išduoda, kad sovietinę ir kapitalistinę sistemas kūrybinė komanda traktuoja vienodai: Laisvės statulą primenanti karūna čia įtaisyta ant bokšto, panašaus į pilį. Tad jos veikia kartu, viena kitą paremdamos. O jose įkalinti žmogeliai yra priversti bet kokiais būdais bandyti išgyventi.

Tačiau šis tragiškas nuosprendis žmonijai ir jos kuriamoms sistemoms „Planetoje EGO“ nuskamba ne perspėjamai, o labiau naiviai. Visų pirma todėl, kad tiek filme, tiek ir spektaklyje gana daug erdvės paliekama pasakiškiems motyvams. Jie byloja ne kaip atsvara ar alternatyva vaizduojamoms sistemoms, bet kaip paprasčiausias nenoras suaugti. Juk taip smagu pykti ant sistemų, jas demaskuoti ir kritikuoti. Ir kur kas sunkiau pasiūlyti, ką būtų galima daryti kitaip. Su šia problema susiduria ir spektaklis: pamėginęs išgyventi vampyrų miestelyje, perėjęs kapitalistinio kompiuterinio žaidimo lygius, K. lieka vienas finaliniam monologui apie simuliaciją, žaidimo pabaigą ir istorijos pradžią. Šis tekstas, deja, nuskamba greičiau jau naiviai juokingai nei įkvepiančiai. Ilgai vedžiojus žiūrovus po Kafkos, Šiaulių teatro erdvių ir dviejų (vienodai blogų) režimų ratus, spektaklio pagrindinė idėja atskleidžiama vieninteliu monologu, su „Planetos EGO“ tekstais jei ir susijusiu, tai tik minimaliai.

Režisierius, regis, praleido progą užuot kritikavęs sistemas, režimus, visiškai atsiduoti spektaklyje galvą vis keliančiam romantiniam tikėjimui pasakomis, ir sukurti savo pasaką apie kelionę į idealų žmonių būvį. Kita vertus, ciniški žiūrovai, besijuokiantys, kai scenoje nuskamba žodis simuliacija, puikiai žino ir tokių idealių sistemų baigtis. Jos, jei ir neišsiurbs kraujo, tai galų gale vis tiek įspūdingai grius. Nes jas kuria netobuli žmonės, kiekvienas įsitaisęs savo vienišame bokšte ir desperatiškai siekiantis užmegzti ryšius su kitais, tokiais pačiais kaip jis. Iš to ir gimsta sistemos. Iš to paties ateina ir jų galas.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

KRISTINA STEIBLYTĖ | menufaktura.lt | 2022 04 07





Faktai apie mus

1931 ĮKURTAS VALSTYBĖS TEATRO ŠIAULIŲ SKYRIUS
2 PROFESIONALUS TEATRAS LIETUVOJE
91 TEATRO SEZONAS