NAUJIENOS

Atgal

Teatras priklauso liaudžiai – gūdus sovietmetis (3)

2022 05 02

1945–1957 m. teatrologė Irena Aleksaitė įvardija kaip periodą, kai „lietuvių teatras patyrė patį stipriausią neregėtą primestos jam ideologijos spaudimą, aršų diktatą, griežčiausią politinę cenzūrą, menininkų represijas, įvairius politinius nutarimus, draudimus ir teatrų kontrolę“.

Lietuvoje sovietinės politinės-ideologinės cenzūros sistema pradėta diegti netrukus po pirmosios Lietuvos okupacijos 1940 metais. 1941 m., plečiant kultūros kontrolės tinklą, buvo įsteigta Meno reikalų valdybą, kuriai pavesta prižiūrėti literatūrą, muziką, dailę ir teatrą.

Dramaturgai ir teatrai raginami pjesėse ir spektakliuose vaizduoti nuolatinį sovietinės visuomenės judėjimą pirmyn, visokeriopai prisidėti prie tolesnės geriausių sovietinio žmogaus charakterio bruožų raidos, auklėti sovietinį jaunimą kaip žvalų, gyvenimu besidžiaugiantį, nebijantį kliūčių, gebantį nugalėti bet kokius sunkumus, ir scenoje atskleisti, kad šios savybės būdingos ne herojams, bet daugeliui milijonų sovietinių žmonių.

Be to, politinei teatro cenzūrai tarnavo ir švietimo sistema. Alternatyvų „ideologinių darbuotojų frontui“ priskiriamų specialybių studijoms beveik nebuvo – teatro ar operos režisūros ir kritikos, choreografijos ir baleto kritikos buvo galima mokytis tiktai didžiuosiuose Rusijos miestuose. Kartu buvo įdiegta likusį sovietmetį veikusi aktorių karjeros sistema, kai dar studijų metais jie buvo priskiriami vienam ar kitam teatrui, kuriame vėliau turėjo dirbti, ir darbo vietą pakeisti galėjo tik gavę specialųjį leidimą.

Teatruose pripažinta tik socialistinio realizmo kryptis, kuri režisūrai suteikė fotografinio, natūralistinio buitiškumo. Buvo varžoma teatro kūrėjų laisvė – persekiojami raiškesni kūrybiniai bandymai, režisūros eksperimentai.

Šio laikotarpio teatrams būdingos panašios kūrybinės problemos: režisierių stoka (daugelis teatrų veikė be vyriausiųjų režisierių), susilpnėjusi trupė (dalis aktorių buvo pasitraukę į Vakarus, o jaunieji tik pradėjo vaidinti), skurdus repertuaras.

Teatrus silpnino privalomos sovietinės ir rusų klasikos pjesės, kurios turėjo sudaryti pusę repertuaro, bet ir privaloma prevencinė cenzūra – ikipremjerinės spektaklių peržiūros, kuriose buvo sprendžiama ar leisti spektaklį į sceną.

Lietuvių klasikos kūriniai sudarė repertuaro nedidelę dalį. Tačiau šiuo laikotarpiu pasirodžiusioms lietuvių autorių pjesėms būdinga sovietinių idėjų deklaracija, tiesmuki, vienareikšmiai charakteriai, žmogaus psichologiją gožiančios gamybos problemos.

Tokioje aplinkoje ankstyvuoju sovietmečiu turėjo dirbti ir Šiaulių dramos teatras. Pagal sovietmečio principą – menas priklauso liaudžiai, teatras itin daug gastroliuodavo, rodydavo spektaklius ne tik mažuose miesteliuose, bet ir įstaigose, ligoninėse, kolūkiuose, soduose.

5–6 dešimtmetyje Šiaulių dramos teatre vyriausiuoju režisieriumi dirbo K.Juršys (1940–49 m.), Josifas Šeinas (1949–58 m.). Atsižvelgdamas į nevienodo meistriškumo trupę, statė buitinės realistinės krypties spektaklius. Išsiskyrė spektakliai pagal S. Kymantaitės – Čiurlionienės pjeses „Pinigėliai“ 1953 m. ir „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ 1954 m.). Trupę papildė Šiaulių dramos teatro vaidybos studijos auklėtiniai (V. Benokraitis, J. Gascevičiūtė, V. Venckutė), Žemaičių teatro Telšiuose (1949 sujungtas su Šiaulių dramos teatru) aktoriai I. Gurinaitė, S. Paska ir Marijampolės dramos teatro (1949 uždarytas) aktoriai A. Simokaitytė, Leonas Zmirskas. Taip pat vaidino V. Auga, V. Benokraitis, V. Ivanauskas, K. Simaška, K. Tumkevičius, J. Zubėnas ir kiti.

Pateikiame keletą iškalbingų ištraukų iš LTSR kultūros istorijos šaltinių iš Šiaulių dramos teatro gyvenimo 1944–1957 metais.

Iš Šiaulių dramos teatro 1944–1945 m. sezono darbų ataskaitos:

„Teatras jau pirmomis 1944 m. rugpjūčio mėn. dienomis, po išvadavimo iš vokiečių okupacijos, pradėjo rengti koncertus. Buvo lengviau, nes teatras dar turėjo nemažai pasilikusiųjų iš muzikinio ansamblio choristų, muzikantų, solistų ir t.t. Bet nuo 1944 m. spalio 1 d. Meno reikalų valdyba paliko tik dramą“.

Per 1944 metų gaisrą teatras patyrė daug nuostolių. Kaip rašoma vokiškųjų okupantų padarytų nuostolių ataskaitoje, labiausiai nukentėjo sandėliai – teatro garderobas, inventorius, sudegė ir biblioteka. Teatras stigo elementarių medžiagų dekoracijoms.

„... Kol vyko įvairių medžiagų visokiomis priemonėmis medžiojimas, teatro personalas kad nors dalinai aptarnautų prašančius meninių pajėgų įmones ir fabrikus ir parodyti visuomenei, kad teatras gyvas ir nors moraliai atsilygina jai už savo negalėjimą kaip reikiant veikti, pradėti ruošti įvairias brigadas ir nemokamus koncertus įmonėse, įstaigose ir visokiems minėjimams“. Teatras pradėjo lankyti ligoninėse sužeistuosius Raudonosios armijos karius ir kariškus dalinius. Mūsų aktorius pradėjom siuntinėti į įmones ir įstaigas vadovauti jų saviveiklos ratelių darbams ir padėti jų ruošiamiems pasirodymams“.

Iš Šiaulių dramos teatro rašto apie teatro dalyvavimą derliaus nuėmimo kampanijoje, 1948 m.

„Vykdant derliaus nuėmimą, dalis Šiaulių dramos teatro kolektyvo iš dvidešimt žmonių, kurių tarpe keturiolika aktorių ir dramos studijos auklėtinių, atsisakė nuo dalies jiems priklausančių atostogų ir nutarė įsijungti į derliaus nuėmimo kompaniją, kad meniniai aptarnauti įvairias provincijos vietoves. Brigada su B. Dauguviečio pjese „Žaldokynė“ išvyko liepos 30 d. ir grįžo rugpjūčio 17 dieną. Per tą laiką aplankė šešiolika vietovių, duota aštuoniolika spektaklių“.

Šiaulių dramos teatro gastrolių nuostatai, 1953 m.

„Meno vadovas padaro dekoracijų ir šviesų montažą ir pagal aplinkybes sumažina dekoracijų gabalų skaičių.

Meno vadovas kontroliuoja spektaklių meninį-idėjinį lygį ir pastebėtus trūkumus fiksuoja dienyne.

Atvykus aktoriui į spektaklį neblaiviam, nuo ko gali nukentėti spektaklio meninis ir idėjinis lygis, meno vadovas turi teisę kelti klausimą dėl spektaklio atšaukimo.

Trupės administracinis vadovas yra visiškai atsakingas už transporto tinkamą paruošimą ir šoferio drausmingumą. Šoferiai kelionės metu privalo būti blaivūs.

Persikėlimas nakties metu (nuo 1 val. iki 6 val. ryto sunkvežimiu), jeigu kelionė trunka daugiau negu 2 val. – draudžiamas.

Jeigu gastroliuojančiam kolektyvui tenka miegoti tose patalpose, kuriose vyko spektaklis, patalynes galima ruošti tik žiūrovams visai išsiskirsčius.

Praslinkus 2 val. po vakarinio gastrolinio spektaklio pabaigos, skiriamas nakties poilsis 8 val. tuo laiku visi kolektyvo nariai privalo laikytis tylos“.

 1956 m. įsakymas dėl Šiaulių dramos teatro darbo, aptarnaujant paskirtą rajonų grupę

„Per 11 mėnesių gastrolėse parodyta 180 spektaklių ir metinis planas įvykdytas 116 procentų. Teatras ėmė vaidinti ne tik rajoniniuose miestuose, bet ir kolūkiuose, tarybinių ūkių soduose. Didesnę pusę savo spektaklių (54%) teatras rodo rajonų dirbantiesiems, kolūkiečiams.

Teatras dar nepatenkinamai vykdo LTSR kultūros ministerijos įsakymą dėl kaimo vietovių meninio aptarnavimo pagerinimo, pagal kurį buvo įpareigotas sistemingai aptarnauti spektakliais savo rajonų grupės vietoves ne mažiau kaip po šešis kartus per sezoną kiekviename rajone.

Gastrolėse rodyti tik geriausius teatro repertuaro veikalus, visų pirma kolūkine tematika ir originaliosios dramaturgijos kūrinius.

Kai kurie rajoniniai kultūros skyriai nesudaro normalių sąlygų teatro gastrolėms. Mažeikiuose, Žeimelyje ir kt. salės žiemą nepakūrenamos. Kelmėj, Šaukėnuose nėra grimo kambarių. Joniškyje, kino salėje įrengus nejudamą ekraną, teatras nebeturi kur vaidinti“.

Iš LTSR kultūros ministro įsakymo dėl Šiaulių dramos teatro darbo, vykdant TSRS CK nutarimą „Apie partinės propagandos uždavinius šiuolaikinėmis sąlygomis“, 1960 m.

„<..> Stiprindamas ryšius su žiūrovais, ieškodamas naujesnių, įdomesnių kūrybinio bendradarbiavimo su darbo liaudimi ir moksleivija formų, teatras parodė daug iniciatyvos ir gerų pastangų, propaguojant plačiosiose žiūrovų masėse tarybinį meną, geriausius rusų ir kitų broliškųjų respublikų kūrinius. 1959 m. teatras parodė žiūrovams 164 tarybinius spektaklius, 53 rusų klasikos ir 8 broliškųjų respublikų spektaklius. Vakarų klasikos buvo parodyti tik du spektakliai.

Žemiausioji meno kontrolės grandis buvo įkurta pačiose meno įstaigose. Teatruose vidinę kontrolę atliko trys struktūros: vadinamoji pirminė (teatro) partinė organizacija, profesinė sąjunga ir Meno taryba.Svarbų vaidmenį suburiant teatro kolektyvą, mobilizuojant jį sudėtingam tarybinio meno propagavimo darbui vaidina teatro partinė organizacija, dirbanti glaudžiame kontakte su teatro vadovybe. Teatro kolektyvo politiniam-idėjiniam lygiui kelti suorganizuotas ratelis V. Lenino biografijai studijuoti (techniniam personalui) ir marksitinės estetikos ratelis (kūrybiniam kolektyvui). Užsiėmimai vyksta reguliariai kas savaitę.“

Skrastas.lt | 2022-05-01