NAUJIENOS

Atgal

Kelionė laiku Šiaulių gatvėmis ir gyvenimu

2022 09 05

Dramaturgas ir režisierius Aleksandr Špilevoj kuria Šiauliuose dar neišbandyto įtraukaus, įvietinto teatro pastatymą – spektaklį-kelionę miesto autobusu „Pakeliui“. Kelionę žmogaus, vardu Rapolas, o kartu ir mūsų pačių gyvenimu. „Bus smagu, jautru, emocionalu. Ir tada suvokimas – paskutinė stotelė čia pat“, – sako A. Špilevoj. Tai – antras režisieriaus kuriamas spektaklis Šiauliuose. Už spektaklio „Bagadelnia“ dramaturgiją 2018 metais A. Špilevoj pelnė Auksinį scenos kryžių.

Gyvenimo kelionė

– Spektaklis „Pakeliui“ įvardijamas vakariniu spektakliu-kelione autobusu Šiaulių gatvėmis. Kokia ši kelionė?

– Pirmiausia tai kelionė laiku. Kaip fantastiniuose filmuose dalyvauja laiko mašina, čia bus laiko autobusas. Laiko autobusu keliausime žmogaus, vardu Rapolas, gyvenimu. Rapolą žiūrovai galimai jau pažįsta ir lankėsi spektaklyje „Bagadelnia“. Rapolas ir bus ekskursijos gidas, jis važiuos šalia vairuotojo ir pasakos žiūrovams, ką jie dabar mato. O mato už langų įvairias epochas ir įvairius fragmentus iš Rapolo gyvenimo. Pirmieji vaizdai bus 1945 metais, o viskas užsibaigs mūsų laikais.

– Ar galima sakyti, kad „Pakeliui“ yra spektaklio „Bagadelnia“ priešistorė arba tęsinys?

– Taip, būtent vieno iš „Bagadelnios“ veikėjų priešistorė. Kitų herojų nesutinkame. Kartais juokaujame, kad dar po poros metų būtų galima daryti Valerijaus priešistorę, dar po poros – Emos, ir taip toliau. Žinoma, tai tik juokas. Manau, su „Bagadelnia“ jau ir užsidarysime. Ateityje bendradarbiausime, bet jau galėsime nerti į kitus pasaulius.

Šis spektaklis ne tik apie konkretų žmogų Rapolą. Kurdamas dramaturgiją, bandžiau ieškoti herojaus, kuris jungtų žmones. Jei kalbame apie antikinę mitologiją arba apie liaudies pasakas, kuriose, tarkime, yra veikėjas trečias brolis Jonas – tai nėra konkretus Jonas, kuris gyveno konkrečiame kaime – tai yra prototipas arba tam tikras žmogaus įvaizdis. Mes susitapatiname su tais jonais ir kitais pagrindiniais veikėjais iš liaudies arba mitologinių pasakojimų. Čia lygiai taip pat – yra ne tik Rapolo gyvenimas, bet yra mūsų gyvenimo istorija.

– „Bagadelnioje“ veikia ne vienas herojus, kodėl būtent Rapolas išvažiuoja į šią kelionę?

– Galbūt viena iš inspiracijų buvo tai, kad apie Rapolo gyvenimą iki bagadelnios papasakota šiek tiek daugiau negu kitų veikėjų. Daugiau buvo sudėta kabliukų į Rapolo priešistorę ir buvo lengviau už tų kabliukų užsikabinti. Nors iš tiesų tai galėjo būti ir bet kuris kitas veikėjas.

– Galbūt tam įtakos turėjo ir Rapolo vaidmenį atliekantis aktorius Juozas Bindokas?

– Žinoma, tai irgi. Juozas Bindokas veda ir ekskursijas Šiaulių dramos teatre, man teko pačiam susidurti renginyje „Laiptų“ galerijoje, kur jis buvo vedėjo-poezijos skaitytojo amplua.

Man buvo labai svarbu, kad tai būtų aktorius, kuris turi ne tik grynosios aktorinės, persikūnijimo scenoje patirties, bet kuris gebėtų puikiai valdyti auditoriją, su ja komunikuoti, bendrauti, improvizuoti. Kiti aktoriai spektaklyje vaidins tam tikrą epochą, vaidins tarpusavyje. O Juozo Bindoko personažas turės nuolat tiesiogiai bendrauti, uždavinėti klausimus, galbūt kartais atsakinėti į publikos klausimus – jis bus vienas iš jų.

Nelauktai net man pačiam, jau prasidėjus repeticijoms, gimė mintis, kad reikėtų antros veikėjos, kuri, kaip Rapolas, važiuotų autobusu – amžina konduktorė. Ji, kaip ir autobusas, keliauja per laikus, yra visų pasaulio konduktorių siela.

Dvi aktorės pasikeisdamos vaidins šį vaidmenį: Inga Norkutė ir Šiauliuose šiuo metu gyvenanti pabėgėlė iš Ukrainos aktorė Olena Lastivka. Man labai džiugu, kad galiu padirbėti su kitos kultūros, kitokios mokyklos atstove, aktore, su kuria, jei ne karas, greičiausiai niekada neturėčiau galimybių susidurti. Ji neleidžia mums nuobodžiauti repeticijose, yra juoko užkratas. Bando kai kurias frazes mokytis lietuviškai, jai gerai sekasi. Jos akcentas yra labai nepanašus į rusakalbių akcentą, man labai dažnai primena Erikos Dženings kalbėjimo manierą. Toks jausmas, kad ji – ne ukrainietė, o airė, kuri bando lietuviškai kalbėti.

Jos reakcijos, žodeliai, kurių prisimokė! Ta mūsų konduktorė amžinai skubanti, pikta, nepatenkinta, kad žiūrovai yra per lėti, o Rapolas per plepus. Olena – puiki aktorė.

Spektaklio scena – lyg realybė

– Kurdamas spektaklį „Bagadelnia“ istorijų sėmėtės senelių globos namuose. Ar Rapolo gyvenimo istorija – iš gyvenimo?

– Aš nesu dokumentalistas ir niekada juo nebuvau. Bet praktiškai kiekviename spektaklyje negaliu pabėgti nuo savo gyvenimo. Tam tikri fragmentai, mano gyvenimo patirtys nugula lape, virsta tekstu, o vėliau ir spektaklio scenomis.

Mane labai dažnai įkvėpinėjo ir vis dar įkvepia (nors jau prieš metus mirė) mano močiutė – ji buvo tobula istorijų pasakotoja. Ji irgi sugebėdavo įsėsti į autobusą, kad nuvažiuotų iki poliklinikos ir atsitiktiniam pakeleiviui papasakotų visą savo gyvenimo istoriją nuo evakuacijos per Antrąjį pasaulinį karą į Armėniją, vėliau atsidūrimą Gruzijoje, Rusijoje, galiausiai Lietuvoje. Įdomu tai, kad ji buvo rusakalbė, labai labai mažai mokėjo lietuviškai, bet sugebėdavo pasakoti lietuviams, kurie beveik nekalba rusiškai. Kartais tekdavo ieškoti močiutės, užstrigusios poliklinikoje, ir paaiškėdavo, kad ji tiesiog nebaigė pasakoti viso savo gyvenimo.

Jei ieškotume, kas užvedė ant spektaklio kelio, tai buvo dvi knygos. Jos perskaitytos ne dėl šio spektaklio, bet man padarė didžiulį įspūdį ir atrado meninę išraišką spektaklyje.

Džozefo Kempbelo „Herojus su tūkstančiu veidų“ – mito analizė. Įvairių kultūrų, įvairių pasaulio kraštų mitologijoje labai daug skirtingų istorijų iš esmės pasakoja to paties herojaus kelią skirtingomis priemonėmis, skirtingais įvaizdžiais. Kita knyga – Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko „Virsmų knyga“ apie lietuvių papročius, mitologiją, kalbą, apie baltų, aisčių pasaulio suvokimą. Abi knygos susijusios su mitologija, žmogaus gyvenimo keliu.

– Su spektakliu „Pakeliui“ išeinate už teatro pastato, sėdate į autobusą, kuriate Šiauliuose dar neišbandyto įtraukaus, įvietinto teatro pastatymą. Kaip vyks spektaklis, kur stos autobusas?

– Mes kasdien matome įvairiausius objektus aplinkui, bet skubame į darbus, atliekame kasdienius veiksmus ir pražiopsome, nesustojame, nepasikalbame su pastatais, gatvėmis, gamta, kuri mus supa, todėl daug kas lieka fone. Šio spektaklio metu pažįstamos vietos gali prakalbėti naujai. Kad ir ta pati „Elnio“ gamykla ar Talkšos ežeras.

Kviesime sustoti ir pamatyti, kaip kasdienės vietos gali tapti spektaklio scenografija, spektaklio atmosferos kūrėju, spektaklio pasauliu, netgi spektaklio personažais.

Bet vietos be žmonių yra tik vietos. Kokie žmonės šiandien gyvena tose erdvėse, kaip jie šiandien reaguoja į spektaklį? Kai repetuojame miesto taškuose (o repetuojame visada ne teatre) sutinkame įvairiausius praeivius, jie labai skirtingai reaguoja į mūsų veiksmus. Kai kurie bando taikyti aktorius, kurie vaidiną konfliktą, kai kurie bando tramdyti, kai kyla per didelis aktorių kuriamas triukšmas šalia darboviečių ar gyvenamuosiuose kiemuose. O kartais tiesiog sustoja, žiūri, mes net nepastebime, bet kai baigiasi vaidinama scena, staiga už nugaros kažkas pradeda ploti. Tada suprantame, kad atsitiktiniai žiūrovai ką tik pažiūrėjo mūsų repetuojamą sceną.

– Dalis žmonių priima spektaklio sceną kaip tikrovę?

– Dažniausiai. Jie greičiausiai susigaudo, kad čia kažkas ne taip, jei aš įsiterpiu ir pradedu režisuoti tą tikrą gyvenimą. Jeigu tyliai kamputyje stebiu, gyvenimas eina savaime.

Aktoriai privalo reaguoti į viską, kas vyksta aplinkui. Į praskrendančius naikintuvus, praeinančius žmones, netikėtai įsiterpiančius benamius. Žiūrovai susidurs ne tik su aktorių kuriamu spektakliu, bet ir paties miesto kuriamu spektakliu.

Galutinės stotelės link

– Vieno žmogaus gyvenimas kartu gali būti ir visos epochos atspindys?

– Tuo atveju, jei žiūrime labiau ne per istorinę prizmę, o per mitologizuotą prizmę.

Nemanau, kad esame tiek individualūs ar skirtingi, kad kiekvieno iš mūsų gyvenimas yra nepakartojamas ir nepanašus į kito. Ir moksliniai tyrimai sako, kad esame nežmoniškai panašūs, tarp mūsų yra mažyčiai skirtumai, iš mikroskopinių skirtumų mes padarome didžiules perskyras, sugebame žiauriai konfliktuoti, kariauti, nekęsti vieni kitų.

Kai kurie mūsų gyvenimo taškai yra užkoduoti. Jei paimsime antikinę literatūrą ar filosofus, jų pasvarstymus apie žmogų, ne kažin kokį skirtumą pajusime nuo XXI amžiaus žmogaus. Virsmų fragmentai mūsų gyvenimuose – iš kūdikio tampu vaiku, paaugliu, vyru arba moterimi, tėvu arba motina, paskui paleidžiu vaiką į pasaulį, karjera, kuo didžiavausi, mane apleidžia, tampu nebepajėgus dirbti, išeinu į pensiją, iš įtakingo aktyvaus žmogaus pradedu tam tikra prasme ruoštis paskutiniam perėjimui, lemtingam perėjimui iš šios būties į kitą.

Lietuvių kalboje labai geras žodis „yra“, kuris lydi mus visą gyvenimą, žmogus, yrà, o pabaigoje ỹra. Lietuviai seniau sakydavo, visa kas amžina, tas esti, esa, o kas laikina, yrà arba būna. Mes, žmonės, esame tie, kurie iš pradžių yrà, o paskui ỹra.

Kai atėjo Renesansas, Švietimo epocha, romantizmas, žmogus humanizmo buvo labai iškeltas, kiekvienas individualus žmogus tapo didžiulė vertybė. Tai nėra blogai, kol nepereinama prie tam tikro kraštutinumo. Kažkada perėjo iki to, kad pradėjome itin skaudžiai žiūrėti į savo išnykimą, mirtį, statyti didžiulius paminklus sau ir artimiesiems, daryti tragediją iš to, kad manęs nebeliks šiame pasaulyje. Iš tikrųjų, jei pažiūrėti paprasčiau ir plačiau, mes turime numirti, kad būtų vietos mūsų vaikams, anūkams. Jei mes egzistuosime po 500 metų, ne tik vietos Žemėje pritrūks, bet, man atrodo, pritrūks vietos naujų žmonių naujoms mintims, nes mes bandysime laikytis to, kas mums normalu. Pasaulis turi kaip upė tekėti, o tai neįmanoma be išnykimo to, kas sena. Suirti ir numirti yra reikalinga, mes taip tampame naudinga trąša naujoms kartoms.

Tiesiog reikia nedramatizuoti, kas natūralu, nors esu toks pats dramatizuotojas, kai tai aplanko mane asmeniškai. Kai netenku artimo žmogaus, žinoma, gedžiu, bet stengiuosi iš žmogaus nedaryti Dievo, kuris turi būti amžinas. Viskas gerai su gimimu ir viskas gerai su mirtimi.

– Garbaus amžiaus žmonės stumiami už nematomos, bet jaučiamos ribos – progreso, inovacijų, greitesnio tempo.

– Tai dar labiau išryškina poreikį pagarbos, pagalbos žmogui, kol jis dar gyvas. Tai nereiškia, kad sakome: mirtis natūralu ir mirk kuo greičiau. Atvirkščiai, aš žinau, kad mirtis neišvengiamai aplankys, ir kol tu dar esi gyvas, aš bandau padaryti viską, kad kuo oriau, šviesiau nugyventum dienas, kad ir kiek jų tau liktų – 30 metų ar 30 minučių. Aš padarysiu viską, kad tu oriai praeitum tą kelią iki galo ir kad aš praeičiau oriai iki galo.

– Autobusas visada privažiuoja galutinę stotelę. Rapolas taip pat privažiuos galutinę stotelę?

– Čia ir yra tas irimas. Labai noriu, kad spektaklis būtų dinamiškas, netgi su tam tikru pagreičiu. Vyresni šeimos nariai ar draugai man pasakoja apie pagreitį, kurį jaučia savo gyvenime bėgant metams, kad atsigręžiant atgal atrodo, visko buvo tiek daug ir viskas prabėgo taip greitai. Tikiuosi, kad ir spektaklis užkurs tą nuotaiką, kai viskas dinamiškai keisis, kad bus daug įvykių, kurie vys vieni kitus. Bus smagu, jautru, emocionalu. Ir tada suvokimas – paskutinė stotelė čia pat.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ | skrastas.lt | 2022-09-04  

Artūro STAPONKAUS nuotr.