NAUJIENOS

Atgal

Vladas Baranauskas: su knygom valgau, ant knygų guliu ir knygom užsikloju

2022 11 23

Aktorius Vladas Baranauskas gimė 1947 m. gegužės 24 d. Pandėlyje (Rokiškio r.). Baigė Raseinių 1-ąją vidurinę mokyklą, 1965–1969 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktorius dirba nuo 1969 metų, ilgus metus buvo Šiaulių dramos teatro trupės vedėju. Teatre V. Baranauskas yra sukūręs per 100 vaidmenų, rengia monospektaklius, yra vaidinęs ne viename meniniame ir dokumentiniame filme.

Parengė literatūrines programas pagal Rainerio Maria Rilke‘s, Tėvo Stanislovo, Kristijono Donelaičio, Liudviko Rėzos, Antano Baranausko, Motiejaus Valančiaus kūrinius, Lietuvos partizanų laiškus, senuosius Lietuvos kunigų pamokslus ir kt. Surengti poezijos vakarai, skirti Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno, Marcelijaus Martinaičio, Aldonos Gustas, Valdemaro Kukulo, Justino Marcinkevičiaus ir kitų autorių kūrybai. Itin platus yra literatūros skaitymams V. Baranausko pasirenkamų erdvių ratas: kultūros centrai, muziejai, universitetai, bažnyčios, senelių ar slaugos namai... Išskirtinį dėmesį aktorius rodo Lietuvos žydų kultūros paveldui.

Keletas apdovanojimų: LR Kultūros ministerijos padėkos raštai, LR Seimo Pirmininko padėkos raštas ir Seimo medalis, Šiaulių miesto savivaldybės ir Šiaulių apskrities padėkos raštai, Šiaulių apskrities viršininko garbės ženklas „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“, geriausias antraplanis aktorius VI Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje, Lietuvos šaulių sąjungos padėkos raštas ir prizas už monospektaklį pagal Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškus „Lietuvos lopymas“ ir kt.

V. Baranauskas vadina save paveikslų, knygų ir eilėraščių kolekcionieriumi ir yra nuolatinis Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos svečias: kultūros renginiuose yra skaitęs Juozo Tumo-Vaižganto, Kazio Binkio, Salio Šemerio, Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio, Aniceto Tamošaičio ir kitų autorių tekstus.

Aktorių Vladą Baranauską sveikindami su jubiliejiniais metais, jam linkime ir toliau savo žiūrovus bei klausytojus džiuginti žmogiška ir menine vaidmenų gelme, poezijos skaitymo ekspresija, plačiu aktorinių intonacijų spektru.

 Kūrybine veikla užsiimate daugiau nei 50 metų. Nuo ko prasidėjo aktoriaus kelias?

Prasidėjo taip, kaip ir visų žmogelių – baigus mokyklą ir įstojus į Konservatoriją, dabartinę Muzikos ir teatro akademiją. Mes visi susirinkome tokie kaimietukai. Kaimietukais vadinu todėl, kad ne iš didelių miestų. Mano kurse mokėsi Gediminas Girdvainis, Viktoras Valašinas, Vaiva Mainelytė ir kt. Po to – į Šiaulius. Aš net nedaviau pareiškimo butui gauti Šiauliuose. Iš pradžių sakiau, kad čia trumpalaikė komandiruotė. Paskui – kad ilgalaikė, pagyvensiu čia ir viskas. Bet taip susiklostė, kad atsirado šeima, dar kažkas ir aš likau. Visą savo gyvenimą Šiauliuose gyvenu tik centre ir visą gyvenimą stengiuosi pamilti Šiaulius. 

Ar kultūrinis gyvenimas Šiauliuose pakankamai aktyvus? Ko pasigendate?

Šiauliuose, atrodo, yra trys profesionalūs muzikiniai kolektyvai: Šiaulių pučiamųjų orkestras, Šiaulių bigbendas ir „Polifonija“. Vienas teatras. Labiausiai džiaugiuosi už R. Žukausko moksleivių džiazo orkestrą. Palaima, kad Šiauliuose atsirado varpai. O šiaip, mano nuomone, Šiauliai yra tipiškas visos Lietuvos atspindys. Jeigu nori nuvažiuoti į gerą koncertų salę, turi važiuoti į Latviją arba Estiją. Šiauliams dar reikia pasitempti, beprotiškai reikia. Neatsimenu, kada Šiauliuose skambėjo geras simfoninis orkestras. Kai atvažiavau į Šiaulius, dar gyvavo Šiaulių simfoninis orkestras, koks jis buvo, toks, bet buvo ir grojo. 

Kokia, Jūsų manymu, aktoriaus misija šiuolaikiniame pasaulyje?

Kalbant apie aktoriaus misiją šiuolaikiniame pasaulyje, reikėtų kiek kitaip pažiūrėti į aktorių. Visi kažkodėl įsivaizduoja, kad aktorius turi būti superžvaigždė. Simfoniniame orkestre, kuriame sėdi 100–120 muzikantų, viena žvaigždė būna tik dirigentas ar solistas. O svarbiausia yra visuma. Ir jeigu supranti aktoriaus misiją kaip paveiksle, kai turi prisidėti prie kurio nors potėpio atspalvio – tada su tavim viskas gerai. Aš sakau dar kitaip – aktorius yra savotiška knyga. Jeigu tu, kaip aktorius, žinai kur ir kaip milžiniškoj knygų spintoj būsi pastatytas ir kur tavo vieta yra, tada viskas lengviau. Tiesiog įsipaišai į tą didelį teatrinį simfoninį spektaklį. 

Ar teatre yra tiesos? Jei taip, koks vaidybos ir tiesos santykis, apie kokią teatro tiesą verta kalbėti?

Būkim atviri. Teatre yra tiek tiesos, kiek pats žmogus turi tos tiesos ir kiek nori tikėti, kad scenoje mato tiesą. Jeigu tu tiki, tai Dievas yra, jeigu netiki – Dievo nėra. Taip pat ir teatre. Nors pabūsiu truputį skeptiškas – šiuolaikinis žmogus jau taip nebetiki teatro magija, katarsiu, išgyvenimu, išsigryninimu. Taip yra todėl, kad žiūrovai nuolat mato lengvą komediją: televizija, laikraščiai, įvairios laidos. Ir staiga, kai ateina koks nors rimtesnis pliūpsnis, žmogus nebežino, ar jam juoktis, ar dar ką daryti. Todėl, kad jis nepratęs mąstyti kitomis kategorijomis.

Norite pasakyti, kad esate nusivylęs šiuolaikiniu žiūrovu?

Ne, aš žiūrovą dievinu. Ačiū jam už tai, kad jis eina į teatrą. Pavyzdžiui, labai myliu estų ir latvių žiūrovus už tai, kad jie ateina į teatrą kaip į šventę, pasipuošę. Aš dažnai blaškausi po Latviją, Estiją – man tai beprotiškai patinka. Neseniai buvau Pernu vasaros muzikos festivalyje ir nustebau, kaip ateina apsirengę estai. Ir kaip jie priima teatrą. Visai kitas lygis. Mes irgi turbūt kada nors tokie būsime.

Pakalbėkime apie Jūsų darbą teatre. Ar įmanoma kaip nors apibendrinti Jums tekusius ir tenkančius vaidmenis teatre? Koks buvo sunkiausias, o koks daugiausia džiaugsmo suteikęs vaidmuo?
Man apie tai kalbėti yra sunkiausia. Kai aktorius pradeda kalbėti apie tai, ką jis vaidino ir kaip vaidino, aš visada garsiai sakau: tu, kaip aktorius, baigeisi. Todėl, kad tu negalvoji apie ateitį, tu galvoji apie tai, kas buvo. Atvirai pasakius, visi vaidmenys sunkūs. Viskas man labai sunkiai sekėsi. Nebuvo lengva. Mano visi vaidmenys tokie. Anksčiau gal buvo daugiau dostojevščina, na tokie dostojevskiški. Tokie truputį jautrūs, graudulingai liūdni. Aš visiškai neturiu humoro jausmo. Kai žiūriu per televiziją lietuviškas humoro laidas, dažniausiai verkiu, nes man visai nejuokinga. Ir teatre tas pats buvo. O šiaip buvo rimtų vaidmenų atėjus į teatrą. Buvo ir Gytis iš Vinco Mykolaičio-Putino „Valdovo“, ir skulptorius Alna iš Petro Vaičiūno „Prisikėlimo“. Ir Jonas iš H. Zudermano „Jonas ir Erdmė“, ir kitų vaidmenų. 

Ar turite kokį nors susikaupimo, nusiraminimo ritualą prieš išeidamas į sceną?

Kuo tolyn, tuo daugiau man reikalinga tyla. Absoliuti tyla ir nebendravimas su niekuo. Aš įsitikinęs, kad reikia energiją kaupti, o išėjus į sceną atiduoti, nes jeigu tu išsitaškai prieš tai, tau nelieka jėgų scenoje. Aš iš senos mokyklos – kai atvažiavau į teatrą ir atlėkiau į spektaklį tik prieš valandą, seni aktoriai po spektaklio pasisodino mane prie stalo ir paaiškino, kad reikia ateiti žymiai anksčiau, mažiausiai prieš pusantros valandos, kad užmirštum barnius namie, dar kažką. 

Kas Jums yra geras spektaklis? Kaip jaučiatės šiuolaikiniame teatre – kaip žiūrovas ir kaip kūrėjas?

Geras spektaklis yra ne tas, už kurį režisierius gauna didelius pinigus, bet tas, kuris mane sėdintį staiga supurto, sukrečia, kuris nenuslysta paviršium. O tokius kaip aš jau sunku kažkuo sukrėsti ir nustebinti. Teatras turi būti gyvas ir eiti truputį priekyje. Man visada skaudu, kad teatras slenka žmonėms iš paskos. Jei atvirai, kuo toliau, tuo mažiau suprantu, kas yra gera ir kas bloga. Kol buvau jaunas, buvau kategoriškas. O dabar nyksta ribos ir man atrodo, kad teatras kažkiek nuleidęs kartelę.

Teatras būna įvairus. Aš gana mažai matau lietuviško teatro, todėl negaliu visko vertinti. Dabar dievinu tai, kas vyksta Vakarų regione. Turiu omenyje Klaipėdos dramos ir muzikinį teatrus. Pradedant Klaipėdos muzikinio teatro „Skrajojančiu olandu“. Tai, ką jie padarė elinge... Klykiau iš susižavėjimo balsu dėkodamas jiems visiems ir kaip jaunas berniukas rinkau autografus iš visų dainininkų. 

Jaunoji teatro karta nuteikia optimistiškai ar nuvilia? Gal turite patarimų jauniesiems aktoriams?
Gal turėčiau niurzgėti, bet sakys, vėl niurzga tie senukai. O jei rimtai, jaunoji karta fantastiška. Imlūs, žymiai drąsesni už mus, žymiai paslankesni ir, duok Dieve, jiems laimės. Jie jau kalba kitaip, jų kalbėjimo maniera kita. Jie gal jau net nežino, kas yra knyga, jie daugiau žiūri į telefoną. Bet taip jau yra. Linkiu jiems sėkmės, nesustoti vietoje, išbandyti skirtingas mokyklas, neužsidaryti savyje ir kad pagrindiniu dievu netaptų pinigai. Vis dėlto teatras yra tarnystė. Ne teatras tau tarnauja, bet tu teatrui turi tarnauti. Negalvok, kad turi tapti geru aktorium, o tiesiog tarnauk, dirbk. Neturi darbo teatre, eik už ačiū kaip koks vienuolis, daryk programas, eik per mokyklas. Pats gausi iš to naudos. 

Jūsų kūrybinėje veikloje didelę reikšmę turi ne tik drama, bet ir poezija. Kas lemia vieno ar kito poeto pasirinkimą skaitymams?

Būkim atviri, aš ne tik poeziją skaitau, prozą irgi. Turbūt tai prasidėjo mokyklos laikais, kadangi aš buvau skaitovas mokykloje ir dalyvaudavau mokyklos, rajono, respublikiniuose moksleivių konkursuose, tai įaugo man į kraują. Studijų metais man teko didelė laimė bendrauti su daugybe poetų, rašytojų, dailininkų. Su tais, kurie dabar Nacionalinės premijos laureatai, su tais, kurie jau išėję. Kai kam jie – literatūros legendos, man jie buvo draugai. Žinau, kas kur gyveno, kas su kuo gyveno, kaip gyveno, kas ką mėgo, ko nemėgo. Dėl to tas viskas ir įaugo. Ir tai man didelė laimė, nes šių žmonių kūrybą tada skaitai visai kitaip, prisimeni.

Nenoriu perdėti, bet mėgstamiausi poetai turbūt lieka draugai. Pavyzdžiui, ta pati Onė Baliukonė (Baliukonytė). Arba tylenis Strielkūnas. Mažiukas žmogus, su kuriuo, prisimenu, kažkaip sėdėjom vieną kartą. Sėdim, o jis smarkiai verkia. Sakau, ko verki? Sako, butą gavau. Sakau, džiaukis. Tyli, verkia toliau. Klausiu, mažą? Ne, gerą, didelį, trijų kambarių. Tai ko verki, – toli, kažkur už miesto? Ne, čia pat centre, ties Žalgirio stadionu. Tai ko verkimas? Jis sako, ten mano paskutinis butas, aš ten turėsiu numirt. Va toks jisai fantastiškas buvo. 

Kurie surengti poetiniai skaitymai įsiminė labiausiai ir kodėl?

Kartą buvau pakviestas į poezijos skaitymus Širvynėje. Yra toks kasmetinis Širvynės festivalis, vykstantis Pauliaus Širvio tėviškėje. Ten jau nieko nelikę, tik medžiai. Nuvažiavau, lietus lyja, mašinos klimpsta. Vietoj scenos šiaudai, molis. Baranauskas vaikšto su lakiniais batais. O žmonių koks 150 susirinkę su lietpalčiais. Sėdi kantriai ir visi klauso laimingi, geria karštą arbatą, kažkas dar skaito, kažkas groja pagal Širvį. Tikra Širvynė, tikri poezijos atlaidai, minėjimas.

Moterys atėjo su bateliais, bet, pasirodo, visos dar įsidėjusios ir guminius batus. Va tada mane tikrai sukrėtė. Pabandžiau sujungti ir Širvio draugus poetus, kurie rašė apie jį, šiek tiek prisiliesti prie to, ko niekas nežino apie Širvį. Mano tėvelis kartu su Širviu, kaip čia švelniai dabar pasakius, vakarodavo, deklamuodavo ant stalo, redakcijoje. Paskui mane jau kažkuriam kurse supažindino su Paulium. Tai tada aš jau sėdėdavau su juo. Tai ir pabandžiau atverti širdį, parodyti jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų. 

Kalbamės bibliotekoje. Koks Jūsų ryšys su biblioteka buvo vaikystėje ir dabar? Kas Jums yra gera biblioteka?

Mano vaikystės namuose praktiškai nebuvo knygų. Gal apie 10 knygų. Kartą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja mane pasikvietė į savo namus. Ji norėjo man duoti paskaityti Vinco Kudirkos „Lietuvos tilto atsiminimus“. Kai įėjau į jos tą medinuką namelį, aš vos nenualpau – pirmą kartą pamačiau tiek daug knygų. Viskas nukrauta knygomis, nuo pat įėjimo. Mane ištiko šokas. Tą V. Kudirkos knygą „prarijau“ 3 ar 4 kartus ir daviau žodį, kad irgi turėsiu gerą biblioteką, kaip tos mokytojos. Nuo tada visas mano gyvenimas sukasi tarp knygų. Kaip aš sakau, tarp knygų gyvenu, su knygom valgau, ant knygų guliu ir knygom užsikloju.

Kas yra gera biblioteka? Į šį klausimą galima atsakyti įvairiai. Galbūt vienokia ar kitokia, bet dabar kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad geroje bibliotekoje tiesiog turi būti nors viena knyga, kurią kažkas reguliariai skaito.

Kokia Jūsų asmeninė biblioteka?

Nepatogu girtis, bet ji gana didelė. Kai teko kraustytis, biblioteka šiek tiek mažėjo, bet knygų aš negaliu išmesti. Man jos brangios. Bandau kam nors dovanoti, kur nors padėti. Su kiekviena atsisveikinta knyga jaučiuosi lyg pats save laidočiau. Ir nesvarbu, ar ta knyga skaityta kelis kartus, ar pirkta tik dėl kelių sakinių, pastraipų, specifinio autoriaus. Man svarbu, kad namie būtų pridėta knygų. Nebūtinai tvarkingai sudėtos. Svarbu, kad būtų matoma, jog šitos knygos skaitomos, „gyvos“. Iki šiol dar turiu namie tas knygeles, kurias pirkau gal kokioj antroj ar trečioj klasėj. Nors mano kolegos dėl tokio požiūrio kartais sako: „Vladai, tu iš IX amžiaus. Tokie dinozaurai kaip tu jau seniai išmirę.“ Aš tą suprantu ir dabar jau gana lengvai priimu. Juk kai atėjau į teatrą, visi aktoriai nešiodavosi knygas. Įsivaizduokite, visi vaikšto su knygomis! Paskui šita tradicija išblėso.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Tomas Pauliuščenka

"Aušros alėja", Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos žurnalas, 2022 ruduo/13.