NAUJIENOS

Spektaklyje perteikiamos atokaus kaimelio realijos ir jo gyventojų istorijos. Jos aktualizuoja kaimo nykimo, ekonominės ir socialinės atskirties, emigracijos bei žmonių santykių problematiką. Viena iš veiksmo vietų – pakelės autobusų stotelė – minimalistinis scenografijos elementas, tampantis talpia erdvine ir egzistencine metafora. Socialinis, buitinis realizmas teatro scenoje – visuomet gana drąsus ir rizikingas žingsnis: kuriant provincijos kasdienybės poetiką galima lengvai paskęsti įprastose socialinėse realijose ir dramose, „bambalių“ simbolikoje. Be to, regionų žiūrovams toks spektaklis – neretai tarsi veidrodinis atspindys: atviras, tiesmukas, skausmingas, todėl ne visuomet priimtinas. Skaudulių nepaslepia net ir ironijos kaukė.

– Ar Šiauliuose pristatyta pjesė ir spektaklis „Skraidantis Travolta“ – pirma Jūsų kūrybinė veikla Lietuvoje?

– Taip, tai pirmoji mano pjesė, išversta ir pastatyta Lietuvoje ir apskritai užsienyje. Pirmoji tarptautinė premjera. Iki šiol tik kaip aktorius buvau dirbęs su lietuvių režisieriais. Šia patirtimi džiaugiuosi, mums pavyko neblogai sutarti.

– Šią pjesę rašiau Latvijos nacionaliniam teatrui. Teatras paskelbė pjesių konkursą. Negalėjau atsisakyti tokio iššūkio. Galėjau rašyti apie ką tik panorėjęs. Žinoma, konkurso tema buvo numatyta, tačiau bet kurioje temoje galima rasti kokią nors kitą paslėptą temą. Be to, aš pats esu augęs nedideliame kaimelyje, vidurinę mokyklą lankiau šiek tiek didesniame kaime. Mano bendraklasiai tą kaimą vadino duobe. Į ją įkritęs nebegali ištrūkti. „Skraidantis Travolta“ – tai istorija apie konfliktą tarp individo, vietos ir visuomenės. Jei individas negali savęs apsibrėžti pats, jam tenka save apibrėžti kaip vietos dalį arba leisti, kad už jį tai padarytų visuomenė.

– Kas slypi už pjesės pavadinimo ir Travoltos vardo?

– Pjesės pavadinimas ir Travoltos vardas atsirado atsitiktinai. Prieš pat rašydamas pjesę žiūrėjau „Bulvarinį skaitalą“ ir svarsčiau: Travolta toks talentingas aktorius, kodėl jis pradėjo filmuotis prastuose filmuose ir dingo. Įdomu tai, kad aktorius Džonas Travolta (John Travolta) iš tiesų buvo skraidymo fanas. Taip ir atsirado „Skraidantis Travolta“.

– Tai sunkus klausimas. Atsakymo neturiu, bet jo ieškau. Keičiasi laikai, keičiasi auditorija, keičiasi žiūrovų gebėjimas suvokti informaciją. Tačiau akivaizdu, kad visų pirma turi būti noras apie ką nors kalbėti. Juk teatras – tai aktorių ir žiūrovų dialogas. Viena pusė neretai būna daug pasyvesnė, bet dialogas dėl to nedingsta.

– Ką Jums reiškia šis apdovanojimas? Kartais kūriniai daugybę kartų gali būti nominuoti, bet nelaimėti arba nesulaukti žiūrovų, kritikų dėmesio. Turbūt būna ir nusivylimų?

– Šis įvertinimas man svarbus. Apdovanojimas – malonus dalykas. Bet jei pavyksta dialogas su žiūrovais, tada itin džiaugiuosi. Neseniai įvyko mano pjesės „Ričardas – nieko asmeniško“ premjera. Norėjau, kad žmonės pamatę šią pjesę, grįžtų namo tapę bent šiek tiek atviresni vieni kitiems. Dabar pastebiu, kad, kai susitinku su žmonėmis, mačiusiais šį spektaklį, jie staiga pradeda pasakoti labai asmeniškus dalykus. Tad turbūt man pavyko.

– Nežinau, kaip Lietuvoje, bet man atrodo, kad Latvijoje kiekviename rygietyje gyvena po kaimietį, laukų gyventoją. O pasaulio mastu tiek Latvija, tiek Lietuva yra tokios mažos, kad Travoltos noras pasakyti pasauliui – stop, netrypkite, nelėkite, čia taip pat gyvena žmonės – visiems suprantamas.

– Spektaklis perteikia provincijos realijas, aktualizuoja kaimo nykimo, ekonominės ir socialinės atskirties, emigracijos problematiką. Kiek tai aktualu dabar?

– Iškalbinga jau vien statistika: latvių kasmet vis mažiau ir mažiau. Rodos, nelabai ką yra daugiau pridurti, bet pridursiu. Kol mažiausiame kaimelyje yra bent vienas laimingas gyvenimas, tol kaimas išlieka.

– Pirmiausia sugalvoju personažus, tada pradedu rašyti, o paskui jie ima patys „rašytis“. Stengiuosi juos valdyti, bet ne visada pavyksta. Pats visus suvaidinu. Esu daug verkęs kartu su Travoltos personažu Ivaru. Jis nori įsitikinti, kad Dievas jį mato, jis jaučia, kad negali nuveikti nieko didingo, nieko pagirtino, todėl tikisi, kad bent jau sulauks Dievo bausmės. Jei Dievas jį nubaustų, jis būtų laimingas, nes jam tai reikštų, kad yra matomas. Aš pažįstu tokių Ivarų. Jie patys nežino, kad yra tokie Ivarai, bet jie yra.

– Norėčiau pakalbėti apie rašymą ir kūrybinį procesą: kaip, kur ir kada rašote? Kaip renkatės idėjas ir temas?

– Neturiu rašymo rutinos. Taisyklė tik viena: norint pradėti rašyti, reikia mažiausiai dviejų laisvų valandų. Jei laiko turiu mažiau, geriau jį išnaudoju prokrastinacijai. Idėjų ieškau kasdienybėje. Pavyzdžiui, esu parašęs pjesę „Net banginiai bijo“ – tai istorija apie šeimos tėvą, kuris ką tik nusipirko naują namą ir suprato, kad jame trūksta vieno lango. Jis pradeda daužyti sieną. Rašiau šią pjesę, kaip šiuolaikinę vyro tragediją. Anksčiau tragedijose herojui reikėdavo didelės idėjos, dėl kurios jis mirtų. Šiais laikais nereikia nei didelės idėjos, nei tokio pasiaukojimo: tragedija gali prasidėti iš jausmo, kad kažko trūksta. Taigi, stengiuosi savo ir savo bendrakeleivių kasdienybėje įžvelgti tai, kas šiuo metu tironizuoja mūsų laikų žmones.

– Mano pirmasis skaitytojas visuomet yra žmona. Aš jos klausiu: na, kaip? Ar įdomu? O jei turėčiau įvardyti dramaturgą, kurio kiekvieną naują kūrinį privalau perskaityti ar pažiūrėti, tai režisierius Martinas McDonaghas.

– Dramaturgas veikia kaip tarpininkas tarp rašytojo ir teatro praktikų. Teatras yra bendruomeninis menas. Pasitikėjimas režisieriumi ir aktoriais, galintis nulemti sėkmę ar nesėkmę, atrodo labai svarbus, nors kartais gali būti ir skausmingas. Kiek pats dalyvaujate inscenizacijos procesuose?

- Leidžiu režisieriui pasirinkti, kiek man reikia dalyvauti. Jei yra poreikis ir noras išgirsti mano interpretaciją, mielai ją pasidalinu. Esu pasiruošęs ir kūrybinio proceso metu koreguoti tekstą, ką nors prirašyti ar išbraukti. Jei norėčiau kiekvieną eilutę iškalti granite, daryčiau antkapinius paminklus.

– Kaip vertinate latvių dramaturgiją ir autorius? Ar pastebėjote ryškesnių skirtumų ar panašumų su lietuvių kūryba?

–Ką dabar kuriate? Papasakokite apie savo būsimus darbus ir planus.

– Šiuo metu dirbu prie naujos inscenizacijos. Kuriame spektaklį „Su baliniais bateliais Sibiro sniege“ to paties pavadinimo Sandros Kalnietės romano motyvais. Tai pjesė apie tremtį į Sibirą. Juodieji istorijos puslapiai, kuriuos dabar vėl tenka atversti, nes pasaulyje vyksta neįsivaizduojami ir protu nesuvokiami dalykai. Dvidešimt pirmas amžius, o viskas vėl vyksta lygiai taip pat. Rusija okupuotose Ukrainos teritorijose daro tai, ką 1941 m. ir 1949 m. darė Latvijoje ir Lietuvoje. Tai neišgydoma liga.