Šiuolaikinis teatras turi atakuoti žiūrovų smegenis
2017 03 03
Andrius Jevsejevas:2017-iesiems vos prasidėjus, nemaža dalis biudžetinių ir nevalstybinių šalies teatrų, kitų scenos menų atstovų piktinosi Lietuvos Kultūros tarybos paskelbtais kultūros ir meno projektų dalinio finansavimo programos rezultatais. AAT | Artūro Areimos teatras iš Kultūros tarybos negavo finansavimo nė vienam 2017-ųjų pastatymui. Kaip jaučiasi jaunas režisierius, kuriantis naują teatrinį darinį, pelnantis svarbius apdovanojimus Lietuvoje iružsienio festivaliuose, kai jam netiesiogiai pasakoma, kad biurokratams jo kūryba neįdomi?
Artūras Areima: Jaučiu, kad kalbos apie investavimą į jaunus žmones, apie jaunų menininkų palaikymą yra eilinis blefas. Kalbu ne tik apie AAT | Artūro Areimos teatrą, įsteigtą prieš porą metų, bet apie daugelį jaunų, nepriklausomų kūrėjų, kurių idėjoms, projektams finansinio ar moralinio palaikymo ir vėl, kaip jau įprasta, pritrūko. Užtat paremta aibė projektų, kuriuos pristatė institucijos, per daugelį metų jau susikūrusios ekonominį, infrastruktūrinį ir politinį pagrindą, kad galėtų saugiai kūrybiškai egzistuoti. Gal tik šiuolaikiniam šokiui, kuris Lietuvoje dar palyginti jauna scenos meno rūšis, parodyta kiek daugiau palankumo. Bet nepriklausomi teatro kūrėjai, mano supratimu, šiemet buvo žiauriai nuskriausti. Man labai keista Kultūros tarybos finansuotų projektų sąrašuose matyti lietuviškus teatro festivalius Rokiškyje, Varėnoje, Kaune, kituose šalies miestuose. Manau, tokie renginiai turėtų būti remiami savivaldybių, o ne dirbtinai maitinami lėšomis, už kurias būtų galima kurti spektaklius, potencialiai papildysiančius tų festivalių programas.
Dar vienas paradoksas – iš Kultūros tarybos šiemet gavome finansavimą savo spektakliams pristatyti Avinjono festivalio „Off“ programoje – vadinasi, esame pakankamai geri, kad reprezentuotume Lietuvą svarbiame tarptautiniame scenos menų festivalyje Prancūzijoje, tačiau nepakankamai reikšmingi ir aktualūs, kad galėtume plėtoti kūrybinę veiklą ir kurti naujus spektaklius Lietuvoje. Kultūros taryba mums, jaunam teatrui, ieškančiam savo teatrinės kalbos ir publikos, siūlo pastatyminę veiklą stabdyti mažiausiai metams. Tai labai skaudu. Taip galima ir užsmaugti teatrą. Žinoma, rodysime senus AAT spektaklius, kviesime žiūrovus, pardavinėsime bilietus, bet mes nesame valstybinis teatras, neturime etatinės trupės, administracijos, nemokamų erdvių repeticijoms ir spektakliams.
Paprastai tariant, drauge su daugeliu kitų „nevalstybininkų“ esame prievarta stumiami bendradarbiauti su valstybiniais teatrais. Bet juk nemaža dalis, jei ne absoliuti dauguma, nepriklausomų trupių dėl to ir įsisteigė, kad biudžetiniuose teatruose neatsirado vietos kūrybinėms jų idėjoms. Be to, jos norėjo būti nei ekonomiškai, nei ideologiškai nepriklausomos nuo Kultūros ministerijos prižiūrimų įstaigų, kurių didžiosios dalies veikla apsiriboja lokaliu kontekstu, vien finansinių eilučių „užpildymu“.
Dar viena keistenybė – kodėl tokios didelės lėšos skiriamos mėgėjų meno plėtrai? Juk jei laisvu nuo darbo laiku aš mėgstu, tarkime, mėgėjiškai žaisti krepšinį, argi tam reikalingas valstybinis finansavimas?
Tačiau be darbo turbūt neliksi? Tikriausiai ir AAT turi planų, idėjų?
Taip, 2017-ųjų pradžioje, nors ir stokodami lėšų pastatymui, išskyrus minimalias pajamas, kurias gavome rodydami spektaklius, statysime „Antikristą“. Tai darbinis pavadinimas. Spektaklis pasakos apie laikmetį, kai nebeaišku, kas tikra, o kas ne, kai viskas yra net ne liekana, o liekanos liekana, kai nebėra atskaitos taško. Ar tada apskritai dar galima kuo nors tikėti?
Kaip aš suprantu Antikristą? Jei nori, tai Trumpas, Putinas, Merkel ir t. t. – žmonės, kurie turi poziciją, idėją ir geba uždegti ja mases, kurias valdo. Mėginsime savęs ir publikos klausti, kas yra tikėjimas. Juk taip retai tą darome! Mums pakanka žinoti, kad gimėme šiame kultūriniame regione, taigi, daugmaž visi iš prigimties esame katalikai. Tačiau kodėl? Juk tai tikra tikėjimo inversija – mes neklausiame, nesame sąmoningai tikintys, nebesidomime kitais žmonėmis, kalbame ne savo žodžiais, o vien citatomis.
Mūsų tikėjimas lygiai toks pats inertiškas kaip teatrinis gyvenimas. Klausimas, kas dėl to kaltas – ar kūrėjas, nepakankamai rišliai išdėstęs savo idėją, ar žiūrovas, nepakankamai atidžiai ją „perskaitęs“, todėl nesupratęs? Šiandieninis kultūros vartotojas nori, kad ir teatre jam viskas būtų paduota ant lėkštutės ar bent jau taip, kaip parašyta anotacijoje. Bet juk realiame gyvenime taip nebūna, o anotacijos rašomos vartotojams suvilioti! Norėčiau, kad eidami į spektaklį, parodą, rinkdamiesi kino filmą ar knygą būtume kiek galima sąmoningesni, pasirengę kitą priimti tokį, koks jis yra, net jeigu tai neatitinka mūsų lūkesčių. Atrodo, prisibijome net savęs, savo nuomonės, savo individualumo.
Kaip manai, ar tai specifiškai mūsiška, ar iš Vakarų atkeliavusi laikysena?
Tai grynai mūsų kultūriniam regionui būdingas reiškinys. Esame kompleksuoti, įbauginti okupacijų, buvusių, esamų ir, ko gero, būsimų karų. Bijome būti tokie, kokie esame, mieliau renkamės būti panašūs į kitus. Prarandame individualumą. Tai kažkas panašaus į literatūros vertimus – kaip kiekvienoje kalboje, taip ir kiekvienoje kultūroje esama subtilybių, kurių visavertiškai perkelti į kitą kalbą ar kontekstą neįmanoma.
Daugeliui patinka demonstruoti fasadinę meilę Lietuvai, dažniausiai pasireiškiančią mosavimu vėliavomis ir vienas už kitą skambesniais šūkiais, tačiau garantuoju, jei paklaustume, kas yra ta Lietuva, 99 proc. pateiktų banalų, šablonišką, kažkur jau girdėtą atsakymą. Tas pats ir dėl laisvės. Mums ji apskritai dažniausiai siejasi vien su praėjusio amžiaus 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių įvykiais. O kur asmens, žodžio, mąstymo, saviraiškos laisvė? Ar anksčiau žmonės nebuvo laisvi? Laisvas žmogus laisvai jautėsi ir sovietmečiu, o kiti taip nesijaučia net dabar.
Kalbėjai apie tam tikrą prasilenkimą tarp to, ką sako ar nori pasakyti kūrėjas, ir publikos lūkesčių. Kaip manai, kokį vaidmenį, plėtojant menininko ir publikos dialogą, atlieka ar galėtų atlikti kritika?
Neapleidžia jausmas, kad visi – kūrėjai, žiūrovai, kritikai – veikiame atskirai, vieni nuo kitų atsitvėrę kažkokiomis menamomis barikadomis. Nesusikalbame, nes nesikalbame. Negaliu suprasti, kodėl taip yra. Man norisi nekanoninės kritikos. Tokios, kuri būtų kūrybinga, individuali, entuziastinga. Manau, kritika turėtų būti aktyvi, drąsi, ji turi teigti, šaukti savo poziciją. Jei reikia, net žeisti. O dabar atrodo, kad visi tekstai vienodi, kad sukeitus recenzentų pavardes ir aptariamo spektaklio pavadinimą niekas nepasikeistų. Dažniausiai tenka skaityti fabulos aprašymą, savais žodžiais perpasakotą iš spektaklio anotacijos, iš ten pat pasiskolintą teiginį, ką norėjęs pasakyti režisierius, ir kritiko verdiktą, ar pavyko tą padaryti, ar ne. Man, o ir daugeliui žiūrovų, manau, būtų įdomiau skaityti ne apie tai, ką norėjo, ko nenorėjo pasakyti režisierius, o apie tai, ką suprato pats kritikas, ką įžvelgė, koks ryšys užsimezgė tarp publikos ir kūrinio.
Kaip sakiau, turėtume daugiau bendrauti. Dabar gi tą darome tik tada, kai pykstamės. Pasiriejam, pašaukiam, nurimstam ir vėl nutylam iki kito susikirtimo. Lyg bijotume vienas kito. Net po premjerų susitikę fojė ar lauke nudelbiame akis…
Kritiko misija, bent jau tokia, kokią vertinu ir suprantu aš, yra sunki ir įvairialypė. Viena vertus, jis turėtų būti tam tikras slenkstis ar tiltas tarp meno kūrinio ir visuomenės, apie kurią ir kuriai tas kūrinys kuriamas. Antra vertus, jis dar ir pats turi būti kūrybingas, kad jo tekstai nebūtų šalti, sausai dalykiški, kad juos būtų įdomu ir naudinga skaityti tiek publikai, tiek analizuojamo ar aprašomo kūrinio autoriams. Trečia, jis turi būti autoritetas etikos atžvilgiu ir, žinoma, išmanyti profesinius dalykus. Šiandien Lietuvoje tokios teatro kritikos aš nematau.
Skaitant vyresniųjų kolegų tekstus, įvairius prisiminimus, monografijas apie sovietmečio teatrą, atrodo, kad anuomet visiems šio trišalio pokalbio dalyviams – teatro praktikams, teoretikams ir publikai – buvo daugmaž aišku, kas yra teatras, kam jo reikia, kokia jo misija, koks kiekvienoiš mūsų vaidmuo ir pan. Šiandien tokio aiškumo trūksta…
Na taip, tada buvome okupuoti, kalbėjome slapčia, pasitelkdami Ezopo kalbą. O dabar simuliacijų, simuliakrų, hipertikrovės laikmetis. Nebežinome, kas yra tikra, o kas ne. Bet galime žaisti. Juk teatras – tai žaidimas, suvaidinta realybė, galinti apimti daugybę tikrovės lygmenų. Be to, šiame tikrovės žaidime susitinka gyvi žmonės. Todėl turbūt ir su kūriniu derėtų ieškoti gyvo, tikro santykio, mėginant atsakyti į klausimą: „Kas įvyko su manimi, kai žiūrėjau šį spektaklį?“
Žiūrovas, ateidamas į teatrą pasižiūrėti scenoje kuriamo pasaulio, atsineša ir savąjį pasaulį. Vienintelis prasmingas šio susitikimo tikslas – tų dviejų pasaulių susidūrimas. Tik priimdami šią koliziją, o ne bėgdami nuo jos, ne laukdami išankstinių savo lūkesčių patvirtinimo, galime tobulėti, keistis, plėsti akiratį, darytis sąmoningesni.
Norėčiau, kad žiūrovai būtų drąsesni, žaismingesni, galiausiai, šiuolaikiškesni. Tada galėsime atvirai kalbėtis apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Gal jau pakaks kartoti senus siužetus, bandant scenoje atkurti įsivaizduojamą chrestomatinio literatūros kūrinio tikrovę, kurioje saugu, šilta, nes viskas jau išbandyta ir savaime suprantama. Tada visi sėdime viską supratę – aktoriai suprato, ką jiems sako literatūros tekstas, publika suprato, ką jai nori parodyti režisierius. Belieka vieniems paploti, o kitiems nusilenkti. Kažkokia tuštybės mugė arba kultūrinė masturbacija.
Manau, šiuolaikinis teatras turi taip bendrauti su publika, kad jai kiltų klausimas WTF? Teatras turi nešti tą WTF vėliavą, atakuoti žiūrovų smegenis, kad paveiktų bent vieną ląstelę, turi liautis pataikavęs, kad galėtų kilstelėti publiką į aukštesnį supratimo lygmenį, tada prie spektaklio norėsis grįžti ne kartą ir ne du.
„Klamo karas“, „Medėjos kambarys“, „Julijus Cezaris“, „Plėšikai“ – jų leitmotyvas yra smurtas, prievarta, galios žaidimai. Bet ir tavo kuriamo teatro laikysena gana agresyvi. Nebijai išgąsdinti publikos? O gal tai savotiškas būdas kovoti su vidiniais savo demonais?
Aš nežinau, kaip galima sąžiningai kalbėti apie šiuos fenomenus, vengiant juos parodyti. Žinoma, estetizuotai, kūrybiškai.
O jei kalbėsime apie vidinius demonus, taip, be abejo. Manyje, neabejoju, ir daugelyje tautiečių, slypi labai daug agresijos, pykčio, kuris prasiveržia pačiais netikėčiausiais gyvenimo momentais. Nežinau, kodėl taip yra, bet esame linkę tokius dalykus užgniaužti ir kaupti savyje. Dažnai tenka girdėti, kad ir teatre nereikėtų apie tai šnekėti, esą scena – tai šventovė, kurioje galima rodyti tik grožį ir gėrį. O po to stebimės, kad žiniasklaida kasdien praneša apie protu nesuvokiamą fizinį ir psichologinį smurtą prieš vaikus, prieš moteris, prieš senyvus žmones, prieš gyvūnus ir t. t. Taip, teatras man – dar ir saugi, kūrybiška priemonė apsivalyti. Todėl ir norisi šiomis temomis kalbėti nuo scenos – gal vis dėlto pradėsime judėti, keisti ir keistis.
Apskritai esame labai kompleksuota, introvertiška tauta. Auginame sūnus, kasdien kartodami jiems, kad berniukai neverkia, kol vieną dieną kuris nors ima ir pasikaria. Tada liejame graudžias ašaras, grūmodami dangui šaukiame: „Kodėl?!“ Nebendraujame, nesikalbame. Jei vienas nueis pas psichiatrą, kiti sakys: „Ot, durnius, debilas“.
Prieš pat naujuosius publikai buvo pristatytas tavo režisuotas „Klamo karas“ – tai mokytojo, kurio auklėtinis nusižudė,dėl blogo pažymio negavęs atestato, karas su klase, atsitvėrusia nuo jo tylos siena. Kuo šis spektaklis išskirtinis tavo kūrybos kontekste?
Aišku, sunku kalbėti apie savo kūrinį – norisi tikėti, kad viską pasakai scenoje. „Klamo karas“, man atrodo, išsiskiria paprastumu. Mes su komanda stengėmės nenaudoti jokių ypatingų teatrinių triukų, efektų ar afektų – siekėme paveikti publiką nepaveikumu. Karjeros pradžioje sakydavau, kad noriu pastatyti nuobodų, bet žiūrimą, įdomų spektaklį. Kurdamas „Klamo karą“, pagaliau turėjau galimybę tai išbandyti. Čia publika stebi aktorius pro stiklo sieną, kuri, viena vertus, prislopina energijos tarp scenos ir salės apykaitą, antra vertus, savotiškai priartina aktorių, leidžia stebėti jį drąsiai, tyrinėjant slapčiausius psichologinius ir fizinius niuansus. Beje, tą patį aktoriai gali daryti su žiūrovais. Dar yra kamera, stebinti tiek aktorius, tiek publiką, – savotiška Dievo akis.
Vokiečių autoriaus Kai‘aus Henselio pjesės ir tavo spektaklio pagrindinis personažas – vokiečių literatūros mokytojas Klamas – akivaizdi Franzo Kafkos romano „Pilis“ veikėjo parafrazė. Kiek „kafkiškumo“ liko tavajame pastatyme?
Kafka rašė apie įstrigusius žmones. Tačiau jie įstrigę ne paprasčiausiuose biurokratijos, šeimos ar buities labirintuose. Visų pirma jie yra įstrigę savyje. Pilis – anuometinio, beje, ir šiandieninio žmogaus vidinio pasaulio metafora. Grįžtame namo po darbo, pervargę nuo bendravimo, sėdame prie televizoriaus, pavalgome ir einame miegoti. Kartojuosi – mes nebendraujame. O mano spektaklio Klamas – būtent toks žmogus. Jis be galo vienišas, idealistas, geriausiai žinantis, koks turėtų būti jį supantis pasaulis ir jame gyvenantys žmonės, koks turėtų būti jų išsilavinimas, ką jie privalo išmanyti, kas jiems turėtų patikti ir t. t. Siekia visus paversti tokiais, koks yra jis. Neva tada pasaulis taps geresnis. Tipiškas šiuolaikinis mokytojas. Ir dar labai lietuviško būdo, nes nemoka pripažinti savo kaltės. Jis kolekcionuoja kitų ydas, o savųjų nemato. Norėčiau pridurti, kad nesu joks pranašas ir į šį personažą žiūriu su tam tikra autoironija.
Atsinaujinti pasiryžusiame Šiaulių dramos teatre netrukus statysi lenkų autoriaus Michało Walczako pjesę „Kasykla“. Būtent pagal šio dramaturgo pjesę prieš beveik dešimtį metų statei debiutinį savo spektaklį. Kas lėmė tokį sugrįžimą?
Sakyčiau, ir pati medžiaga, ir erdvė – teatras, miestas, kuriame statysiu „Kasyklą“. Tai tekstas apie mirusį miestą. Jis netekęs pagrindinio pajamų šaltinio ir apskritai vienintelės prasmingos veiklos. Tokiame mieste žmonės užsidaro, ima gyventi vien savimi, vien su savimi. Walczako tekste, beje, taip pat labai daug Kafkos – lenkų autoriaus kuriamo pasaulio gyventojai ima nebesuprasti, ar skauda jiems, ar skauda pačiam miestui, jo gatvėms, ar jie kalbasi vienas su kitu, ar su Varšuva, nes kitur juk visada viskas būna geriau, saldžiau, šilčiau negu čia. Esu kilęs iš Šiaulių, savo akimis mačiau skausmingas šio miesto transformacijas. Manau, ši pjesė yra apie Šiaulius – miestą, atsidūrusį ant išnykimo ribos, ant mirties slenksčio.
Dėkoju už pokalbį.
2017/Nr.2
Su režisieriumi Artūru Areima kalbėjosi Andrius Jevsejevas
2017 m. kovo 3 d.