NAUJIENOS

Va­kar į Vals­ty­bi­nį Šiau­lių dra­mos teat­rą rin­ko­si neįp­ras­ti žiū­ro­vai ir spek­tak­lio bend­raau­to­riai – ma­žy­liai. Cho­reog­ra­fė Bi­ru­tė Ba­ne­vi­čiū­tė ku­ria ju­de­sio spek­tak­lį, skir­tą ma­žiau­siai au­di­to­ri­jai.

Pir­mas kar­tas

Į pir­mą­ją ju­de­sio spek­tak­lio re­pe­ti­ci­ją bu­vo pa­kvies­ti Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mų ma­žy­liai, teat­ro bend­ruo­me­nės at­ža­los.

Cho­reog­ra­fė pa­pra­šė, kad vai­kai bū­tų pa­na­šaus am­žiaus – iki pu­sant­rų me­tų.

At­si­da­rius teat­ro Ma­žo­sios sa­lės du­rims, suau­gu­sie­ji ir vai­kai iš­vy­do gu­lin­čius ak­to­rius, ran­ko­mis ir ko­jo­mis lai­kan­čius per­ma­to­mus ki­bi­rė­lius su ka­muo­liu­kais.

Pir­mie­ji B. Ba­ne­vi­čiū­tės žo­džiai bu­vo skir­ti suau­gu­siems: „Ne­kal­bė­ki­te su vai­kais ir jų ne­lai­ky­ki­te! La­bai pra­šau suau­gu­sių­jų, nie­ko ne­ro­dy­ti, nie­ko ne­šne­kė­ti!“

Veiks­mas pra­si­dė­jo. Ak­to­riai ju­de­siu, gar­su trau­kė vai­kų dė­me­sį. Vie­ni vai­kai drą­siai nuo pir­mų­jų mi­nu­čių žen­gė, ro­po­jo prie ak­to­rių, ki­tiems pri­rei­kė il­ge­snio lai­ko įsi­trauk­ti į veiks­mą. Ma­žy­liai „nu­rin­ki­nė­jo“ nuo ak­to­rių ki­bi­rė­lius, ne­šė ma­moms, žai­dė su ka­muo­liu­kais. Ak­to­riai, va­do­vau­ja­mi re­ži­sie­rės, aki­mirks­niu rea­guo­da­vo į kin­tan­čią si­tua­ci­ją.

„Leis­ki­te vai­kams ei­ti!“ – kvie­tė cho­reog­ra­fė, kai, ati­trau­kus užuo­lai­das, at­si­vė­rė ki­ta sce­na – pil­na ba­lio­nė­lių su var­pe­liais. Vai­kus do­mi­no ir var­pe­lių skam­bė­ji­mas, ir ba­lio­nė­lių, pri­riš­tų ant il­gų juos­te­lių, šo­kis.

Ak­to­riai žai­dė pa­gal vai­kų tai­syk­les: at­kar­to­jo jų ju­de­sius, įsi­trau­kė į vai­kų siū­lo­mus žai­di­mus. Te­ko pa­plu­šė­ti: ne taip pa­pras­ta kar­tu griu­vi­nė­ti ar su­rai­ty­ti ko­jas, kaip ma­žy­lis!

„Jei­gu vai­kas nu­kren­ta, ne­sku­bė­ki­te jo kel­ti, te­gul nuo ma­žu­mės su­pran­ta, kad at­si­kel­ti rei­kia pa­čiam“, – mo­kė cho­reog­ra­fė.

Pa­bai­go­je vi­si vai­kai ką nors vei­kė: kiek­vie­nas pa­si­rin­ko sa­vo mėgs­ta­miau­sią da­ly­ką. B. Ba­ne­vi­čiū­tė to ir sie­kia – leis­ti vai­kams pa­tiems pa­ste­bė­ti ir nu­spręs­ti.

„Pa­si­sė­mė­me la­bai daug idė­jų!“ – po pir­mo­jo spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jos dė­ko­jo cho­reog­ra­fė.

Iš­lai­ky­ti spek­tak­lio struk­tū­rą

„Tu­riu daug pra­kti­nės pa­tir­ties, psi­cho­lo­gi­nių ži­nių, bet kiek­vie­nas kar­tas su rea­liais žiū­ro­vais at­ve­ria dar kaž­ką, į ką rei­kė­tų su­si­telk­ti“, – sa­kė B. Ba­ne­vi­čiū­tė.

Spek­tak­lio prem­je­ra nu­ma­ty­ta ge­gu­žės 5 die­ną. Pa­sak B. Ba­ne­vi­čiū­tės, spek­tak­ly­je bus spal­vo­ti ak­to­rių kos­tiu­mai, bal­ta grin­dų dan­ga, įvai­rių spal­vų su­teiks ap­švie­ti­mas.

Pa­si­keis­da­mi vai­dins še­ši ak­to­riai. „Jiems šis dar­bas – neįp­ras­tas, vis­ką rei­kia iš­reikš­ti ju­de­siu. Vis pri­me­nu: tik ne­vai­din­ki­te! Čia nė­ra per­so­na­žo, tu esi tu, gal­vo­ji dau­giau apie ju­de­sį, veiks­mą.“

Kiek­vie­nas ju­de­sio spek­tak­lis ma­žy­liams bū­na ki­toks – kaip ir žiū­ro­vai.

Su­dė­tin­giau­sia, pa­sak B. Ba­ne­vi­čiū­tės, iš­lai­ky­ti spek­tak­lio struk­tū­rą, kad veiks­mas ne­pa­virs­tų žai­di­mų aikš­te­le.

„Kaip iš­lai­ky­ti me­ni­nę for­mą ir kar­tu at­si­žvelg­ti į vai­kų in­te­rak­ci­jas? Ba­lan­sas, ba­lan­sa­vi­mas yra su­dė­tin­giau­sia, ir pir­miau­sia – ak­to­riams. Nie­ka­da ne­ži­nai, kas ir kaip bus. Vie­ni vai­kai iš kar­to įsi­trau­kia į veiks­mą, ki­ti lau­kia vos ne pu­sę spek­tak­lio, kol su­gal­vo­ja, kad yra pa­si­ruo­šę. Mis­ti­nis da­ly­kas, kaip pa­vyks­ta iš­lai­ky­ti spek­tak­lio struk­tū­rą. Daug skai­tau, ana­li­zuo­ju, pa­de­da pra­kti­niai su­si­ti­ki­mai su vai­kais.“

Pag­rin­di­niai da­ly­kai, ku­rie do­mi­na vai­kus iki 3 me­tų, yra for­ma, spal­va, gar­sas ir ju­de­sys. Ak­to­riai at­lie­ka pa­na­šius ju­de­sius, ko­kius da­ro vai­kai.

„To­kio am­žiaus vai­kai la­bai mėgs­ta pa­tys su­kel­ti gar­są. Įvai­rūs daik­tai sklei­džia skir­tin­gus gar­sus. Vie­ną gar­są su­ke­lia kra­to­mi in­de­ly­je ka­muo­liu­kai, ki­tą – var­pe­liai prie ba­lio­nų. Su­vo­kus, kas vai­kus do­mi­na, de­ri­na­mi ele­men­tai, mo­de­liuo­ja­ma pa­gal tai, kiek vai­kams už­trun­ka lai­ko su­si­vok­ti ir iš­lai­ky­ti dė­me­sį“, – sa­ko B. Ba­ne­vi­čiū­tė.

Kū­ry­biš­ku­mo dai­gai

Sun­kiau­sia spek­tak­liuo­se, juo­kia­si B. Ba­ne­vi­čiū­tė, bū­na su tė­vais. Ne kar­tą įsi­ti­ki­no: juos ir­gi rei­kia ug­dy­ti, mo­ky­ti.

„Esa­me pri­pra­tę prie tra­di­ci­nio teat­ro tai­syk­lių, kai vai­kas sė­di, žiū­ri, ty­li, ne­reiš­kia emo­ci­jų. Man bū­da­vo ap­mau­du: juk me­nas, teat­ras ir yra tam, kad emo­ci­jas su­kel­tų! Su­ke­lia­me emo­ci­jas ir ne­lei­džia­me vai­kui jų iš­reikš­ti! Taip pra­si­de­da pyk­čiai, zir­za­ly­nė, vai­kas no­ri rea­guo­ti, ko­men­tuo­ti, ir ne­sup­ran­ta: ko­dėl man siū­lo­te kaž­ką, kas ke­lia emo­ci­jas, ir tuoj pat lie­pia­te už­si­čiaup­ti? To­dėl lei­džia­me vai­kams skleis­ti emo­ci­jas.“

B. Ba­ne­vi­čiū­tė vi­suo­met prieš spek­tak­lį pra­šo tė­vų ne­da­ly­ti inst­ruk­ci­jų: eik, stok, žiū­rėk!

„Ap­va­žia­vo­me dau­gy­bę ša­lių, nuo Ja­po­ni­jos iki JAV, vi­so­se ša­ly­se ta pa­ti pro­ble­ma: tė­vai inst­ruk­tuo­ja vai­ką, kaip jam gy­ven­ti. Kai paaug­liai nie­ko ne­be­no­ri, tė­vai, mo­ky­to­jai ste­bi­si, bet jis juk tiek me­tų gir­dė­jo: ne­da­ryk, pa­lauk, pa­žiū­rėk, ne­ge­rai, ne­tei­sin­ga! Per lai­ką įsi­są­mo­ni­na: jei­gu nie­ko ne­da­rys, vi­si pa­liks ra­my­bė­je.“

Po spek­tak­lio B. Ba­ne­vi­čiū­tė iš­klau­so tė­vų.

„Prieš spek­tak­lį sa­ko, jog vai­kas ne­nu­sė­di nė se­kun­dės. Po spek­tak­lio ste­bi­si: ne­ži­nau, kas nu­ti­ko, pu­sę va­lan­dos sė­dė­jo, net ne­pa­si­ju­di­no! Ar­ba at­virkš­čiai: jis toks ra­mus, nie­ko ne­da­rys. O, žiū­rėk, pa­ts pir­mas nu­ro­po­ja!“

B. Ba­ne­vi­čiū­tės nuo­mo­ne, la­bai ge­rai, kad vai­kas pa­ten­ka į ki­to­kias erd­ves, teat­ri­nę ap­lin­ką. Svar­bu ir tė­vams pa­žin­ti sa­vo vai­ką ki­to­je ap­lin­ko­je.

Ju­de­sio spek­tak­lių kū­rė­ja tė­vams po pa­si­ro­dy­mo daž­nai dar il­gai da­li­ja pa­ta­ri­mus.

„Tė­vai daž­nai kaž­ką pa­siū­lo vai­kui ir lau­kia, kad šis iš kar­to pa­kar­tos. Bet vai­kui rei­kia pa­mąs­ty­ti, rei­kia lai­ko. La­bai svar­bu sek­ti pa­skui vai­ką, priim­ti jo pa­siū­ly­mus. Čia yra pir­mie­ji kū­ry­biš­ku­mo dai­gai, jis ku­ria sa­vo žai­di­mą, sa­vo tai­syk­les, jam la­bai ge­ra, kai suau­gęs įsi­trau­kia. Tai ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą, o ne mū­sų tai­syk­lės. Ne­rei­kia kū­ry­biš­ku­mo už­muš­ti nuo vai­kys­tės, ir vis­kas bus ge­rai.“

Įs­pū­džiai iš­lie­ka

B. Ba­ne­vi­čiū­tė 2007 me­tais įkū­rė šo­kio teat­rą „Dan­se­ma“. Iki tol dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą, bu­vo šo­kių mo­ky­to­ja, kū­rė spek­tak­lius suau­gu­siems.

Pir­muo­sius spek­tak­lius kū­rė vy­res­niems, 5–10 me­tų vai­kams, pa­skui ma­žes­niems – nuo 3 iki 6 me­tų. Ga­liau­siai – nuo 0 iki 3-ejų.

Prieš de­šimt­me­tį iš tė­vų iš­girs­da­vo: ką to­kio am­žiaus vai­kas ga­li su­pras­ti?! „Jei­gu jūs ne­sup­ran­ta­te, kad jis su­pran­ta, tai ne­reiš­kia, kad jis ne­sup­ran­ta“, – at­sa­ky­da­vo.

B. Ba­ne­vi­čiū­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad ir iki me­tų vai­kas pa­jė­gus priim­ti įspū­džius. Jau­niau­sias žiū­ro­vas bu­vo 3 mė­ne­sių – jam spek­tak­lis bu­vo su pa­mie­go­ji­mu ir pa­mai­ti­ni­mu.

Cho­reog­ra­fė šyp­so­si: ne­ver­ta pu­sės me­tų kū­di­kio ne­štis į „Ham­le­tą“. To­dėl jos ku­ria­muo­se spek­tak­liuo­se la­bai aiš­kiai nu­ro­do­mas am­žius, nes kruopš­čiai at­si­žvel­gia­ma į am­žiaus ypa­tu­mus. Vai­kams nuo tre­jų me­tų jau rei­kia siu­že­to.