NAUJIENOS

Atgal

Spektaklis „Mindaugas“ – pagal vokiečius

2018 04 30

Pri­va­lu­mas – sve­ti­mo jaus­mas

Tre­čia­die­nį su­si­ti­ki­me Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Kon­fe­ren­ci­jų sa­lė­je da­ly­va­vo VŠDT ir vo­kie­čių kū­ry­bi­nės gru­pės at­sto­vai. Lie­tu­vo­je sve­čiai iš Vo­kie­ti­jos dir­ba tris sa­vai­tes. Į Šiau­lius sta­ty­ti „Min­dau­go“ yra at­vy­kę re­ži­sie­rius Ni­ko­las Darnstädt, sce­nog­ra­fė Si­na Mant­hey, kos­tiu­mų dai­li­nin­kė Lau­ra Kirst. Spek­tak­lio mu­zi­ka – Lukas’o Darnstädt’o, vaiz­das – Jannik’o Schneider’io. Spek­tak­ly­je vai­di­na Eg­lė Sta­ni­šaus­kai­tė, In­ga Jar­ko­va, Mo­ni­ka Šal­ty­tė, Ai­das Ma­tu­tis, Juo­zas Bin­do­kas, Anup­ras Ju­cius. Išs­kir­ti­nė prem­je­ra bus skir­ta vals­ty­bės 100-me­čiui. Žiū­ro­vus į prem­je­rą pla­nuo­ja­ma pa­kvies­ti nau­jo­jo teat­ro se­zo­no ati­da­ry­mo me­tu jau su­re­mon­tuo­to­je Di­džio­jo­je teat­ro sa­lė­je.

Su­si­ti­ki­me re­ži­sie­rius Ni­ko­las Darnstädt pa­si­da­li­jo įžval­go­mis apie pje­sę. Kai vo­kie­tis pir­mą kar­tą su­si­dū­rė su Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus „Min­dau­gu“, pa­jau­tė, kad ši me­džia­ga jam vi­siš­kai sve­ti­ma. Pa­sak re­ži­sie­riaus, na­cio­na­li­niai, pa­trio­ti­niai jaus­mai, at­si­žvel­giant į Vo­kie­ti­jos is­to­ri­ją, kon­teks­tą po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, yra sve­ti­mi, ypač – jau­niems žmo­nėms. Bet sve­ti­my­bę re­ži­sie­rius vi­suo­met prii­ma kaip tei­gia­mą da­ly­ką ir ma­no, kad žo­dis „sve­ti­mas“ yra pa­ts gra­žiau­sias pa­sau­ly­je. Jam la­bai svar­bi trin­tis, at­si­ran­dan­ti tarp jo ir me­džia­gos. Pa­sak N. Darnstädt, įpras­tai jau­ni re­ži­sie­riai ieš­ko pje­sių, ku­rios kal­bė­tų apie jau­nų žmo­nių pro­ble­mas: „Min­dau­gas“ ne­tu­ri nie­ko bend­ra su jo pa­sau­liu, gy­ve­ni­mu. Re­ži­sie­riaus nuo­mo­ne, me­nas gims­ta tuo­met, kai su­si­tin­ka­ma, su­si­pa­žįs­ta­ma su sve­ti­ma kul­tū­ra, teks­tu, su ku­riuo ne­ga­li ta­pa­tin­tis. Per trin­tį, pa­ži­ni­mo troš­ki­mą at­si­ran­da kaž­kas ma­giš­ko. Jam gra­žu, kad Si­na, sce­nog­ra­fė, dir­ba su tech­ni­kais, ku­rie ne­mo­ka vo­kie­čių kal­bos, bet jie sta­to jos vi­zi­ją apie Lie­tu­vą. Jan­nik, dir­ban­tis su vaiz­du, ir­gi kaž­kaip su­si­kal­ba. Ir pa­ts spek­tak­lis yra apie su­si­kal­bė­ji­mą, bend­ra­dar­bia­vi­mą, dia­lo­gą. „Ne­si­no­ri izo­liuo­tis nuo kul­tū­rų, pa­sau­lio. Kuo dau­giau bend­rų taš­kų at­ra­si­me su įvai­riais žmo­nė­mis, ku­rie yra mums sve­ti­mi, tuo tap­si­me tur­tin­ges­ni dva­siš­kai. Kul­tū­rų dia­lo­gas la­bai svar­bus“, – sa­kė su­si­ti­ki­me ver­tė­ja­vęs VŠDT me­no va­do­vas Pau­lius Ig­na­ta­vi­čius.

Pa­si­ge­do Lie­tu­vos

Pers­kai­čius pje­sę „Min­dau­gas“, re­ži­sie­rių apė­mė jaus­mas: kaž­ko trūks­ta. Kad ir kaip pa­ra­dok­sa­liai skam­bė­tų, tai, ko trūks­ta, bu­vo Lie­tu­va. Vo­kie­čio aki­mis, pje­sė­je kal­ba­ma apie ka­ra­lių, bet ka­ra­lius ne­kal­ba su tau­ta: kal­bė­da­mas apie Lie­tu­vą, Min­dau­gas kal­ba apie sa­ve. N. Darnstädt nu­spren­dė sta­ty­ti spek­tak­lį apie tai, ko jo nuo­mo­ne, trūks­ta pje­sė­je – apie tau­tą, apie Lie­tu­vą. Iš pra­džių sve­čias apie Lie­tu­vą dis­ku­ta­vo su P. Ig­na­ta­vi­čiu­mi, teat­ro va­do­vu Au­ri­mu Žvy­niu, kū­ry­bi­ne ko­man­da. Ak­to­riai ga­vo už­duo­tį pa­da­ry­ti in­ter­viu su įvai­riais šiau­lie­čiais: re­ži­sie­riui rū­pė­jo su­ži­no­ti, kas Lie­tu­va yra mums, ką ji reiš­kia. „Jis yra vi­siš­kai ki­tos kul­tū­ros žmo­gus, nei esa­me įpra­tę ma­ty­ti re­ži­sie­rius iš Lie­tu­vos, – sa­kė P. Ig­na­ta­vi­čius. – Jam bu­vo la­bai įdo­mu, neįp­ras­ta, kad vi­si pa­kal­bin­tie­ji sa­kė, kad la­bai my­li Lie­tu­vą. Jis pa­ste­bė­jo, kad ne­pa­žįs­ta nė vie­no žmo­gaus, ku­ris my­lė­tų Vo­kie­ti­ją.“ Iš in­ter­viu re­ži­sie­rius su­pra­to ir žmo­nių bai­mes, kur ir kaip ju­dė­ti to­liau. Vie­ni svars­tė, ar pa­si­duo­si­me ka­pi­ta­liz­mui, Eu­ro­pos Są­jun­gos „ver­go­vei“, ki­ti lau­kia nau­jo iš­ky­lan­čio ka­ra­liaus, did­vy­rio, me­si­jo, ku­ris iš­gel­bė­tų vi­sus žmo­nes ir ves­tų to­lyn. Re­ži­sie­rius siū­lo – da­ry­ki­te pa­tys.

Į spek­tak­lį įjungs šiau­lie­čių min­tis

N. Darnstädt nuo­mo­ne, rea­liz­mui teat­re vie­tos nė­ra, tai pui­kiai at­lie­ka ki­nas. Tra­di­ci­nių vaid­me­nų spek­tak­ly­je ne­bus – ne­bus ir vie­no he­ro­jaus Min­dau­go. Spek­tak­ly­je Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus teks­tas bus pa­pil­dy­tas ak­to­rių da­ry­tais in­ter­viu. Ak­to­rė M. Šal­ty­tė, ga­vu­si re­ži­sie­riaus už­duo­tį pa­si­kal­bė­ti apie Lie­tu­vą, Min­dau­gą, atei­tį, pa­si­rin­ko dvi skir­tin­gas as­me­ny­bes: sėk­min­gą vers­li­nin­kę IT sri­ty­je, ke­liau­to­ją, ma­čiu­sią dau­gy­bę pa­sau­lio, ir nak­vy­nės na­mų gy­ven­to­ją. Pa­kal­bi­nu­si mo­te­ris, įžvel­gė, kas vis­gi sie­ja du ab­so­liu­čiai skir­tin­gus pa­sau­lius: su­si­kir­ti­mo taš­kas bu­vo me­džiai ir miš­kas.

I. Jar­ko­va pa­kal­bi­no mo­ky­to­ją ir sa­vo tė­vą, ru­są, tu­rin­tį Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę. Juos su­jun­gė kri­ti­ka po­li­ti­kams.

A. Ma­tu­tis pa­šne­ko­vus įvar­di­jo pa­var­dė­mis: jis kal­bė­jo­si su krep­ši­nin­ku Min­dau­gu Žu­kaus­ku ir ku­ni­gu Egi­di­ju­mi Venc­ku­mi.

A. Ju­cius spek­tak­ly­je at­liks ke­tu­ris vaid­me­nis. Jis pri­mi­nė vie­ną iš pa­grin­di­nių pro­ble­mų, ku­rią kė­lė ir pa­šne­ko­vai, ir pa­ti kū­ry­bi­nė gru­pė dis­ku­si­jo­se: vie­ny­bę. Ar lie­tu­viai ga­lė­tų su­kil­ti? Daž­niau­siai at­sa­ky­ta nei­gia­mai.

„Spek­tak­lio min­tis – ko­kia yra ly­de­rio at­sva­ra? Bend­ru­mas, at­sa­ko­my­bė. Kal­ti­na­me ki­tus, o ką pa­da­ro­me pa­tys sa­vo ap­lin­ko­je?“ – api­bend­ri­no kū­rė­jai.

2018m. balandžio 27d.
www.skrastas.lt