NAUJIENOS

Kai atsidursime Dangaus prieangyje

Sa­vait­ga­lį Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re pri­sta­ty­ta tre­čio­ji se­zo­no prem­je­ra – re­ži­sie­riaus Alek­sandr Špi­le­voj vie­nos da­lies spek­tak­lis „Ba­ga­del­nia“. Švie­saus liū­de­sio, ko­miš­kų si­tua­ci­jų spek­tak­lis-žai­di­mas pri­ver­čia ir kva­to­tis iki aša­rų, ir su­si­mąs­ty­ti. Gy­ve­ni­mas Dan­gaus priean­gy­je tę­sia­si.

„Ba­ga­del­nia“ pra­dė­jo lie­tu­viš­kos dra­ma­tur­gi­jos fes­ti­va­lio „At­gai­va“ spek­tak­lių pro­gra­mą.

Į šeš­ta­die­nį ir sek­ma­die­nį teat­ro Ma­žo­jo­je sa­lė­je ro­dy­tą prem­je­rą bu­vo iš­pirk­ti vi­si bi­lie­tai.

„Ba­ga­del­nia“ – prie­glau­da. Eti­mo­lo­giš­kai žo­dis su­da­ry­tas iš dvie­jų šak­nų „Bog“ ir „de­lat“ – sla­vų kal­ba tai yra „Die­vas“ ir „da­ry­ti“ – pa­da­ry­ta dėl Die­vo, var­dan Die­vo ar­ba su Die­vo pa­gal­ba tiems, kuriems pa­gal­ba rei­ka­lin­ga. Lie­tu­viai prie­glau­dą dar va­din­da­vo uba­gy­nu – „u bo­ga“ – pas Die­vą.

Iš aš­tuo­nių at­ski­rų, bet tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sių no­ve­lių su­da­ry­tas spek­tak­lis vyks­ta se­ne­lių prie­glau­do­je, iš ku­rios ki­tas žings­nis – pas Die­vą.

Pje­sę „Ba­ga­del­nia“ re­ži­sie­rius Alek­sandr Špi­le­voj su­kū­rė me­tus be­si­lan­ky­da­mas se­ne­lių glo­bos na­muo­se, rink­da­mas is­to­ri­jas. Ten ir iš­gir­do, kad ba­ga­del­nia – erd­vė, ku­ri jau ne­bė­ra pla­čia­me vi­suo­me­nės pa­sau­ly­je, bet dar ir nė­ra dan­gus. Tai yra Dan­gaus priean­gis.

Re­ži­sie­rius prieš prem­je­rą sa­kė, kad spek­tak­lis nė­ra do­ku­men­ti­nio ti­po, jo tiks­las nė­ra grau­din­ti ar pri­sta­ty­ti pro­ble­mas. Kū­rė­jui la­biau rū­pi žmo­giš­ki san­ty­kiai, fi­lo­so­fi­nis lyg­muo.

Spek­tak­ly­je A. Špi­le­voj žiū­ro­vus kvie­čia į žai­di­mą – pa­tiems pa­si­rink­ti, ko­kią is­to­ri­ją no­ri iš­girs­ti. Sa­vo­tiš­ka iliu­zi­ja, kad žiū­ro­vas val­do spek­tak­lį ir he­ro­jų gy­ve­ni­mą. Juk teat­ras ir yra iliu­zi­ja.

Spek­tak­lio sce­nog­ra­fė ir kos­tiu­mų dai­li­nin­kė Rū­ta Lend­rai­ty­tė Utal­la sce­no­je kū­rė sti­li­zuo­tą, švel­naus mo­der­niz­mo pa­pil­dy­tą rea­liz­mą.

Pag­rin­di­nis sce­nog­ra­fi­jos ak­cen­tas – de­šimt te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nų. Te­le­vi­zo­rius – bū­ti­nas prie­glau­dos at­ri­bu­tas, daž­nai vie­nin­te­lis ry­šys su už sie­nų li­ku­siu pa­sau­liu.

Vaiz­dai te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne su­stip­ri­na sce­no­je vyks­tan­tį veiks­mą, o kar­tu yra ir žiū­ro­vų žai­di­mo, ku­rią is­to­ri­ją pa­si­rink­ti, da­lis. Spek­tak­liui vaiz­do pro­jek­ci­jas kū­rė And­rej Špi­le­voj, Au­re­li­jus Čiu­pas, švie­sų dai­li­nin­kas – Da­rius Ma­li­naus­kas. Kom­po­zi­to­rius – Pau­lius Tri­jo­nis.

Spek­tak­lio he­ro­jai – pen­ki se­nu­kai ir jų is­to­ri­jos, per­smelk­tos sa­vi­tos pa­sau­lė­jau­tos ir pa­sau­lė­žiū­ros, gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties bei ko­miš­ko ma­ty­mo ir mąs­ty­mo. Į spek­tak­lį įsi­jun­gia ir ne­ti­kė­ti he­ro­jai: Ji­mas Mor­ri­so­nas (jo vaid­me­nį at­lie­ka pa­ts re­ži­sie­rius), Gry­bu­kas.

Spek­tak­lį vai­di­na dvi ak­to­rių su­dė­tys. Vaid­me­nis ku­ria Vi­li­ja Pa­lec­kai­tė, Ri­man­ta Kri­la­vi­čiū­tė, Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas, An­ta­nas Venc­kus, Juo­zas Bin­do­kas, No­me­da Bė­čiū­tė, Ni­jo­lė Mi­ron­či­kai­tė, Vla­das Ba­ra­naus­kas, Juo­zas Ži­bū­da, Sau­lius Eduar­das Pau­liu­ko­nis.

Trys vy­rai ir dvi mo­te­rys – skir­tin­gų gy­ve­ni­mų, pa­tir­čių, li­ki­mų – ga­liau­siai at­si­du­ria vie­na­me bend­ra­me taš­ke, prie­glau­do­je. Čia gims­ta is­to­ri­jos, gin­čai ir spren­di­mai. O atė­jus lai­kui iš čia išei­na­ma – su vi­sam.

A. Špi­le­voj rei­ka­la­vo, kad ak­to­riai sce­no­je ne­bū­tų per­dėm teat­ra­liš­ki. Ba­ga­del­nios gy­ven­to­jai – tar­si kaž­kur, kaž­ka­da su­tik­ti rea­lūs žmo­nės. Re­ži­sie­rius ne pa­juo­kia, o at­sklei­džia ir lei­džia pa­žin­ti įdo­mių ir pa­ra­dok­sa­lių įžval­gų, pa­ty­ri­mų pil­ną se­no žmo­gaus pa­sau­lį.

„Tu per se­nas bi­jo­ti ir abe­jo­ti!“ – pa­kar­to­ja­ma spek­tak­ly­je.

Pa­te­kus į ba­ga­del­nią, gy­ve­ni­mas tę­sia­si. Kaip kal­ba vie­nas iš he­ro­jų, net eu­ta­na­zi­jai nė­ra ka­da pa­si­rink­ti da­tos, nes vi­sos die­nos užim­tos: fi­zi­niai pra­ti­mai, dai­lės te­ra­pi­ja, šo­kiai...

Spek­tak­lio he­ro­jai ne­nus­to­ja ste­bin­ti: ryž­ta­si bėg­ti iš ba­ga­del­nios, rū­ko žo­lę, ra­šo laiš­ką Ka­lė­dų Se­ne­liui...

Re­ži­sie­rius ne­brė­žia aiš­kios ri­bos, kur rea­lus, kur ne­rea­lus, kur vi­di­nis, kur išo­ri­nis pa­sau­lis: vis­kas yra čia pat, vie­no­je erd­vė­je. Vi­zi­ja ir rea­ly­bė. Praei­tis, da­bar­tis, atei­tis. Iš­sit­ri­na lai­kas, ski­rian­tis nuo ho­lo­kaus­to, po­ka­rio.

Čia pat ir ro­jus: vie­nam iš pje­sės he­ro­jų po in­sul­to su­tei­kia­ma ga­li­my­bė pa­si­kal­bė­ti su sa­vo die­vu­ku – gru­pės „The Doors“ vo­ka­lis­tu Ji­mu Mor­ri­so­nu. Pa­bu­vęs tu­ne­ly­je, ku­rio ga­le ma­to­si švie­sa, jis grįž­ta į gy­ve­ni­mą.

Grįž­ta ki­toks – vi­sas emo­ci­jas ir min­tis te­ga­lin­tis iš­reikš­ti ke­liais ru­siš­kais keiks­ma­žo­džiais. Šie keiks­ma­žo­džiai įgau­na ki­tą pra­smę, vul­ga­ru­mas ap­si­tri­na, nes jais iš­reiš­kia­mas vi­sas pa­sau­lis. Lie­ka tra­gi­ko­miš­kas su­si­kal­bė­ji­mas.

Spek­tak­lis bai­gia­si tri­mis ste­buk­lais. Ka­lė­dų Se­ne­lis se­nu­kams ne­pa­do­va­no­ja pra­šy­to iš­rek­la­muo­to puo­do ar šau­tu­vo. Bet iš­pil­do (nors ir ne­ty­čia iš­sa­ky­tus) he­ro­jų no­rus – ke­lio į am­ži­ny­bę.

Kaip ir ža­dė­jo re­ži­sie­rius, spek­tak­lis nė­ra tik vy­res­nio am­žiaus žiū­ro­vams ar tik apie vy­res­nius žmo­nes. Spek­tak­lis yra apie gy­ve­ni­mą ir pa­sau­lį žmo­nių, ku­rie tu­ri dau­giau iš­min­ties, pa­tir­ties ir ga­li apie tai kal­bė­ti. Kol dar yra čia – prieš pa­lik­da­mi Dan­gaus priean­gį.

2018 m. lapkričio 13 d.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Šiaulių kraštas