NAUJIENOS

Atgal

Teatras neturi būti lengvai suprantamas

2018 11 15

Pokalbis su teatro ir kino režisieriumi Nikolu Darnstädtu

Esi išbandęs įvairias kūrybos sritis: tu ne tik teatro, bet ir kino režisierius, dramaturgas, kompozitorius. Kodėl pasirinkai teatrą?

Dažnai savęs klausiu, kodėl turėčiau rinktis teatrą, o ne kiną. Dabar suprantu, kad teatre randu mane ypač traukiančių aspektų: pirmasis – tai scenoje gyvai vykstantis įvykis ir to įvykio pasižiūrėti susirinkę žmonės, kurie tampa jo liudininkais, panašiai kaip sporto renginyje. O antrasis mane dominantis aspektas – teatro estetinės formos galimybės. Kine labai daug dėmesio skiriama specialiesiems efektams, siekiui viską parodyti kuo tikroviškiau. Teatras, žinia, tokių priemonių neturi – tarkim, teatre neįmanoma tikroviškai susprogdinti atominės bombos, bet teatras gali pasiūlyti netikėtą estetinę formą, kuri apie atominę bombą pasakys kur kas daugiau negu kino realizmas. Taigi teatrą aš traktuoju kaip erdvę, kurioje visiškai transformuojama tikrovė.

Ar tau neatrodo, kad šiandien kinas veržiasi į teatrą?

Teatras šiandien dažnai bando imituoti kino estetiką, kuri yra lengvai „nuryjama“. Iš kitos pusės, esama ir tokio teatro, kuris ieško inspiracijų kine. Mano nuomone, teatras turi ir gali „apvogti“ kiną, nes teatre galima viskas, palyginti su kinu, jis turi daug daugiau galimybių.

O man atrodo, kad teatras stengiasi priartėti prie kino, pavyzdžiui, perimdamas kino vaidybos stilistiką. Regis, tu eini visai kitu keliu. Gal gali daugiau apie tai papasakoti?

Tai tiesa. Manęs teatre nedomina „nevaidyba“ ar kitokia nepastebima vaidyba. Priešingai, man malonu žiūrėti, kaip aktorius vaidina tam tikrą personažą, patinka matyti jo kritišką požiūrį į kuriamą personažą. Juk personažas gali būti vaidinamas be įsijautimo ir be aktoriaus asmenybės eksponavimo.

Manai, aktoriui scenoje įmanoma būti savimi?

Nežinau, ar apskritai gyvenime įmanoma būti savimi. Manau, kad žmogus visada rodo tam tikrą savo paveikslą ir ši savybė leidžia mums kontroliuoti savo gyvenimą ir socialinę elgseną. Todėl mane džiugina, kai aktorius scenoje būtent tai ir daro. Viduje išlikti racionaliam, bet personažą vaidinti karštai, gyvai, manau, ir yra aukščiausias aktorystės menas. Daugybė režisierių liepia aktoriams įsijausti, nes jie naudoja (dažniausiai ne taip suprastos) Stanislavskio sistemos hibridus. Man tai atrodo nekorektiška aktoriaus atžvilgiu, tai yra tiesiog aktoriaus jausmų išnaudojimas meno tikslams. Taip, šiandien teatre reikalaujama autentiškumo. Aš ir pats to nevengiu, pavyzdžiui, statydamas „Mindaugą“ naudoju autentiškus interviu, tačiau kol tas autentiškas tekstas pasiekia sceną, tampa visiškai „atribotas“ nuo savęs paties. Tikriausiai tai ateina iš Brechto tradicijos teatro, o Lietuvoje juk tebevyrauja Stanislavskio sistema.

Paminėjai Bertoltą Brechtą, kuriam rūpėjo keisti visuomenę per teatrą, jis naudojo atsiribojimo efektą tam, kad socialiniame gyvenime įvyktų pokytis. Ar tu sieki kažko panašaus? Ar teatras gali (iš)mokyti?

Man 23-eji metai ir būtų pernelyg nepamatuota mokyti kitus, kaip gyventi. Bet aš tikiu, kad per teatrą galbūt ir galima pasiekti „keičiantį“ išgyvenimo efektą. Visiškai netikiu realizmu. Juk jei scenoje matau tą pačią realybę kaip kasdieniame gyvenime, vadinasi, nieko naujo nesuprasiu ir nepatirsiu. Dėl to statydamas spektaklį visada siekiu sukurti visiškai dirbtinį pasaulį.

Aš taip pat manau, kad neįmanoma nepasikeisti, kai pamatai kokį nors meno objektą. Meną pratęsia socialinis veiksmas. Tai nebūtinai turi būti pasaulį keičiantis veiksmas, jis gali būti ir mažas, bet jis turi būti, kad menas gyventų. Ar sutinki?

Bandau įsivaizduoti teatrą, kuris yra savitikslis. Reikia pripažinti, kad Vokietijoje tokių teatrų netrūksta. Pavyzdžiui, neretai Shakespeare’as statomas vien dėl to, kad turi būti statomas, nes žmonės nori matyti jo pjeses. Tada režisierius „randa“ neva „nerealų“ sprendimą, bet daro tai ne todėl, kad tikrai norėtų kažką svarbaus pasakyti, o vien dėl to, kad į teatrą žiūri tarsi į kokį matematikos uždavinį, kurį reikia „išspręsti“. Labai dažnai mes statome spektaklius vien tam, kad teatras gyvuotų, nes yra paklausa.

Publika dažniausiai nori lengvai suprantamo teatro, antraip rizikuoji ją prarasti.

Spektaklio nelaikau pavykusiu, jeigu visi viską supranta. Žinoma, to nereikėtų siekti dirbtinai, sąveika tarp teatro kalbos ir realybės turi būti. Juk spektaklis yra procesas ir jokia reikšmė jame nėra pastovi. Žiūrovai, žinoma, norėtų „viską suprasti“, bet mano nuomone, spektaklis neturi būti tiesiog suprastas, priešingai, neretai publiką verta sutrikdyti, kad įvyktų dialogas.

Savo spektakliais tu labiau provokuoji protą, o ne jausmus. Ar aš neteisus?

Žiūrovo tapatinimasis su tuo, kas vyksta scenoje, nėra vienintelis emocionalus veiksmas. Taip pat ir vien protui skirtas teatras atrodo moralizuojantis – tai teatras, kuriame neva kažkas yra paaiškinama. Manau, kad daugelis žmonių taip supranta ir Brechtą. Bet jie nėra teisūs. Aš nesu šimtaprocentinis Brechto sekėjas, bet iš jo perėmiau kritišką požiūrį į pasaulį, į vaidmenį, atsiribojimą, atstumą. Tačiau labiau nei protu pasitikiu komedija. Pirma juokiuosi, o tada apmąstau. Tai labai brechtiška. Komedija apskritai yra daug arčiau antikinės teatro prigimties nei tragedija.

Visus tuos principus taikei ir Šiauliuose statydamas „Mindaugą“?

Kai pirmą kartą perskaičiau „Mindaugą“, pajutau, kad tai, apie ką ten kalbama, man visiškai svetima. Bet kai objektas yra svetimas subjektui, visada atsitinka kažkas įdomaus. Taigi, tas svetimumas man leido kritiškai pažvelgti į save ir į supantį pasaulį. Tarkim, tarp mano draugų nėra nacionalistų. Bet man buvo labai įdomu paanalizuoti pačią nacionalizmo idėją, iš arčiau panagrinėti Lietuvos tautinius mitus. Man buvo smalsu sužinoti, kodėl žmonės myli savo šalį. Prisipažinsiu, sąvoka „tėvynės meilė“ man nėra savaime suprantama. Aš niekada negalėčiau pasakyti, kad labai myliu Vokietiją arba kad Vokietija yra geriausia šalis pasaulyje. Ir jeigu kas nors šiandien imasi inscenizuoti „Mindaugą“, o juo labiau, jei tas žmogus yra iš svetimos šalies, kaip esu aš, tai jis tikrai turi norėti ta tema pasakyti kažką svarbaus ar naujo. Statyti „Mindaugą“ taip, kaip parašyta, šiandien nėra prasmės.

Perskaičius Marcinkevičiaus dramą mane apėmė jausmas, kad ten trūksta kažko labai svarbaus. Taigi, dramoje trūko pačios šalies jausmo. Mindaugas pjesėje niekada nekalba su paprastais žmonėmis. Jo brolis priekaištauja, kad jis niekada nebuvo prie jūros, kad nepažįsta savo šalies. „Matai, net nežinai, ką tu valdai“, – sako Dausprungas. Ir jis visiškai teisus. Mindaugas nuolat kartoja žodį „Lietuva“, bet turi omenyje tik save. Turbūt kas nors pajus norą užmėtyti mane akmenimis, bet aš manau, kad Mindaugas buvo visai normalus savo laiko tironas. Tačiau vien dėl to man nebuvo įdomu imtis „Mindaugo“. Per šį kūrinį norėjau žvelgti plačiau: kaip šiandien kalbėti apie meilę tėvynei, kodėl okupacijomis paženklintą istoriją turinčiai šaliai šiandien vėl norisi turėti didįjį vadą?

Norėjosi išgirsti „tautos balsą“, dėl to su kūrybine grupe Šiauliuose kalbinome žmones iš skirtingų visuomenės sluoksnių: politikus, benamius, emigrantus, patriotiškai nusiteikusius lietuvius. Mums buvo įdomu sužinoti, kaip lietuviai mato savo šalį. Taigi, teatras, kuris pasiūlė man, jaunam režisieriui, statyti tokią istoriškai jautrią medžiagą, už drąsą tikrai vertas pagarbos. Kaip, tiesą sakant, kilo idėja mane pasikviesti?

Norėjosi teatro repertuare turėti spektaklį apie Lietuvą, bet kitokį, be Lietuvos šimtmečiui būdingo patoso. Mano galva, tas šiek tiek perdėtas Lietuvos šimtmečio patriotizmas ir herojų garbinimas yra temos, kurios gali būti analizuojamos kur kas kritiškiau. Taip tu atsidūrei Šiauliuose. Bet grįžkime prie jūsų imtų interviu. Kokį Lietuvos paveikslą iš jų susidarėte?

Mes visiems užduodavome tuos pačius klausimus. Pavyzdžiui, klausėme, koks būtų pirmas vaizdinys, kurį žmogus regi prieš akis, kai galvoja apie Lietuvą. Beveik visi kalbėjo apie gamtą. Tie žali laukai, miškai... Vienas sunkvežimio vairuotojas netgi pasakė: „Mano sunkvežimis per Lietuvą važiuoja pats savaime. Man net nereikia sukti vairo.“ Keista, bet ir jauni žmonės kalbėjo apie mažas trobeles, kuriose dega švieselės, o aplink ošia medžiai. Aš galiu tai suprasti. Gamta yra tiesiog graži. Bet, pavyzdžiui, viena jauna moteris pasakė, kad myli Lietuvą tokią, kokia ji yra, tik be žmonių. Žmonių ji negali mylėti, tarp lietuvių ji niekada nesijautė gerai. Ir man dėl to labai gaila. Juk Lietuvos kraštovaizdis labai panašus į gretimos šalies peizažą. Puiku, kad tavo šalis graži. Bet tu juk turi būti atsakingas už tą žemę, kurioje gyveni, už žmones, su kuriais bendrauji. Jeigu kažkas sako, kad myli Lietuvą, bet nemyli joje gyvenančių žmonių, tai reiškia, kad jis neturi jokių bendruomeniškų jausmų. Kažką panašaus aš jaučiu Berlynui, konkrečiai – Naujojo Kelno rajonui, kuriame gyvenu, kuriu ir dirbu su pabėgėliais. Bet jeigu manęs kas nors paklaustų, koks yra pirmas paveikslas, kurį matau, kai galvoju apie Vokietiją, tada pasakyčiau, kad galvoju arba apie svastiką, arba apie Reichstagą ir Angelą Merkel su kreiva šypsenėle.

Manau, kad tame, ką iš interviu sužinojai apie Lietuvą, yra daug tiesos. Taip, mes turime nevisavertiškumo kompleksą. Taip, mes jaučiamės maži prieš užsieniečius. Taip, mes mėgaujamės gamtovaizdžiu, bet ar tai tikrai meilė – nežinau... Ar pastatęs „Mindaugą“ sužinojai atsakymus į tau rūpimus klausimus? Kuo tau svarbus „Mindaugas“?

Nuolat galvojau, ką reiškia mylėti tėvynę. Visą tą laiką mokiausi iš Lietuvos. Gal tai skambės hipiškai ir naiviai, bet aš vis dar tikiu teatro galia keisti visuomenę. Tikiu juoku, vaizdu, muzika, stebėjimosi, nesupratimo malonumu, tikiu jausmu, bet ne įsijautimu. Tikiu teatru kaip švente, magišku ritualu, tamsia orgija.