E. Narbutaitės kūryba puošia Valstybinį Šiaulių dramos teatrą
2018 12 05
Norime pasidžiaugti talentingos menininkės Eglės Narbutaitės darbais bei iniciatyvomis. Ne kartą Eglė kūrė dekoracijas bei savo menais puošė Valstybinį Šiaulių dramos teatrą. Dalinamės žinute apie meninikės kūrybą.
Eglė nebijo nebijoti
Ant Valstybinio Šiaulių dramos teatro nutūpė angelas – lietuvių dramaturgijos festivalio „Atgaiva“ simbolis. Spalį, vykstant tarptautiniam teatrų vaikams ir jaunimui festivaliui, teatro fasadas buvo papuoštas kitu žaismingu akcentu „Plačiai atmerktos akys“. O visai neseniai ant buvusio policijos komisariato Tilžės g. atsirado grafitis „Poilsis“. Šie kūriniai – šiaulietės menininkės Eglės Narbutaitės unikalios fantazijos vaisiai.
Užsakymas veja užsakymą
Vienas po kito neįprastais kūriniais gimtąjį miestą puošianti 30-metė Eglė neslepia: šiuo metu užsakymas veja užsakymą, o neretai keli projektai menininkę suranda vienu metu. Tuomet tik spėk rasti laiko kūrybiniams ieškojimams.
Maža to, netrukus E. Narbutaitė išvyks į Londoną – vaidins savo sužadėtinio brito Semo interaktyviame spektaklyje, kuriam pati kūrė dekoracijas. Semas šiuo metu dirba gidu Vilniuje bei stato spektaklius vaikams ir ne tik. „Mes labai gerai sutapę. Jis – kūrybiška teatralinė siela. Ir aš tokia pati“, – šypsosi mergina.
Apie ką šis interaktyvus spektaklis? Vaikai bus pakviesti pastatyti planetą, nes tą, kurioje dabar gyvena, laiko pasmerkta ir fantazuoja apie naują, idealią. Galų gale visi supranta, kad ir savojoje planetoje galima kažką pakeisti tam, jog gyventi joje būtų gera.
Džiaugiasi kūrybingais šiauliečiais
Anksčiau Eglė dirbo kultūrinių renginių organizatore Šiaulių kultūros centre. Prisimena savo kabineto sienas išpiešusi įvairiais piešiniais – kad jos nebūtų nuobodžios. Už tai netgi gavo pylos, bet mieste užmezgė daug draugysčių ir partnerysčių. Dabar mergina iš Vilniaus vis parlekia į Šiaulius, nes dažnai gauna pasiūlymų vesti kūrybines dirbtuves Aukštelkės mokykloje, Šiaulių dailės galerijoje, kurti dekoracijas, papuošimus Šiaulių dramos teatre ir kitur, prisidėti prie dizaino namų „Wapsva LT“ bei kitų kūrybinių projektų.
„Šiauliuose dirba nuostabūs, kūrybingi žmonės, džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie jų projektų savo mieste. O Valstybinis Šiaulių dramos teatras apskritai yra rojus. Ten didžiausios patalpos dekoracijoms kurti ir nuostabūs meistrai, turintys 40 metų darbo patirtį“, – sako menininkė.
Namai ten, kur yra įdomaus darbo
Į susitikimą Eglė atbėgo, prieš tai pateikusi paraišką Šiaulių miesto savivaldybės jaunųjų menininkų stipendijai gauti. Jos galvoje sukasi idėja Šiauliams sukurti muzikinį projektą.
Prieš kelerius metus E. Narbutaitės sumanytas projektas stipendijai gauti jau buvo įvertintas. Tuomet menininkė rengė parodą-teatro performansą „Tu nemoki piešti“.
Eglė pasakoja, kad, baigusi Gegužių vidurinę mokyklą Šiauliuose (dabar Gegužių progimnazija, – aut. past.), ji trejus metus studijavo performanso meną Londono Kingstono universitete. Po to apie pusmetį Portugalijoje šilkografijos technika dekoravo marškinėlius, metus gyveno ir dirbo Amsterdame. Galiausiai kūrybinius sumanymus realizavo Vilniuje, o dabar gyvena ir Vilniuje, ir Šiauliuose. Jos namai ten, kur yra įdomaus darbo.
Menininkės sukurtas grafitis „Poilsis“ Tilžės g. ant buvusio policijos komisariato – Šiaulių dailės galerijos rengiamo III gatvės meno plenero „Saulės pagrobimas“ paskutinis šių metų kūrinys. Kodėl pasirinktas būtent šis pastatas? Eglė nustebina: Šiauliuose nepaprastai sunku „gauti sieną“. Gyvenamųjų namų gyventojai ir įstaigos priešinasi grafičiams.
„Aš labai bijau aukščio, bet yra toks dalykas – neturiu kito pasirinkimo. Bepiešdama vis galvojau: „Greičiau, greičiau.“ Adrenalinas, kuris kyla iš noro gerai nupiešti, užgožia baimę. Čia kaip mamos, kurios gali pakelti sunkvežimį, norėdamos išgelbėti vaiką. Taip ir man: 13 metrų aukštyje, stovint bokštelyje, pavyko dirbti“, – apie kūrybinį procesą pasakoja Eglė.
Piešia net ant tapetų rulonų
Kaip mergina apskritai pradėjo piešti?
„Kad moku tai daryti, ne pati sugalvojau. Mama pasakė. Vis pagirdavo, kad gražiai piešiu. Nupiešiu kokią nors nesąmonę, o ji sako, kad gražu. Nustebdavau. Bet galiausiai tuo patikėjau“, – sako Eglė.
Menininkė prisimena, kad vaikystėje vis palygindavo savo ir kitų vaikų darbus ir galvojo, kad piešia baisiai – lyg su vištos koja. Bet Eglė visada turėjo idėjų. O paskui kažkas atsivėrė, įgudo ranka.
„Iki šiol manau, kad mokėti piešti – viena, o piešti taip, kaip moki, – kas kita. Kai paprašo, kad nupieščiau šunį, atsakau, kad mano nupieštas šuo atrodys kaip dramblys, turės šešis pirštus, bet neturės ūsų“, – šypteli menininkė.
Eglė taip nori piešti, kad daro tai visur: piešia ant servetėlių, ištisų tapetų rulonų, sienų ir kt. „Vieną dieną atsibudau tarp piešinių ir nutariau, kad reikia jiems sukurti interneto puslapį. Tada maniau nuspręsianti, ką noriu toliau daryti gyvenime, bet iki šiol taip ir neišsiaiškinau“, – juokiasi ji, pridurdama, kad bent jau žino, ko daryti nenori.
Matuojasi iliustratorės batus
Netradicinis Eglės požiūris į supančią aplinką pasireiškė dar vaikystėje. Kartą jos batai tiek pragraužė kojines, kad išlindo rausvi nykščiai. Pamačiusi į juos nukreiptus aplinkinių žvilgsnius, Eglė nesuglumo. Pasiėmė flomasterį, ant nykščių nupiešė akytes, burnytes ir ėmė jais žaisti lyg dviem žmogeliukais...
Eglė juokiasi – pati šios istorijos neprisimena, papasakojo kiti. O priežastimi, kodėl augo kitokia, įvardija faktą, kad buvo strazdanota raudonplaukė.
„Aš gi buvau „ryža“, – sako menininkė ir pasakoja, jog nuo vaikystės buvo pravardžiuojama, pašiepiama, juto įtampą. Buvo svarbu „išgyventi“ – nukreipti visų dėmesį nuo savo plaukų spalvos. O tam teko panaudoti kūrybiškumą, nebijoti netradiciškai elgtis ir kitaip mąstyti.
Nuo 12 metų Eglė lankė teatro studiją „Kompanija šauni“, kurios vadovams Dargiams iki šiol išsaugojo pačius šilčiausius jausmus. „Jie ne tik atvėrė mano teatrališkumą, bet ir išmokė nebijoti būti savimi. Gulėdavau vakare lovoje ir svajodavau, kad visos mano strazdanos pranyktų. O paskui pradėjau galvoti, kad ne: jei jų man dar reikės?“ – šypsosi ji.
Dabar Eglė matuojasi knygų iliustratorės batus. Viena jos draugė rašo apsakymus, o Eglė juos iliustruoja. „Tai – visiškai nauja profesija. Smegenys dirba kitaip, reikia atverti kitus „kanalus“. Bet mums gerai sekasi dirbti kartu. Parengėme projektą – norime išleisti apsakymų rinkinį, iliustruotą suaugusiems žmonėms“, – planais dalijasi Eglė.
Oksana Laurutytė
2018-12-02