NAUJIENOS

Atgal

Rimanto Kmitos kronikų pratęsims

2018 12 14

Dalinamės mintimis apie rašytojo Rimanto Knitos rašomą pjesę, kurią Valstybiniame Šiaulių dramos teatre galbūt statys režisierius Oskaras Koršunovas.

Iš rašytojo Rimanto Kmitos gyvenimo kronikų: šiuo metu jis rašo pjesę, kurios pagrindinis veikėjas - milicininkas nepriklausomybės aušroje. Ji bus statoma Šiauliuose. Kitą pjesę R. Kmita išvertė. Ateityje tęs „Pietinia kronikas“, bet prieš tai pagal romaną bus kuriamas filmas.

Dramaturgijos festivalio „Versmė“ organizatoriai vis prašydavo R. Kmitos ką nors išversti. Kadangi jis pats rašo pjesę apie 1990-uosius, internete skaitė apie vokiečių kolektyvą „She she pop“. Sutapimas - rudenį trupė gastroliavo Vilniuje, rodė spektaklį „Stalčiai“. „Iškart nusipirkau bilietus. Be to, jie norėjo išversti kitą pjesę. Šįkart reikėjo neatsisakyti - leidausi į avantiūrą. Galiausiai gavau nemažai impulsų kitiems savo darbams, kurių esu susiplanavęs“, - kvietimą prisidėti prie „Posesijos obsesijos“ kūrimo prisiminė rašytojas.
 
Netipinį spektaklį, kuriame nėra aktorių, o žiūrovai yra skaitytojai, kūrė vokiečiai ir trys lietuvių menininkai: R. Kmita, kino režisierius Mikas Žukauskas ir architektas Jonas Žukauskas. „Posesijos obsesija“ buvo tokia įdomi, kad dabar sulaukta prašymų ją pakartoti.
 
Per pirmuosius skaitymus žiūrovai susirinko į teatrą, bet ten jiems niekas nevaidino. Jei nė vienas sėdintis auditorijoje nebūtų ėmęs garsiai skaityti teksto, veiksmas būtų ir sustojęs, o salėje įsivyravus tyla. Visgi smalsaujančių, kur nuves pasakojimas, atsirado pakankamai.
 
Apie įvairių žmonių buitį
 
Renginio metu ekrane rodomą tekstą kviečiama skaityti kuri nors socialinė grupė: studentai, vienišos mamos, pasiturintys, būstą nuomojantys ar paskolą jam turintys asmenys, skeptikai, idealistai ir kiti žmonės.
Vokišką spektaklio versiją teko pritaikyti. „Joje buvo tokių socialinių grupių, kurių atstovai Lietuvoje tikrai nekalbėtų, - įsitikinęs R. Kmita. - Įdomiausia buvo apgalvoti, kokios didžiausios mūsų socialinės įtampos, apie ką turėtume kalbėti čia. Atrodo, domiuosi, kas vyksta aplink, bet tik dabar labiau atkreipiau dėmesį į daugelį problemų, skaičiau sociologinius tyrimus, statistiką. Pamačiau, ko nemačiau anksčiau, tai keitė mano požiūrį į visuomenę.“
Su M. ir J. Žukauskais jis nuvyko į Berlyną, lietuvišką spektaklio versiją pristatė jo sumanytojams. Rimantas, Mikas ir Jonas apmąstė emigrantų situaciją. Priėjo prie išvados, kad dirbti svetur šie išvyksta ne dėl ekonominių paskatų, o paprasčiausiai dėl to, kad nemato galimybių gimtojoje šalyje. Lygių galimybių trūksta ir tiems, kurie lieka.
„Sakome, kad Lietuvoje mokslas - nemokamas, bet kiti savo vaikų neišgali leisti studijuoti į Vilnių, nes neuždirba tiek, kad galėtų jiems nuomoti kambarį. Tuo metu pensininkams būsto išlaikymas dažnai tampa našta. Prisideda daugiabučio renovacijos išlaidos, nors gal ši investicija vyresniam žmogui neapsimoka. Taigi susiduria skirtingi socialiniai sluoksniai ir požiūriai“, - svarstė Rimantas.
 
Mažai uždirbantys neprabilo
 
Kūrėjų manymu, sėkmingas „Posesijos obsesijos“ skaitymas yra tas, kuriame susiburia kuo daugiau žmonių iš įvairių visuomenės sluoksnių. Kas tada nutinka? „Kūrinys priverčia pamąstyti, kaip gyvena kitas, apie savo atsakomybę dėl šalia stovinčio ir kalbančio žmogaus. Spektaklis, kaip pats teatras, yra ritualas - žmonės įsitraukia, kalbasi ir kažkas aiškėja“, - sakė R. Kmita, susitikęs su žiūrovais jo aptarti.
Susitikimą moderavo režisierius Karolis Kaupinis. Jis vylėsi, kad publika iš teatro išeis įgavusi drąsos prabilti kiekvienam aktualiomis temomis: „Pasakyti ką nors, ką visi žino, bet kolektyviai tyli, kas nuskambėtų choru, jei tik atsirastų pirmas, tada antras, trečias.“
Spektaklis - kaip loterija: ar susirinkusieji skaitys? Ką skaitys, o kokių, nepatogių, teksto dalių vengs? „Tai - kaip visuomenės diagnozė. Pavyzdžiui, Bulgarijoje manyta, jog nekalbės homoseksualūs žmonės, net jei jų salėje bus. Kad jų atsirado ir jie prabilo, visiems buvo atradimas, - toliau pasakojo pašnekovas. - Mes manėme, kad mažas pajamas gaunantieji arba pensininkai kalbės norėdami išreikšti savo nusivylimą ar pasipiktinimą. Bet jie tylėjo, jų vaidmenį perėmė kiti. Šie tas eilutes perskaitė pašiepiamai, tarsi parodijuodami. Mažai buvo atstovaujama ir vienišoms mamoms. Galbūt šios moterys neturi galimybės lankytis kultūros renginiuose. Iškalbinga, kad nebuvo tų žmonių, kurie turėtų ką pasakyti.“
 
„Išėjimai“ iš namų
 
„Posesijos obsesijos“ renginių dalyviai įsijautė - skaitė išraiškingai, skatinami atsistoti ir prieiti prie pianino, noriai ėjo. Aktorių čia nė netrūko, o susidomėjimas spektakliu augo, todėl žiūrovai prašė surengti papildomų skaitymų.
Ar toks eksperimentas padėjo rašytojui geriau suprasti skaitytoją? „Privertė kitaip pasižiūrėti į savus tekstus, - kalbėjo R. Kmita. Ir paaiškino: - Rašydamas prozą esu pats atsakingas už savo personažą. Kokį pensininką sugalvojau, toks jis ir yra. Su „popieriniu“ personažu niekada nesusitiksiu. Čia - kas kita. Bandžiau įsivaizduoti žmogų, į kurio lūpas įdėjau jo tekstą. Ar vėliau jis man nepasakys: „Vaikeli vaikeli, ką tu čia vaizduoji?“
Rašytojui dažnai tenka dalyvauti netradiciniuose skaitymuose. Rudenį R. Kmita pats vedė ekskursiją po Pietinį - Šiaulių mikrorajoną, kurį šiaulietiška šnekta aprašė „Pietinia kronikose“. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną jis prisidėjo prie akcijos „Lietuva skaito!“ - savo kūrybą skaitė keleiviams traukiniuose. Knygų mugėje buvo įrengtas Pietinis stendas, į kurį Rimantas atėjo nešinas beisbolo lazda. 
 
Ir skaityti pirmojo romano juodraščius jis pradėjo, kaip pats sako, „išėjimuose“. „Pirmus teksto gabaliukus skaičiau baruose. Tai nebuvo tradicinė erdvė, kur skaitoma literatūra. Išvis nebūtinai ten vykdavo renginiai. O aš ateidavau su savo knyga (apie kurią tada dar nė negalvojau) trukdyti žmonėms jų laisvalaikio“, - juokavo R. Kmita.
 
Vėlgi, rizikinga, bet įdomu: ar nenusisuks, nenušvilps, neišvarys? „Užsimezgė kontaktas - žmonės pradėjo pasakoti savo istorijas. Mes, rašytojai, esame užsidarę burbule. Dabar tai dar kartą patyriau. Kitiems gal tų „išėjimų“ nereikia, bet man - labai. Rašau pjesę, kalbuosi su žmonėmis, kurie 1990-aisiais dirbo milicijoje, paskui - policijoje. Įdomu, kaip milicija, Sovietų Sąjungos struktūra, rėmė Lietuvos nepriklausomybę. Jau norėčiau išeiti iš archyvo, bibliotekos, namų kabineto. Gyvenimas dažnai vyksta kažkur kitur“, - užsiminė rašytojas, kurio pjesę Valstybiniame Šiaulių dramos teatre galbūt statys režisierius Oskaras Koršunovas.
 
„Pietinia kronikas“ - kine
 
„Pietinia kronikas“ autorius žadėjo antrąją romano dalį. Pirmąją skaitytojai išrinko geriausia 2017 metų knyga. Jie neduoda ramybės: kada bus pratęsims? „Nereikėtų išsisukinėti nuo antros dalies - esu sakęs ir sugalvojęs, tik neprieinu. Laikas, tema ir popromano forma man dar įdomi, neišsemta. Bet greitai niekas nevyksta, - atsiduso R. Kmita. Ir pridūrė: Vis drąsiau atsisakau darbų dėl duonos, stengiuosi kuo daugiau laiko skirti kūrybai, nes ir iš jos galima šiek tiek prisidurti.“
 
Režisierė Eglė Vertelytė rašys scenarijų filmui pagal Rimanto „Pietinia kronikas“. „Buvome susitikę pakalbėti, Eglė uždavė labai įdomių klausimų, kokių niekas iki šiol nebuvo uždavęs. Ja pasitikiu, ji pati kilusi iš Pietinio. Sutikimą kurti filmą daviau prieš jos filmo „Stebuklas“ premjerą. Paskui nepasigailėjau - susidėjau su teisingais žmonėmis“, - sakė R. Kmita.
 
Nemokami „Posesijos obsesijos“ seansai - gruodžio 7 dieną Jonavoje, gruodžio 11 dieną Panevėžyje ir gruodžio 15 dieną Vilniuje.
 
 
GINTARĖ URNIEŽĖ
 
Romo Jurgaičio (lzinios.lt) nuotrauka