Spektaklis-spekuliacija
Spektaklyje vaidina Monika Geštautaitė-Čižauskienė, Gintarė Ramoškaitė, Josif Baliukevič ir Aidas Matutis.
Teatro literatūrinės dalies vedėja Nomeda Šatkauskienė sako, kad šis spektaklis Šiaulių žiūrovui dar "neragautas" ir "egzotiškas" kūrybos procesu.
"Vienas įdomiausių dalykų, kuris išskiria šį spektaklį iš kitų, yra tai, kad visus tekstus inspiravo aktorių prisiminimai, jų išsakytos mintys, kurias režisierius šiek tiek modifikavo, jungė, bet visi tekstai yra autentiški – aktorių patirti išgyvenimai", – antradienį surengtoje spaudos konferencijoje sakė N. Šatkauskienė.
Spektaklio kūrybinis procesas truko nuo rugpjūčio iki spalio pabaigos, tiesa, su pertrauka, nes tie patys aktoriai repetavo kitai premjerai – "Vasarvidžio nakties sapnas", pirmą kartą rodytai rugsėjo 21 dieną. Maždaug du trečdaliai laiko buvo skirti medžiagai rinkti ir analizuoti.
Kodėl tai spektaklis-spekuliacija? J. Tertelis sako, kad jau pats pavadinimas "Memofutura" ("memo" – prisiminti, "futura" – ateitis) "išduoda", kad šis spektaklis yra spekuliacija, nes neįmanoma prisiminti ateities, galima tik pabandyti nuspėti.
"Bandydami analizuoti savo pačių prisiminimus, svarstydami, ką mes prisiminsime 2030 metais apie šiandieną, pabandėme atrinkti, kurie prisiminimai išlieka kaip svarbiausi. Paprastai išlieka ne technologiniai dalykai, o labai asmeniniai. Prisiminimus bandžiau sujungti į vieną asociacijų kūrinį", – sako režisierius.
Spektaklyje ryški vieno personažo linija. Įvykiai prasideda 2027 metų birželio 18 dienos vakarą ir baigiasi 2040 metais visai kitoje šalyje.
"Kiekviename gyvenimo etape mūsų sprendimai nulemti to, kaip mes reaguojame į situaciją, o mūsų reakcija yra nulemta to, ką mes išgyvenome prieš tai, ką mes prisimename. Todėl mes spekuliuojame savo prisiminimais", – įsitikinęs režisierius.
J. Tertelis sako nenorėjęs, kad aktoriai vaidintų save, siekęs, kad jie šiek tiek atsitrauktų nuo savo papasakotų prisiminimų, išgyvenimų ir pasižiūrėtų į juos iš šalies, ne taip asmeniškai.
Pavyzdžiui, A. Matučio kuriamas personažas švepluoja, bet tai, pasak aktoriaus, tik forma, o ne todėl, kad pats kažkada šveplavo. Aktoriai sako, kad artimieji, žiūrėdami šį spektaklį, gal ir neatpažins jų papasakotų baimių, kompleksų.
"Tuo ir žavus šis spektaklis, kad žiūrovas jame galbūt atpažins savo baimes ir kompleksus", – sako aktorė Monika Geštautaitės-Čižauskienės. Pasak aktorės, spektaklyje nagrinėjama ir vienišumo problema, nes technologijos mus nutolino vienus nuo kitų ir ateityje galbūt dar labiau nutolins.
Dokumentinio žanro kūrėjas
J. Tertelis žinomas kaip dokumentinio spektaklio kūrėjas. Šįkart spektaklyje asmeninė aktorių patirtis perpinama su fikcija.
"Su kiekvienu projektu aš vystau dokumentiką ir bandau eiti šiek tiek toliau, kai tampa neberyški riba tarp dokumentikos ir fikcijos. Negaliu pasakyti, kad čia visiška fikcija, bet negaliu pasakyti ir, kad čia visiška dokumentika", – sako režisierius.
Muziką spektakliui kūrė Martynas Bialobžeskis. Pasak J. Tertelio, kuriant muziką taip pat eksperimentuota svarstant, kokia ji bus po 20-ies metų, ar dar egzistuos analoginė muzika, ar bus tik skaitmeninė, elektroninė.
Kostiumų dailininkė Inga Skripka sako nekėlusi sau tikslo sukurti tokius drabužius, kokiais galbūt rengsis ateities kartos. Kostiumus derinusi prie scenografijos ir kūrusi juos taip, kad spektaklio metu būtų galima transformuoti.
Spektaklio scenografiją kūrė pats J. Tertelis. Spektaklyje naudojami "senoviniai" daiktai (filmavimo kamera, kavos aparatas), kurie siejasi su aktorių prisiminimais.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ | 2019-10-30 | skrastas.lt
Nuotraukos Giedriaus BARANAUSKO.