Žaismės grūdas
Abu seneliai, nors turi skirtingą požiūrį į savo "pareigas", įtraukiami į vaikų fantazijų pasaulį. Namai virsta stebuklinga, šėlsmo kupina vieta, kur susirenka skirtingų pasakų veikėjai.
Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė, kompozitorius – Pijus Narijauskas
Vakar spalvingą spektaklį kūrybinė komanda pristatė spaudos konferencijoje.
Režisierei E. Kižaitei ši pasaka – pirmas darbas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Su pjesės autore dramaturge Monika Baranauskaite režisierė bendradarbiauja ne pirmame spektaklyje.
Pasak režisierės, šiandien ryšys tarp senelių ir anūkų yra stipriai atitolęs, taip atsitiko dėl daugybės priežasčių: vieni nuo kitų toli gyvena, šeimoje yra nesutarimų, konfliktų. Todėl seneliai tampa senais, nelabai įdomiais žmonėmis, neįsigilinant, kad jie buvo jauni ir vis dar yra įdomūs, su jais labai smagu.
"Netgi senelis, kuris atrodo labai griežtas, gyvenantis pagal savo taisykles, turi žaismės grūdą. O žaisti nori visi vaikai. Kita užduotis – kaip "atrakinti" vaiką", – sakė E. Kižaitė.
Režisierė tiki, kad net ir "dygliuotą" paauglį galima įtraukti į žaidimą, o žaidimas tampa šeimos bendrumu, susijungimu, priemone bendrauti, pažinti vienas kitą. Spektaklis – noras kalbėti apie šeimos ryšį.
Atgaivinti ryšį
"Įdomiausi dalykai vyksta, kai aš išeinu", – juokėsi aktorė M. Šaltytė, spektaklyje vaidinanti mamą. Jos nuomone, spektaklis būtų visiškai kitoks, jei veikėjos būtų dvi močiutės.
"Seneliai dažniausiai būna atskirti, mažiausiai iš jų tikisi, dažniausiai sėdi prie televizoriaus, mažai šneka. Kalėdiniu laikotarpiu buvo rodomas sutrumpintas šio spektaklio variantas. Įstrigo vieno vaiko reakcija: "Čia grynai mano senelis!" Galbūt grįžę vaikai po šio spektaklio pasakys: "Seneli, einam žaisti!" Gal bus netikėta, o gal bus gera pradžia", – sakė aktorė.
J. Bindokas atkreipė dėmesį, kad dabar, ekranų eroje, mama veža vaiką vežimuke ir "sėdi" feisbuke, o kai vaikas kažko prašo, numeta telefoną, kad žaistų.
Spektaklyje žiūrovai atpažins pasakų "Eglė žalčių karalienė", "Dvylika brolių juodvarniais lakstančių", "Dangus griūva", "Kaip žmogus velnią apgavo", "Trys broliai", "Skraidantis laivas", "Lukošiukas" personažus ir situacijas.
J. Žibūdai šis spektaklis – dramatiškas: "Gyveni ir atrodo, kam čia kažką reikia su tais anūkais daryti, galima gulėti ant sofos prie televizoriaus, pažaisi, kai atvažiuos, bus laiko. Pagal spektaklį supranti, laikas praėjo, praėjo, nebespėjai."
Pasak J. Žibūdos, geografinė atskirtis, kai seneliai "negyvena vienoje stuboje, vienoje troboje", nutraukia ryšį tarp kartų, anūkai užauga nežinodami, kokia yra senatvė. Seneliai neturi galimybės likti su anūkais, kai tėvai išeina į darbą, keistis patirtimi, išmokti gerbti vienas kitą.
"Yra tautų, kuriose išlikusi šeimos, giminės tradicija. Pas mus atsirado kažkoks sukarpymas, ypač daugiabučiuose, kur į narvelius sukarpė, nėra bendruomenės, nėra bendruomeniškumo", – sakė aktorius.
Ž. Kavaliauskaitė | skrastas.lt | 2020-02-09
Nuotr. G. Baranausko