NAUJIENOS

Žais­mės grū­das

Abu se­ne­liai, nors tu­ri skir­tin­gą po­žiū­rį į sa­vo "pa­rei­gas", įtrau­kia­mi į vai­kų fan­ta­zi­jų pa­sau­lį. Na­mai virs­ta ste­buk­lin­ga, šėls­mo ku­pi­na vie­ta, kur su­si­ren­ka skir­tin­gų pa­sa­kų vei­kė­jai.

Spek­tak­lio sce­nog­ra­fė ir kos­tiu­mų dai­li­nin­kė – Lau­ra Lui­šai­ty­tė, kom­po­zi­to­rius – Pi­jus Na­ri­jaus­kas

Va­kar spal­vin­gą spek­tak­lį kū­ry­bi­nė ko­man­da pri­sta­tė spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je.

Re­ži­sie­rei E. Ki­žai­tei ši pa­sa­ka – pir­mas dar­bas Vals­ty­bi­nia­me Šiau­lių dra­mos teat­re. Su pje­sės au­to­re dra­ma­tur­ge Mo­ni­ka Ba­ra­naus­kai­te re­ži­sie­rė bend­ra­dar­biau­ja ne pir­ma­me spek­tak­ly­je.

Pa­sak re­ži­sie­rės, šian­dien ry­šys tarp se­ne­lių ir anū­kų yra stip­riai ati­to­lęs, taip at­si­ti­ko dėl dau­gy­bės prie­žas­čių: vie­ni nuo ki­tų to­li gy­ve­na, šei­mo­je yra ne­su­ta­ri­mų, konf­lik­tų. To­dėl se­ne­liai tam­pa se­nais, ne­la­bai įdo­miais žmo­nė­mis, neį­si­gi­li­nant, kad jie bu­vo jau­ni ir vis dar yra įdo­mūs, su jais la­bai sma­gu.

"Net­gi se­ne­lis, ku­ris at­ro­do la­bai griež­tas, gy­ve­nan­tis pa­gal sa­vo tai­syk­les, tu­ri žais­mės grū­dą. O žais­ti no­ri vi­si vai­kai. Ki­ta už­duo­tis – kaip "at­ra­kin­ti" vai­ką", – sa­kė E. Ki­žai­tė.

Re­ži­sie­rė ti­ki, kad net ir "dyg­liuo­tą" paaug­lį ga­li­ma įtrauk­ti į žai­di­mą, o žai­di­mas tam­pa šei­mos bend­ru­mu, su­si­jun­gi­mu, prie­mo­ne bend­rau­ti, pa­žin­ti vie­nas ki­tą. Spek­tak­lis – no­ras kal­bė­ti apie šei­mos ry­šį.

At­gai­vin­ti ry­šį

"Įdo­miau­si da­ly­kai vyks­ta, kai aš išei­nu", – juo­kė­si ak­to­rė M. Šal­ty­tė, spek­tak­ly­je vai­di­nan­ti ma­mą. Jos nuo­mo­ne, spek­tak­lis bū­tų vi­siš­kai ki­toks, jei vei­kė­jos bū­tų dvi mo­čiu­tės.

"Se­ne­liai daž­niau­siai bū­na at­skir­ti, ma­žiau­siai iš jų ti­ki­si, daž­niau­siai sė­di prie te­le­vi­zo­riaus, ma­žai šne­ka. Ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu bu­vo ro­do­mas su­trum­pin­tas šio spek­tak­lio va­rian­tas. Įst­ri­go vie­no vai­ko reak­ci­ja: "Čia gry­nai ma­no se­ne­lis!" Gal­būt grį­žę vai­kai po šio spek­tak­lio pa­sa­kys: "Se­ne­li, ei­nam žais­ti!" Gal bus ne­ti­kė­ta, o gal bus ge­ra pra­džia", – sa­kė ak­to­rė.

J. Bin­do­kas at­krei­pė dė­me­sį, kad da­bar, ek­ra­nų ero­je, ma­ma ve­ža vai­ką ve­ži­mu­ke ir "sė­di" feis­bu­ke, o kai vai­kas kaž­ko pra­šo, nu­me­ta te­le­fo­ną, kad žais­tų.

Spek­tak­ly­je žiū­ro­vai at­pa­žins pa­sa­kų "Eg­lė žal­čių ka­ra­lie­nė", "Dvy­li­ka bro­lių juod­var­niais laks­tan­čių", "Dan­gus griū­va", "Kaip žmo­gus vel­nią ap­ga­vo", "Trys bro­liai", "Skrai­dan­tis lai­vas", "Lu­ko­šiu­kas" per­so­na­žus ir si­tua­ci­jas.

J. Ži­bū­dai šis spek­tak­lis – dra­ma­tiš­kas: "Gy­ve­ni ir at­ro­do, kam čia kaž­ką rei­kia su tais anū­kais da­ry­ti, ga­li­ma gu­lė­ti ant so­fos prie te­le­vi­zo­riaus, pa­žai­si, kai at­va­žiuos, bus lai­ko. Pa­gal spek­tak­lį su­pran­ti, lai­kas praė­jo, praė­jo, ne­bes­pė­jai."

Pa­sak J. Ži­bū­dos, geog­ra­fi­nė at­skir­tis, kai se­ne­liai "ne­gy­ve­na vie­no­je stu­bo­je, vie­no­je tro­bo­je", nu­trau­kia ry­šį tarp kar­tų, anū­kai užau­ga ne­ži­no­da­mi, ko­kia yra se­nat­vė. Se­ne­liai ne­tu­ri ga­li­my­bės lik­ti su anū­kais, kai tė­vai išei­na į dar­bą, keis­tis pa­tir­ti­mi, iš­mok­ti gerb­ti vie­nas ki­tą.

"Yra tau­tų, ku­rio­se iš­li­ku­si šei­mos, gi­mi­nės tra­di­ci­ja. Pas mus at­si­ra­do kaž­koks su­kar­py­mas, ypač dau­gia­bu­čiuo­se, kur į nar­ve­lius su­kar­pė, nė­ra bend­ruo­me­nės, nė­ra bend­ruo­me­niš­ku­mo", – sa­kė ak­to­rius.

Ž. Kavaliauskaitė | skrastas.lt | 2020-02-09

Nuotr. G. Baranausko