Vienintelis Šiauliuose
– Devyniasdešimt metų profesionaliam teatrui – daug ar mažai?
Nomeda Šatkauskienė (N. Š.): – Lietuvos kontekste tai yra daug. Lietuvos profesionalaus teatro atskaitos taškas – 1920 metai, kai Kaune buvo suvaidintos „Joninės“. Šiauliai tapo antruoju miestu, kuriame buvo įsteigtas profesionalus teatras ir tai, be abejo, miestui yra didelė garbė ir atsakomybė.
Kai buvo nuspręsta, kad vieno teatro Lietuvoje neužtenka (Vilnius tuo metu buvo okupuotas), pasirinkti Šiauliai, nes tuo metu Šiauliuose virė intensyvus teatrinis gyvenimas, veikė mėgėjiškų teatrų draugijos, teatro labui mieste darbavosi tokie žinomi entuziastai kaip Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Liudvikas Jakavičius ir daugelis kitų. Daug žmonių dėjo pastangas, kad mieste atsirastų profesionalus teatras, bet sutarti ir rasti finansavimą nebuvo paprasta. Tik apie 1929 metus pavyko šį reikalą išspręsti gana dirbtinu būdu – iš Kauno į Šiaulius buvo deleguoti 8 aktoriai ir režisierius Borisas Dauguvietis. Taip 1931 metais oficialiai įvyko pirmoji premjera, Boriso Dauguviečio pastatyta „Princesė Turandot“. Pirmuoju teatro direktoriumi tapo žinomas kultūros veikėjas, režisierius ir aktorius Juozas Staniulis.
Spektaklio „Princesė Turandot“ premjera buvo ypatingos reikšmės įvykis, kurį publika priėmė su didžiuliu entuziazmu. Nuo to laiko Šiauliuose, nors ir su visokiomis peripetijomis, bet gana nuosekliai, ėmė veikti profesionalus teatras.
– Kokie tikslai kelti tarpukario teatrui, kokiam žiūrovui buvo skirtas?
N. Š.: – Dėl teatro tikslų ir misijos būta daug ginčų ir prieštaringų nuomonių. Mažiau diskutuota apie idėjinius-meninius tikslus, tačiau daugelis sutiko, kad teatras turėtų „aptarnauti“ Šiaurės Lietuvos „miestelius ir sodžius“. Yra išlikęs gana juokingas liudijimas, kuriame teigiama, kad teatro įsteigimas Šiauliuose turės „auklėjančios reikšmės žmonių suartinimui, nes šiauliečiai, dėl savo būdo ir įpročių, gyvena užsidarę ir yra gerokai sumaterialėję“.
Apie to meto publiką išlikę labai nedaug faktinių duomenų, tačiau yra plačiai aprašyta, kad pirmojo spektaklio žiūrovai buvo rimtesni nei Kaune, labai audringai reagavo, vyravo pakili nuotaika. Studijuodama rašiau darbą apie Šiauliuose gyvenusią rašytoją, teatro kritikę Oną Pleirytę-Puidienę, kuri savo recenzijose skirdavo šiek tiek dėmesio ir tam, kaip spektaklį priėmė publika. Tai buvo naujovė, žiūrovo vaidmuo nebuvo apibrėžtas, tad paprastai apsiribodavo keliais sakiniais, pavyzdžiui, publika nuobodžiavo arba publika ovacijomis sveikino. Kita vertus, tiek užtenka, kad suprastum to meto žiūrovų vertinimą, skonį ir poreikius.
Iš tiesų to meto publika buvo labai audringa, matyt, visko būdavo, ir nušvilpdavo, ir kartais nesuprasdavo spektaklių. Ko gero, Šiauliuose publika brendo ir augo kartu su teatru. Tai tebevyksta iki šiol. Niekas nesiginčytų, kad publiką reikia auginti.
Jei grįžtume į dar ankstesnius laikus, kai kaimų klojimo teatruose pasirodė pirmi vaidinimai, tai pamatytumėm, kad publika apskritai dar neskirdavo, kur yra teatras, kur realybė. Žiūrovai garsiai replikuodavo, lipdavo ant scenos, prieštaraudavo – panašiai kaip vaikai žiūri spektaklį.
Šiandien mes turime puikią publiką Šiauliuose, tai – 90 metų teatro gyvenimo mieste pasekmė.
– Šiaulių teatras įkurtas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, veiklą tęsė sovietmečio ir jau 31 metus kuria nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip keitėsi teatras skirtingais laikotarpiais?
N. Š.: – Teatras tarsi gyvas organizmas prisitaiko prie kintančių aplinkybių. Tą gerai galėjome pajausti ir pandemijos metu, kai iškart užgimė virtualios teatrų platformos, atsirado skaitmeniniai spektaklių formatai, internetinės transliacijos, zoom teatrai ir pan.
Tarybiniu laikotarpiu teatras sugebėjo išlaikyti labai aukštą teatrinę kultūrą. Teatro kūrėjai tarsi užsidarė meniniame pasaulyje. Pats teatras tapo meninių ir dvasinių ieškojimų vieta, galimybe pabėgti nuo nykios tikrovės. Kai kurie spektakliai Šiauliuose buvo labai modernūs, tiesiog nieko neturintys bendro su to meto sovietine realybe. Tai buvo oazė žmonėms puoselėti laisvą mąstymą, dvasinį gyvenimą. Apie tai byloja ir 90-mečio proga mūsų teatre surengta fotografijų paroda „(Ne)pamiršti kadrai“, kurioje atsispindi 1970–1975 metų teatrinis gyvenimas, kūrėjų nuotaikos.
Visais laikais iš teatro tikimasi panašių dalykų, tačiau dabar teatrui keliami kiek kitokie tikslai, nei prieš 90 metų. Pasikeitė gyvenimas, pasikeitė publika, o kartu su jais – ir pats teatras. Teatras nebėra dvasinė oazė ar meninių ieškojimų bastionas. Teatras vis labiau artėja prie kasdienio gyvenimo realijų, tampa tarsi bendruomenės susibūrimo vieta, kur sprendžiama, diskutuojama, kritikuojama ar medituojama tai, kas vyksta su mumis ir pasauliu. Spektakliuose daug dokumentalumo, socialinių intervensijų, hiperrealizmo, interaktyvumo, vaizdų kultūros apraiškų. Šiandien teatre matome didžiulę įvairovę – žanrų, galimybių, formų. O mums, tokiam nedideliam teatrui Šiauliuose, nėra lengva jas visas aprėpti. Esame vienintelis profesionalius teatras mieste, neturime kur „nudeleguoti“ tų funkcijų. Mūsų ambicijos ir norai išties dideli, bet, kita vertus, realiai pasveriame savo galimybes.
– Neseniai teatras minėjo ir pastato 80-metį, dailininkai Reda ir Arūnas Uogintai pastato metus ant fasado įamžino drugeliais. Pastatai, kuriuose teatras buvo ir yra įsikūręs, svarbi teatro istorijos dalis?
Aurimas Žvinys (A. Ž.): – Teatras prasidėjo nuo „Kapitol“ kino teatro, pastato dabartinėje Vasario 16-osios gatvėje.
Yra daug legendų, kaip dabartinis statinys atsirado, ginčijamasi, kas yra tikrasis autorius, K. Reisonas ar S. Kudokas. Ar K. Venclauskis mecenavo, ar statyta iš miesto pinigų, ar valstybė prisidėjo. S. Venclauskienė buvo didžiulė teatro gerbėja, mėgavosi teatru, manoma, kad K. Venclauskis, norėdamas žmonai padaryti malonę, prisidėjo.
Teatro pastatas, pastatytas 1938 metais, buvo šiek tiek kitoks. Tikėtina, kad visgi tai buvo S. Kudoko projektas, nes metais anksčiau Kaune atsirado „Dainos“ kino teatras, brolis dvynys.
Per karą teatro statinys buvo apšaudytas, kilo gaisras. Pokariu atstatytas, išlaikant tą patį braižą ir stilių.
Pristatytos už didžiosios salės esančios patalpos, vėliau pastatas dar augo, pristatyti flangai, kur dabar Mažoji salė, gamybos patalpos. Patalpų poreikis buvo kur kas didesnis nei tuo metu turėta. Mūsų teatre dar dirba žmonės, kurie puikiai atsimena, kai teatre dienos metu aktoriai repetuodavo, o naktimis tose pačiose patalpose dirbdavo scenografai.
Pastaruosius 10 metų gyvenome vienokiame ar kitokiame remonte. Dabar didžioji dalis rekonstrukcijos darbų baigta. Pastatas moderniai sutvarkytas, dabar jis puikiai pritaikytas žmonėms su judėjimo negalia. Pasikeitė Mažoji salė, atsirado visiškai naujas fojė, liftai, įrengta keletas keltuvų. Kai kalbame apie pritaikymą neįgaliesiems, negalime apsiriboti tik žiūrovams skirta erdve, nes neįgalieji gali būti ir darbuotojai, ir aptarnaujantis personalas. Dar vyksta darbai, kurių nemato žiūrovai – tvarkomas vidinis kiemelis, darbinės patalpos. Iki Naujųjų metų planuojame viską užbaigti.
N. Š.: – Pastatas apskritai buvo labai reikšmingas motyvas steigti ar nesteigti teatrą. Kol Šiauliuose nerado patalpų, kol nebuvo pasirašytos sutartys, gautos lėšos, tol Šiauliuose nebuvo ir profesionalaus teatro.
Akivaizdu, kad profesionalus teatras privalėjo turėti ir tinkamą salę, grimo kambarius, dirbtuves. O Šiauliuose pirmieji aktoriai išgyveno „klajoklių“ laikotarpį, kai repeticijos, dalis teatro veiklos vyko kelionėse. Tai buvo ypač daug gastroliuojantis teatras. Visa trupė keliaudavo specialiu traukinio vagonu po visą Šiaurės regioną. Tad turėti stacionarų teatro pastatą buvo labai didelis žingsnis link kokybiškesnio teatro.
Šiuolaikinis teatras – labai sudėtingas mechanizmas ir sunku net lyginti su tuo, kas buvo prieš 90 metų. Dabar spektaklio kūrimas ir rodymas yra stipriai kompiuterizuotas. Tai yra veiklos sritis, į kurią nuolat investuojama. Žiūrovas mato tik rezultatą, bet būtent visos tos techninės naujovės ir leidžia pastatyti tokius įspūdingus šiuolaikinius spektaklius.
Kita vertus, šiuolaikinis teatras neapsiriboja teatro pastatu. Priešingai, spektakliai tarsi stengiasi išrūkti iš tamsių salių, išeiti į netradicines erdves. Mes taip pat planuojame daryti renginius naujai suremontuotame teatro vidiniame kiemelyje, kuris yra labai jaukus ir tinkamas, tarkim, kino peržiūroms.
Keliaudama po kitų šalių teatrus, pastebėjau, kad pasaulyje netrūksta teatrų, kurie įrengti, švelniai tariant, labai neįmantriai, žiūrovai sėdi ant klibančių kėdučių. Šiauliuose galime mėgautis gana solidžiu klasikiniu teatru su visa tokiam teatrui priderama prabanga, patogiomis kėdėmis, erdviais holais. Tai rodo, kad mieste turime visas sąlygas puoselėti aukštos kokybės teatro meną.
– Bet ar Šiauliams pakanka vieno profesionalaus teatro?
N. Š.: – Šiauliuose trūksta teatrinės įvairovės. Neturime mažų teatriukų, kurie leistų publikai labiau išsidiferencijuoti, galbūt, kažkas mėgsta miuziklą, kažkas dramą, kažkas eksperimentinius ar šokio spektaklius, kurių reta Šiauliuose. Kita vertus, šiais laikais žmonės yra mobilūs ir gali mėgautis teatrine įvairove nuvykdami į kitus miestus.
Aš labai pasitikiu mūsų publikos skoniu, manau, kad jie išprusę, nežiūrint to, kad Šiauliuose ir neturime plataus pasirinkimo. Tai, kad esame vienintelis miesto teatras, anaiptol nereiškia, kad, galime atsipalaiduoti ir nekovoti už publikos dėmesį.
– Kokios priežastys, kad teatrai Šiauliuose neatsiranda, neįsitvirtina?
A. Ž. – Reikia pripažinti, kad teatras pats savaime komerciškai yra „blogas“ verslo planas. Jei teatras yra viešoji įstaiga, ji labai priklauso nuo rėmimo, projektų. Galima sakyti, kad tai ir bendra valstybės kultūros politikos pasekmė, per mažas finansavimas, per mažas dėmesys.
Natūralu, kad dėl komerciškai sėkmingesnės veiklos tenka paaukoti kūrybines ambicijas. Kūrėjas nuolat turi balansuoti. Arba labai sėkmingai susirasti partnerius ir kurti koprodukcinius darbus.
Pačiam miestui ar savivaldai yra erdvės kur padirbėti, turime begales patalpų, kurios savo laiku galėjo būti perduotos vieniems ar kitiems kūrybinių darbų iniciatoriams, bet tai neįvyko.
N. Š.: – Šiauliuose, manau, susidėjo keletas priežasčių. Viena iš jų – pats miestas niekada nerodė didelės iniciatyvos ir noro įsteigti dar vieną, tarkim, savivaldybės išlaikomą teatrą.
Paprastai teatrai iš kažko išauga. Šiaulių universitete pastaruosius metus sėkmingai veikė estrados meno programa, bet, deja, jos neliko. Šiauliai labai daug prarado, kai universitete neberuošiami menininkai. Prisišaukti jaunus kūrėjus į jiems svetimą miestą yra dešimt kartų sunkiau, negu užsiauginti patiems.
Manau, šią problemą reikia spręsti jau dabar.
Teatras – labai brangus menas, jam reikalinga parama, dotacijos. Tik tokiu būdu išsilaiko nevalstybiniai O. Koršunovo ar Keistuolių teatrai.
– Kokiais aktoriais teatras yra pasipildęs iš Šiaulių universitete buvusios estrados meno specialybės?
N. Š.: – Drąsiai galime sakyti, kad dabar jauni, patys geriausi aktoriai yra būtent atėję iš estrados meno, kur gavo pagrindus ir puikiai pas mus teatre užaugo.
A. Ž.: – Mindaugas Jurevičius, Viktorija Krivickaitė (dabar išėjo), Anicetas Gendvilas, Severinas Norgaila, Lina Gečaitė, Gintarė Ramoškaitė-Jokubauskė, Monika Geštautaitė, Modestas Vaitkevičius – aštuoni.
Visos patirtys svarbios
– Kokia teatro trupė pasitinka 90-metį?
– A. Ž.: – Pakitimai natūralūs. Turime jaunų mamų, kurios trumpam paliko trupę, turime žmonių, kurie paliko Šiaulius.
Atėjo naujų aktorių. Pijus Ganusauskas, baigęs Vilniuje LMA, Akvilė Vitkūnaitė irgi iš akademijos. Trupėje tvirtai tvirtinasi Monika Gečaitė, Gintarė Ramoškaitė irgi turi nemažą krūvį.
Galiu pasidžiaugti, kad mūsų emigrantas Anicetas Gentvilas, prieš keletą metų priėmęs sprendimą palikti Lietuvą ir išvažiuoti su šeima, sugrįžo ir dabar, ko gero, mėgaujasi savo žydėjimu, vaidmenimis – stiprūs darbai, vertinamas režisierių. Prie komandos prisijungė ir Modestas Vaitkevičius.
N. Š.: – Per penkerius metus trupė labai pasikeitė, atjaunėjo, dabar, manau, yra beveik tobulas balansas. Yra didelę teatrinę patirtį turinčių mūsų grandų. Ką tik atšventėme Nijolės Mirončikaitės 80-metį, ji pilna jėgų kurti, tokių žmonių visada reikia ir jiems visada atsiranda vieta. Mūsų teatras nėra skirtas kokiai specifinei auditorijai, mums reikia plataus diapazono trupės narių.
– Pasikeitė teatro meno vadovas – vietoje Pauliaus Ignatavičiaus dirbs Nomeda Šatkauskienė. Kur išvyko P. Ignatavičius?
– A. Ž.: – Paulius baigė penkerių metų susitarimą ir grįžo prie savo kūrybinių planų Vilniuje.
Dar turime tęstinių projektų, jo premjera „Hamletas“ šeimai išeis lapkričio viduryje, yra spektaklis „Protect me“, sukurtas karantino metu, jį vėl reikės prikelti. „Remygoje“ jis yra muzikos kūrėjų gretose, dubliuojasi su Luku Malinausku, groja. Dabar Paulius ruošia naują muzikinį albumą, labiau pasuko į muzikos kryptį.
– Šiaulių teatras per 90 metų išgyveno įvairiausių sukrėtimų, dabar teko susidurti su dar vienu – pandemija, žiūrovai liko namuose. Kaip teatras taikėsi prie karantino ir keitėsi?
N. Š.: – Esu teatrologė, studijavau teatro istoriją: per visą teatro egzistavimo laiką buvo daugybė karų, suiručių, siautė marai, santvarkos keitėsi, byrėjo sistemos. Tad palyginus su dabartine pandemija, istorijoje būta baisesnių dalykų dėl kurių teatras anaiptol nežlugo, nenumirė ir neišnyko. Teatras, kaip sakiau, yra labai gyvybinga meno forma, kuri prisitaiko prie bet kokių sąlygų.
Taip ir karantino laikotarpiu teatrai labai greitai prisitaikė. Tai, kas anksčiau būdavo tik marginaliniai dalykai, eksperimentai, dabar tapo mainstream'iniu dalyku ir per tuos metus visi surado sau nišą.
A. Ž.: – Mes – valstybinis teatras ir valstybė mums garantavo tam tikrą saugumo pojūtį, galėjome ir be žiūrovų tęsti kūrybinius planus, turėjome iš ko mokėti ir už elektrą, ir algas.
Greta naujų atradimų reikia pripažinti, kad sustabdyta veikla – iš principo tas pats, kas sportininką pasodinti be sporto dvejiems metams. Matau, kad ir spektakliai primiršti, ir ataušę įgūdžiai, bet tai ištaisoma.
Dabar akivaizdžiai matosi, kad ir publikos pasikeitę įpročiai – dar labai nedrąsiai eina į teatrą. Tai ne tik mūsų teatro problema, lygiai tas pats vyksta ir Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune.
N. Š.: – Pasakysiu nepopuliariai, ne kaip meno vadovė ar teatro atstovė: galbūt karantinas buvo geras sukrėtimas, galimybė išsimušti iš rutinos ir gana nusistovėjusio ritmo, kai tarsi viskas vyko savaime ir nereikėjo kovoti už publiką.
Tokie dalykai, kaip pandemija, priverčia iš naujo pergalvoti, ką darai, ką žmonėms duodi, kodėl jie turi eiti į teatrą, kokia teatro misija, ką gali nuveikti, kad sugrįžtų sveikas kultūrinis fonas, kuris atlieptų šiuolaikinės visuomenės nuotaikas.
Norėčiau, kad teatras būtų vieta, kur žmonės ateitų ieškoti bendraminčių, kur atsikvėptų nuo kasdienybės, visuomenės susiskaldymo. Norėtųsi, kad teatre galėtum įkvėpti naujos energijos arba ieškoti jėgų bendruomeniškam gyvenimui.
Tai verčia galvoti apie dabarties teatro misiją. Istoriškai teatro misija buvo labai paprasta: skleisti ir puoselėti profesionalų teatro meną Šiaurės Lietuvoje. Tai skamba gana abstrakčiai, kiekvienu laikotarpiu misiją reikėtų sukonkretinti. Šiandien aš matau teatrą kaip bendruomenę telkiančią įstaigą, savo spektakliais kalbančią apie tai, kas mus, žmones, vienija, kas mums yra svarbu ir lemtinga. Teatre nėra jokių tabu – nei formų, nei turinio prasme, svarbu paliesti esminius dalykus, klausti ir diskutuoti apie tai, dėl ko mes gyvename šitame pasaulyje. Teatras visada turėjo tikslą reflektuoti egzistencinius dalykus.
– Todėl ir pasirinkote šio sezono šūkį „Visos patirtys vertos scenos“?
N. Š.: – Norėjosi apibendrinančio sakinio, kuris leistų kalbėti apie tai, kad savo patirtimi visi esame vienodai svarbūs, vienodai įdomūs, kad visos mūsų patirtys, gyvenimo istorijos gali būti papasakotos scenoje ir jos visos yra reikalingos tam, kad geriaus suprastumėm save ir kitus/kitokius. Tolerancija, demokratiškas, empatiškas žvilgsnis į aplinką, į pasaulį, man atrodo, šiandien yra labai svarbu.
Praradimai ir atradimai
– Ar rugsėjo 24 dieną lengviau atsikvėpėte, kai supratote, jog pagaliau po ilgos pertraukos naujas sezonas atidarytas? Pernai teatras uždarytas prieš pat premjerą – tą pačią dieną.
A. Ž.: – Prisipažinsiu, labai jaudinausi ir dėl to, kaip publika priims „Remygą“, ar apskritai įvyks spektaklis, ar mes pagaliau turėsime tą bendrą pojūtį. Tai, kas vyko abi premjeros dienas, pranoko visus lūkesčius, tai buvo didelė šventė.
N. Š.: – Smagiausia, kad buvo žiūrovų reakcija. Žiūrovas yra pagrindinis teatro žaidimo dalyvis.
– Ar spektaklį „Remyga“ galime įvardyti išskirtiniu Šiaulių teatro įvykiu?
A. Ž.: – Manau, kad bus ne tik šio sezono, bet kelių pastarųjų metų įvykis, apie kurį bus kalbama, „Remyga“ kandidatas dar būti ilgai aptarinėjamas ir išliks ilgai repertuare.
N. Š.: – Po premjeros sakiau, kad gerai, kad ji neįvyko pernai, nes spektaklio džiaugsmą būtų nustelbęs nerimas dėl prasidėjusios pandemijos. „Remyga“ nuo gimimo iki išpildymo susijęs su Šiauliais, tad didesnės dovanos teatro 90-mečio negalėjom nė svajoti.
– Prieš kelerius metus vokiečių kūrėjų pastatytas „Mindaugas“ sukėlė daug diskusijų. Režisierius Nikolas Darnstädt sugrįžta su kino spektakliu „Planeta EGO“. Ko gali tikėtis žiūrovai?
N. Š.: – Tai bus eksperimentinio pobūdžio spektaklis, reikalaujantis specifinio požiūrio į teatrą. Gurmaniškas teatro produktas teatro gurmanams, kuriems įdomu, kiek toli gali eiti teatras, kiek jis gali būti kitoks, lyginant su mums įprastu. Teatre turi būti ir tokių spektaklių, įdomu pasižiūrėti, ką jauni vokiečių kūrėjai kuria, kokiu keliu eina.
A. Ž.: – Projektas pradėtas galvoti dar iki karantino. Kūrėjai bandys sujungti kino ir teatro disciplinas į vieną kūrinį. Dalis spektaklio buvo nufilmuota visiškai kaip kine, bet labai teatrališkai. Bus eksperimentas, persmelktas Nikoliška estetika, kuri buvo ir „Mindauge“.
– Šį sezoną planuojate išskirtinai daug premjerų?
A. Ž.: – Turime dar neparodytų spektaklių, kurtų karantino laikotarpiu. „Protect me“ tik transliuotas, dar gyvai su žiūrovu nesusitikęs. „Bjaurusis ančiukas mokykloje“ sezono pabaigoje keletą kartų parodytas mokykloms.
Artimiausia premjera po „Remygos“ – „Planeta EGO“, paskui – „Hamletas“ šeimai, kalėdinį spektaklį vaikams kurs režisierė Kotryna Siaurusaitytė. Naujiems metams planuojamas detektyvas – Gildas Aleksa kurs spektaklį pagal A. Kristi romaną „Rodžerio Ekroido nužudymas“. Po naujų metų pradeda dirbti Agnius Jankevičius („Prarasta Katarinos Blum garbė“), vasaros pradžioje – Aleksandras Špilevojus. Kitą rudenį numatytas darbas su Naubertu Jasinsku, jis kurs spektaklį apie J. Meką.
Bandome plėsti ir pildyti edukacines programas. Turime visas prielaidas ir galimybes pradėti galvoti apie savarankišką miesto teatrinį spektaklį atvirose erdvėse. Per vieną sezoną to nepadarysi, bet mažais žingsneliais einant į priekį, yra galimybių išsiūbuoti tęstinį ilgalaikį projektą.
Teatre dirbs įvairūs kūrėjai – ir debiutuojantys, ir eksperimentiniai, ir didelę patirtį turintys.
– Nomeda, esate nauja teatro meno vadovė, kokius sau tikslus išsikėlėte?
N. Š.: – Norėčiau, kad teatras būtų ryški miesto kultūrinio gyvenimo dalis, kad jis būtų drąsus, ryškus ir matomas mieste. Kad ir koks man pačiai teatras patiktų, būtina įsiklausyti į tai, ko reikia šiuolaikiniam žiūrovui, ko reikia miestui.
Teatrą matau, kaip universalių patirčių vietą. Taip pat sieksiu, kad teatras nebūtų dramblio kaulo bokštas, kur būtumėm tik patys sau įdomūs.
– Ar žiūrovai Šiauliuose prisibijo eksperimentų?
N. Š. – Prisibijo ir tai, manau, yra natūralu. Mieste negyvena daug jaunų, eksperimentuojančių menininkų. Mūsų tikslas ir būtų jaunus žmones pratinti prie įvairesnio teatro, jiems tradicinės konvencionalios teatro formos neįdomios.
Mūsų miesto publika santūresnė negu didmiesčių, kur vyksta didžiuliai meniniai procesai. Bet tai visiškai nesumenkina publikos reikšmės.
– Teatras nuo 80-mečio iki 90-mečio: koks buvo pastarasis dešimtmetis, ryškiausi įvykiai, didžiausi praradimai ir atradimai?
N. Š.: – Didžiausias praradimas mieste – universiteto ir estrados meno studijų, apskritai meno studijų nebuvimas. Mums ir jaunos auditorijos reikia, ir būsimų aktorių. To neteko visas regionas.
A. Ž.: – Per dešimtmetį ženkliai atjaunėjo trupė. Jei išskirtume ryškesnius režisierius, spektaklius – Jono Vaitkaus statytas „Nebylys“ susilaukė visoje Lietuvoje pripažinimo, Aido Giniočio „Vardan tos“ anšlaginis spektaklis, didesnio žiūrovo dėmesio sulaukė ir keli Arvydo Lebeliūno spektakliai.
Pastarąjį penkmetį buvo užsibrėžtas tikslas pasikviesti kuo daugiau ir kuo įvairesnių režisierių.
Iš 21 per penkerius metus pastatyto spektaklio apie 17-ka buvo režisierių, kurie pirmą kartą statė Šiauliuose: Artūras Areima, Nikolas Darnstädt, Monika Klimaitė, Aleksandras Špilevojus, Agnius Jankevičius, Jonas Tertelis. Naujų žmonių injekcija – ryškiausias džiaugsmas.
O teatre, kaip ir žmogaus gyvenime, natūralu nuolatinis bangavimas.
N. Š.: – Šiaulių teatro istorija gana tolygi, nuosekli, bet būta ir labai didelių pakilimų ir sėkmingų etapų: Aurelijos Ragauskaitės, Natašos Ogaj. Visada būdavom per daug neišsišokantis teatras, nors kai kurie spektakliai savo laiku gerokai pranoko Lietuvos vidurkį, Vytauto V. Landsbergio „Iš gyvenimo vėlių“, „Daktaras ir Mangaryta“ buvo žinomi visoje Lietuvoje.
Svarbu, kad miesto žmonės matytų mūsų darbo prasmę, palaikytų ieškojimus, džiaugtųsi sėkmėmis ir kartu surėmę pečius išgyventumėm tokius sukrėtimus, kaip pandemija.