– Jūsų kuriamas teatras yra unikalus, tai tarsi teatro ir kino kombinacija. Kaip apibūdintumėte savo kuriamą teatrą?
– Kaip naują būdą žiūrėti į šį pasaulį. Teatras ir kinas yra šiek tiek panašūs. Tai padeda suprasti, kodėl mes esame gyvi, kodėl gyvename šiame pasaulyje. Per savo įprastą dieną mes įpratę žinoti, kaip viskas turi atrodyti, kaip turime kalbėti, judėti, sapnuoti, mylėti. Prie visko esame pripratę. Per teatrą aš galiu visus dalykus išreikšti kitaip. Galiu parodyti, kad galime kalbėti, mylėti, sapnuoti visai kitaip, nei tai yra įprasta.
Į savo teatrą noriu įvesti fantastikos. Nekalbu apie elfus, drakonus ar kitas išgalvotas būtybes. Turiu omenyje apie visai kitokį pasaulio įsivaizdavimą. Pasaulis, kuriame gyvename, nebūtinai turi atrodyti kaip dabar. Visa tai man yra teatras. Dirbdamas visada naudoju įvairias meno rūšis, aš jas kombinuoju. Būdamas paaugliu, turėjau savo muzikos grupę, visada norėjau būti muzikantu, vėliau norėjau būti dailininku, aktoriumi. Teatras man – būdas visa tai kartu sujungti. Noriu, kad žmonės, žiūrėdami mano spektaklius, pajustų tokius jausmus, kokių įprastame gyvenime jie nepajunta.
– Kokie yra esminiai kiną ir teatrą skiriantys bruožai?
– Nuo kino atsiradimo teatras tapo iššūkiu. Pavyzdžiui, kinas gali žmonėms parodyti atominės bombos sprogimą. Tai niekada negalėtų įvykti teatro scenoje, todėl turi žmonėms visa tai perteikti. Dėl šios priežasties teatras turi būti išradingesnis nei kinas. Teatras visada turi rasti būdų, kaip tam tikrus dalykus ištransliuoti ir parodyti žiūrovams.
Teatro išradingumas man labai patinka – mes galime parodyti, kad įvyko sprogimas, bet drauge pasakyti kur kas daugiau. Mėgstu sujungti teatrą ir kiną, noriu kiną padaryti išradingesnį, ne tik parodyti realistiškų dalykų, kuriuos esame įpratę matyti. Sujungdamas kiną ir teatrą, aš noriu, kad šios abi meno rūšys keltų viena kitai iššūkių.
– Kaip sekėsi dirbti su aktoriais?
– Labai gerai. Kai stačiau Šiauliuose spektaklį „Mindaugas“, Lietuvoje buvo kilę šiek tiek prieštaringų nuomonių. Buvau pakviestas dirbti į dar kitus Lietuvos teatrus, bet visada norėjau sugrįžti dirbti į Šiaulių dramos teatrą. Dėl aktorių. Šiaulių dramos teatro aktoriai ir aktorės yra tikrai puikūs.
Kai stačiau „Mindaugą“, dirbau su aktore Monika Šaltyte. Aš ją įsimylėjau, ji nuostabi aktorė. Nesu iš Lietuvos, todėl nežinau, kokie aktoriai Lietuvoje yra įžymūs. Man Monika yra labai talentinga, profesionali aktorė, su ja dirbčiau bet kurioje šalyje, bet kuriame pasaulio mieste. Ji visada būtų mano pirmas pasirinkimas. M. Šaltytė – protinga aktorė, kuri turi tiek daug aistros, ji gali visiškai atsipalaiduoti ir atsiduoti vaidmeniui. Kiekvieną kartą, dirbdamas su ja, aš tiek daug išmokstu.
– Palyginkite pirmo ir antro vizito Šiauliuose įspūdžius.
– Pirmą kartą atvykęs į Šiaulius, jaučiausi svetimšalis. Mokiausi, norėjau sužinoti kuo daugiau dalykų apie Lietuvą, norėjau perprasti lietuvius, jų mąstymą. Kai atvykau antrą kartą, jaučiausi lyg grįžęs į namus. Lietuvių kalba man labai graži ir unikali, todėl stengiuosi ją išmokti. Šiauliai man visada bus lyg namai, kuriuos turiu Lietuvoje. Antrą kartą atvykęs, nebesijaučiau svetimšalis, jaučiau, kad šis miestas tapo mano gyvenimo dalimi, užima svarbią vietą širdyje.
– Kuo skiriasi teatrinio darbo organizavimas Lietuvoje ir Vokietijoje?
– Lietuvoje režisierius gauna labai daug dėmesio, nemanau, kad tai yra būtina. Aš visada drąsinu aktorius ir žmones, su kuriais dirbu, suprasti, kad mes dirbame visi kartu. Nenoriu, kad aktoriai galvotų, jog dirba man. Mes dirbame visi kartu, turime vieni kitais pasitikėti. Dirbdami kartu, mes sukuriame šeimos jausmą, tai padeda dirbti produktyviau.
Šiaulių dramos teatras nėra didelis, lyginant su pasaulio teatrais, bet turi tą bendrumo jausmą, kurį aš labai mėgstu. Vokietijoje dideliame teatre dėl biurokratijos ne viskas gali pavykti greitai ir sklandžiai. Tai keli skirtumai, kuriuos aš matau, bet iš esmės sistema panaši, per daug nesiskiria.
– Iškart po „Planetos EGO“ premjeros statysite spektaklį Kauno nacionaliniame teatre. Kaip pavyksta suderinti kūrybą ir asmeninį gyvenimą?
– Tikrai nėra lengva, ypač kai darbas vyksta kitoje šalyje. Visa tai man labai nauja, mano sūnus dar tik 9 mėnesių. Kuriant „Planetos EGO“ spektaklį, kartais tikrai labai liūdėdavau, kad negaliu būti su savo sūnumi. Nenoriu būti tėtis, kuris visada išvažiavęs. Nemanau, kad vien moteris turi rūpintis vaikais, o vyras uždirbti pinigų.
Prieš išvažiuodamas dirbti į Šiaulius, sugalvojau, kaip palengvinti vaiko priežiūrą savo merginai, kad ir ji turėtų laisvo laiko dirbti. Kiekvieną savaitės dieną paprašiau draugų, kad jie pusdienį prižiūrėtų mūsų sūnų. Teatras ir asmeninis gyvenimas – sudėtingas dalykas. Myliu savo darbą, bet manau, kad reikia turėti ir laisvo laiko pabūti su šeima, skirti jai savo dėmesį.
– Kaip COVID-19 pandemija paveikė jūsų darbą?
– Buvo laikas, kai nežinojau, kas bus, jaučiau viduje tuštumą ir liūdesį. Teatras gyvas dėl žmonių kontakto, žmonėms būnant viename kambaryje ir kvėpuojant tuo pačiu ritmu. Teatras turi būti pasiekiamas, bet kartu tapo pavojingu dėl būrio žmonių viename kambaryje. Koronaviruso pandemijos metu aš buvau rimtai sunerimęs dėl kultūrinio gyvenimo.
Per pandemiją turėjome laikytis atstumų, o menas, mano nuomone, nėra saugus. Džiaugiuosi, kad pagaliau galime gyventi laisviau ir gyvenimas grįžta į savo vėžes. Patyrę koronaviruso pandemiją, manau, labiau vertinsime savo socialinį gyvenimą, gyvą bendravimą su žmonėmis.