Vakar Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrovams pristatyta premjera – spektaklis „Found found found“ (režisierius Naubertas Jasinskas) bei pradėjo veikti Jono Meko šimtmečiui skirta fotografijų paroda „Semeniškių idilės“.
Parodoje eksponuojamos fotografų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Viktoro Kapočiaus bei J. Meko žmonos Hollis Melton užfiksuotos akimirkos iš pirmųjų J. Meko sugrįžimų į Lietuvą 1971 ir 1977 metais. Fotografijų parodą teatre galima apžiūrėti iki kovo 1 dienos.
Spektaklis „Found found found“, inspiruotas J. Meko asmenybės ir kūrybos, gimė kūrybinei komandai kartu tyrinėjant J. Meko fenomeną, apmąstant jo kūrinius, kasdienybės filosofiją.
Kūrybinės komandos tikslas buvo ne reprezentuoti J. Meko asmenybę ir idėjas, bet įsigyventi į jo žvilgsnį, mėginti užčiuopti jo pulsą ir iš šios būsenos kurti savitą pasaulį. Spektaklyje nėra siužetinės linijos, pagrindinių personažų, vardų, svarbiausia – būsena. Aktoriai stengiasi įsigyventi ir suprasti J. Meko pasaulį, tą daryti kviečia ir žiūrovus. Spektaklio pavadinimas „Found found found“ siejasi su J. Meko filmu „Lost lost lost“.
Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius Naubertas Jasinskas, dramaturgė Dovilė Zavedskaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovas, scenografė Eglė Kliučinskaitė, videomenininkas Ričard Žigis, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, choreografė Ieva Navickaitė, aktoriai Martynas Baranauskas, Tautvydas Galkauskas, Alvydė Pikturnaitė, Monika Šaltytė ir Aistė Šeštokaitė.
Režisierius N. Jasinskas pernai pelnė Auksinį scenos kryžių geriausio jaunojo menininko kategorijoje. Tai pirmasis kūrėjo darbas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Režisieriaus senelis buvo Šiaulių dramos teatro aktorius, režisierius, dramaturgas Naubertas Jasinskas, anūkas paveldėjo jo vardą.
Prieš premjerą kūrėjų komanda susėdo pokalbio, užduodami klausimus vieni kitiems apie J. Meką ir kūrybinį procesą.
Režisierių N. Jasinską viso kūrybinio proceso metu kamavo klausimas: kaip būti „čia ir dabar“?
Dramaturgė D. Zavedskaitė sakė su Jono Meko kūryba visuomet jautusi konfliktą, galvojusi apie jo begalinį produktyvumą: „Bet kai mes pradėjome visas tas keliones, kai ėmėme daug jo skaityti, daug žiūrėti, viskas kardinaliai pasikeitė. Ta visuma mane sukrėtė. Staiga suvokiau, kad Mekas – taip man atrodo šiandien – visą gyvenimą ne tiek kūrė meną, kiek rodė visiems pasaulio grožį. Atsirasdavo prie to grožio, jį užfiksuodavo, ir perduodavo žmonėms.“
Dramaturgė iš J. Meko nusižiūrėjo galimybę būti neargumentuotai, neracionaliai, nelogiškai, neturėti atsakymų į visus pasaulio klausimus – tik matyti grožį ir pakviesti kitus žiūrėti į jį drauge.
Aktorė M. Šaltytė prisiminė: repeticijų laikotarpiu kaip tik labai snigo ir viskas buvo balta. Įstrigo akimirksnis, kai kartą sustojo ir pastebėjo, jog nėra nei dangaus, nei žemės, yra vien tik balta. O baltume – pradžios, švaros, nežinios jausmas.
„Tikriausiai daug kam iš mūsų tarp sniego ir Meko jau susidarė neuroninė jungtis. Sniegas po šito laikotarpio jau yra kitoks“, – sakė aktorė.
Aktorei A. Pikturnaitei, žiūrint filmus ir kalbantis su J. Meko draugais, susidarė įspūdis, kad jie turėjo savą lunatikų grupuotę su savomis taisyklėmis: „J. Mekas ne kartą kaip savotišką šūkį kartojo – kuo toliau, tuo labiau nesugaunamas. Tai, manau, jį sugauti, suvokti tą jo psichologiją yra neįmanoma. Bet, man atrodo, mes visi jaučiame bendrą pašaukimą, jaučiamės suprantantys jo norą atkurti sielos valstybę, nujaučiantys, apie ką jis kalbėjo. Šitais žingsniais lyg ir galime eiti kartu.“
Kompozitorius G. Sodeika yra bendravęs su J. Meku. Prisimena: kiek kartų teko bendrauti, tiek kartų planavo mintyse, kaip galėtų vykti pokalbis. Ir niekada neatspėjo. J. Mekas pokalbį visada pasukdavo visiškai nejuntamai. Atradęs J. Meko kūrinius, jo fenomeną, G. Sodeika pajuto didelį padrąsinimą apskritai gyventi ir veikti toje srityje, kurioje veikia.
Videomenininkas Ričard Žigis su J. Meku pirmą kartą susidūrė studijuodamas, kai dėstytoja Ramunė Rakauskaitė parodė „Reminiscencijas“. Pažiūrėjęs galvojo: ojėzusmarija. Dabar su kūrybine komanda videomenininkui buvo įdomu atrasti visai kitokią J. Meko kūrybą, kontekstą, suvokti, ką jis kalbėjo, kaip kalbėjo.
Kostiumų dailininkė D. Gudačiauskaitė sakė per šiuos metus pajautusi, kad turi senelį, kurio niekada neturėjo: „Galiu išsižiojusi kaip vaikas į jį žiūrėti ir jo klausytis. Ir atpažinti kažką, ką jis sako. Begalinis artumo jausmas. Galvoju, kur aš buvau anksčiau. Man labai gražus jo gylis, kuris dera su nesureikšminimu, visų pirma, ir su nesusireikšminimu. Toks labai gilus žinojimas, kuris visą laiką eina kartu su nežinojimu. Žinau, kad nežinau.“
Artimiausias spektaklis „Found found found“ bus rodomas sausio 28 dieną.
Artūro STAPONKAUS nuotr.