KALBINO NOMEDA ŠATKAUSKIENĖ
Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) žiūrovų mylimiausiu aktoriumi išrinktas Severinas Norgaila (gim. 1992) neslepia, kad vis dar ieško atsakymų į daugelį su vaidyba susijusių klausimų. Jis nesimėto skambiomis frazėmis, nesipuikuoja savo pasiekimais ir negyvena ateities iliuzijomis. Nors per šešerius darbo teatre metus spėjo pelnyti daugybę įvairiausių apdovanojimų – nuo geriausio metų aktoriaus titulo iki „Auksinio scenos kryžiaus" nominacijos – pats artistas savęs anaiptol nelaiko subrendusiu menininku. Praėję keleri metai Severinui greičiausiai įsimins ne tik dėl jam Ievos Stundžytės režisuotame spektaklyje „Man šiandien – Hamletas" patikėto pagrindinio vaidmens, bet ir dėl kito, pašnekovui asmeniškai labai reikšmingo pasiekimo – Taline įveikto triatlono ir gauto „Geležinio žmogaus" (Iron man) titulo. Severino asmenyje hamletiškas jautrumas puikiai dera su geležine valia – tai savybės, kuriomis vis rečiau gali pasigirti jauni aktoriai.
Suskaičiavau, jog dirbdamas teatre jau sukūrei 18 vaidmenų – vidutiniškai po 3–4 kasmet. Be to, esi bene daugiausia įvairiausių apdovanojimų gavęs VŠDT aktorius. Tikriausiai tai leidžia jaustis užtikrintam, kad profesiją pasirinkai teisingai?
Skaičiai ir kiekiai, aišku, džiugina, bet juk ne juose esmė. Gali būti vos keli, užtat itin geri vaidmenys. Neslėpsiu, minėtieji faktai paglostė širdį, leido patikėti, jog scenoje esu reikalingas. Kita vertus, teko dirbti ne su tiek jau daug režisierių, tad jaučiuosi dar tik kelio pradžioje.
Gal kiek papasakotumei apie savo pirmąsias patirtis teatre?
Visų pirma buvo, kaip mes sakome, „įvedimai" į jau sukurtus pastatymus, tad jų režisierių beveik nemačiau. Jaučiausi nedrąsiai, patirties turėjau nedaug. Pirmą didesnį vaidmenį gavau Pauliaus Ignatavičiaus spektaklyje „Skulptūra" pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę. Įkūnijau tėvų užmirštą vaiką, ieškantį savo tapatumo. Įtikinamai, ne parodijuojant ir ne vulgariai parodyti suknele vilkintį bręstantį paauglį, pamenu, nebuvo lengva.
Ar galima sakyti, kad per tuos šešerius metus teatre subrendai kaip aktorius?
Pabrendau, tikrai ne subrendau. Studijuodamas Šiaulių universitete neturėjau tokių galimybių kaip kolegos Vilniuje – iškart dirbti su žinomais režisieriais, kurie paprastai būna ir kurso vadovai. Atėjęs į VŠDT, kartu ir dirbau, ir mokiausi. Taigi, kaip aktorius dar vis bręstu. Vyksta lėtas procesas. Kartais galvoju – gal mane stabdo tas mano „kaimo sindromas", kai visada tarsi truputį atsilieki, ilgiau užtrunki, kol perpranti situacijas, įsisavini naują statusą. Kai dabar stebiu į VŠDT atvykstančius būsimus aktorius-studentus, matau, kokie jie pasitikintys savimi, greitai susigaudantys, žinantys savo vertę, o man prisijaukinti teatrui prireikė daug laiko.
Augai ir mokyklą baigei gana atokiame kaime Pakruojo rajone, kur teatro kultūros, greičiausiai, nebuvo daug. Kaip nusprendei norintis žengti į sceną?
Niekada neslėpiau, iš kur aš, tiesą sakant, po mokyklos planavau stoti į Karo, o ne į Muzikos akademiją. Nemažai draugų ten jau mokėsi ar ketino tai daryti, ir man imponavo tokia vyriška, „rimta" profesija, bet nebuvau tikras, kad įveiksiu griežtą medicininę patikrą, nes šokdamas į ežerą buvau patyręs stuburo traumą ir vis dar jaučiau jos pasekmes. Žodžiu, bijojau susimauti, o kita vertus, matyt, nelabai ir norėjau, kadangi vienai pažįstamai papasakojus apie Šiaulių universitete esančią Estrados meno programą, iškart mečiausi į, atrodytų, visai priešingą pusę. Mokyklos laikais visada buvau aktyvus renginių dalyvis, šokdavau, dainuodavau, vaidindavau vietos Kultūros namuose, tėvai taip pat dalyvavo mėgėjiškose veiklose. Kai sužinojau, jog Šiauliuose rengiami aktoriai, apsidžiaugiau, nes nenorėjau išvažiuoti toli nuo namų, į Vilnių. Man atrodė, kad savaitgaliais būtinai grįšiu į savo kaimą. Taigi, Šiauliai buvo puikus variantas. Nuvykau į konsultacijas ir tai, ką ten pamačiau, man labai patiko. Tuomet ir apsisprendžiau – studijuosiu čia ir niekur kitur.
Ar taip ir susiklostė, ryšys su gimtine nenutrūko – radęs laiko, grįžti ten, kaip planavai? Tėvai bei draugai palaiko, atvažiuoja žiūrėti spektaklių?
Kaimas man ir dabar svarbus, gal netgi su metais tampa vis svarbesnis. Man jo reikia. Tai mano reabilitacijos vieta, kur ilsiuosi po darbų teatre – su malonumu kapoju malkas, vasarą pjaunu žolę, rudenį grėbiu lapus, žiemą kasu sniegą...
Tėvai yra matę visus mano vaidmenis. Iš pradžių jaudinausi, abejojau, ar jie supras šiuolaikinį teatrą, bet mane labai nustebino jų atvirumas, priėmimas visko, ką darau scenoje. Nė karto nesu sulaukęs jokių replikų, nepasitenkinimo. Pamenu, buvo kažkaip nejauku, kai tėvai atėjo žiūrėti P. Ignatavičiaus režisuoto „Vasarvidžio nakties sapno", kuriame turėjau išsirengti nuogai, bet po visko iš mamos išgirdau vienintelį patarimą – įsidėti kontaktinius lęšius. Man atrodo, dabar tėvai mane laiko visai neblogu aktoriumi ir gal net didžiuojasi.
Draugus teatre iš pradžių sutikdavau retokai, o dabar – vis dažniau ir dažniau. Kartais net padiskutuojame. Pirmiau jie nedrąsiai kalbėdavo apie tai, ką matė, domėdavosi, kaip įsimenu tiek teksto, bet ilgainiui klausimai, pastebėjimai darėsi vis brandesni ir dabar jau nebeapsiriboja tik trumpu „patiko / nepatiko". Pavyzdžiui, visai neseniai pažiūrėję, kaip vaidinu Hamletą, bičiuliai susirūpinę teiravosi, kaip jaučiuosi po tokio sudėtingo vaidmens, kokia mano emocinė būsena, kokiais būdais ją pasiekiu ir kaip po spektaklio „išeinu" iš jos. Taigi, augame, protingėjame.
Niekada nekilo abejonių dėl profesijos pasirinkimo?
Gali nuskambėti keistai, bet studijų metais dėstytojai negražino tikrovės ir dažnai kartodavo, kad ne visi tapsime aktoriais, o ir pati programa buvo orientuota ne tik į dramos aktorių rengimą, tad besimokydamas nuoširdžiai ruošiausi ir kitiems scenarijams – bandžiau vesti renginius, vestuves, gimtadienius, dirbau animatoriumi, imdavausi visokių kitokių darbelių. Dar bestudijuojant mane pakvietė vaidinti Kelmės mažajame teatre. Galvojau, puiku – spektakliukai Kelmėje darbo dienomis, o savaitgaliai liks renginiams, tačiau vos gavęs pasiūlymą dirbti VŠDT visas tas chaltūrkes iškart mečiau.
Plačiau skaitykite žurnale NEMUNAS 2023-01-25
Nuotraukoje - Scena iš spektaklio „Man šiandien – Hamletas“ (rež. Ieva Stundžytė, Valstybinis Šiaulių dramos teatras, 2022). Sauliaus Jankausko nuotrauka