Recenzijos

Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gastroliavo Šiaulių dramos teatras su spektakliu „Patina“, kurį Eglė Švedkauskaitė pastatė pagal Virginijos Rimkaitės pjesę. Joje pasakojama apie šeimą, kurios nariai vieni į kitus kreipiasi mandagiu „jūs“ ir veikia pagal aiškias funkcijas, kurias sureguliuoja metodus iš savo tėvų perėmusi Motina.

Virginijos Rimkaitės pjesėje „Patina" šeimos motina puikiai suvokia reguliuojanti vaikų gyvenimus ir laiko tai kasdienybės strategija. Vienam sūnui ji nurodo, kada, kokia ir kam reikalinga gyvenimo partnerė. Ir tai nieko baisaus, palyginti su antram vaikui užprogramuota funkcija būti potencialiu pirmojo širdies donoru.

Vizualiai patrauklų, tačiau moraliai atmestiną pasaulį Švedkauskaitė pasirinko vaizduoti šalčiu ir sterilumu dvelkiančia stilizacija. Nubalintoje dviejų, vienas už kito Onos Juciūtės pastatytų kambarių scenografijoje veikia gedintys, juodai Elvitos Brazdylytės aprengti namų gyventojai ir pilkai dėvintys svečiai. Greitai suprantame, kad namiškius sieja tuščiai dalykiški santykiai: vieni į kitus jie kreipiasi pagarbiu įvardžiu „jūs" ir daugiau ar mažiau paniurzgėję galiausiai klauso namų patinos – Motinos (Vilniuje vaidino Nomeda Bėčiūtė) – paliepimų.

Tėvų ir vaikų santykiai, kartų kaita bei jos pasekmės yra Švedkauskaitės kūrybos ašis. Daugumoje spektaklių ji tyrinėja žmones ir (jų) istoriją, ieškodama dabartį paaiškinančių atsakymų. „Patinoje" į atsakymus nepretenduojama. Rimkaitė užrašė intriguojantį detektyvą, kurio detalių nedera išduoti. O režisierė su pjese pasielgė priešingai nei „Sūnų" interpretavęs Jonynas: scenoje išplėtojo užrašytą kūrinį, neužkraudama jam papildomų interpretacijų.

Kaip minėta, „Patiną" spektaklio autorės papildė vizualine ir vaidybine stilizacija. Kabėti ir judėti aktorius ir aktores skatina ne psichologinė motyvacija, o poreikis atlikti funkciją. Tai logiškai ir efektingai perteikia pjesėje užrašytų santykių esmę. Stilizacija tokia stipri, kad aktoriams jausmingiau pratrūkus sunku suprasti, ar jie vykdo režisierės paliepimą, ar tiesiog suklumpa atlikdami savo darbą. Emocionali išraiška sužmogina personažus ir grąžina žiūrovus į patogų, gerai pažįstamo ir psichologiškesnio, bet nebūtinai įtikinamesnio teatro pasaulį.

Visgi didesnę spektaklio dalį aktoriai išlaiko stilistiką, nuosekliai stiprindami pjesėje užrašytas užuominas. Šios įkvepia žiūrovus kurti savo pasaulius: savarankiškai plėtoti aktorių sujudintas asociacijas arba sekti pjesės detektyvą. Būtent taip plėtojamas spektaklio veiksmas, nes scenoje dėl išraiškos griežtumo ir sterilumo beveik nieko nevyksta. Didžiausias kūrinio trūkumas tas, kad laukti naujų kontekstus atveriančių detalių prailgsta ir pabosta. Spektaklio struktūra sufleruoja, kad pripildyti pauzes turinio turėtų vadinamasis vidinis aktorių veiksmas. Tačiau jį išlaikyti – sunki užduotis ir kadangi spektaklyje nėra už ko slėptis, kiekvienas aktorių paslydimas aiškiai matyti. Kaip ir tendencija užpildyti „kliurkas" emocionaliais, „Patinoje" nederančiais vaidybos įpročiais.

S. Jankausko nuotr.

Aušra Kaminskaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt