NAUJIENOS

T. Venclova Šiaulių teatre, prieš emigruodamas į JAV, dirbo literatūrinės dalies vedėju – formavo teatro repertuarą, vertė pjeses, palaikė ryšius su spauda. Šiauliuose vedė ir antrąją žmoną, režisierę Nataliją Ogaj-Ramer, kuri jį ir pakvietė ketveriems metams atklysti į Šiaulius. Susilaukė ir dukters, kuri pirmuosius žingsnius žengė ant Šiaulių šaligatvių grindinio.

 

Tokių vardų kaip T. Venclova Šiaulių teatro kūrybinėje biografijoje apstu: nuo Boriso Dauguviečio iki Jono Vaitkaus ar Oskaro Koršunovo. Jie visi kūrė ar kuria čia. Bent kartkartėmis. Tik, atrodo, žodis „kartkartėmis“ tampa šio pasakojimo ašimi: nuo centro nutolusiam miestui sunku pritraukti nuolatinių kūrėjų. Jauniesiems sunku įsipareigoti, palikti didesnį miestą, iš pažiūros didesnes galimybes.

 

Šiaulių dramos teatras įkurtas 1931-aisiais. Jis – antrasis profesionalus teatras Lietuvoje (pirmasis – dabartinis Nacionalinis Kauno dramos teatras, o tuomet – „Dramos vaidykla“).

 

Nuo Šiaulių dramos teatro įkūrimo praėjo beveik šimtas metų. Kalbantis su žmonėmis, kurie – veikiau teatro lankytojai, o ne kūrėjai, girdisi šioks toks nusivylimas kultūrinio gyvenimo skurdumu mieste. Tiesa, jie kalba ne apie teatrą kaip tokį, o apie visą Šiaulių miestą – nuo sostinės, centro nutolusį geografiškai.

 

Ką reiškia kurti teatrą Šiaulių mieste dabar? Kalbamės su teatro vadovo pareigas nuo 2016 metų einančiu Aurimu Žviniu, jaunosios kartos aktore, „Auksiniu scenos kryžiumi“ nominuota Aiste Šeštokaite, teatro meno vadove Nomeda Šatkauskiene, teatrą lankančiais šiauliečiais.

 

 

Anot A. Žvinio, regione auginti ir puoselėti teatrą nėra lengva, bet jis nemano, kad teatras Vilniuje skiriasi nuo teatro Šiauliuose ar bet kokiame kitame Lietuvos mieste.

 

Vaikštome po teatro patalpas – vadovas man rodo užkulisius, stalių dirbtuves, siuvyklos patalpas, įrašų studiją, archyvą. Visa įmanoma infrastruktūra kurti, mažytis organizmas.

 

„Lygiai taip pat esame iš kūno ir kraujo bei sėkmių ir nesėkmių sudėti“, – šypsosi teatro vadovas.

 

Šiaulių dramos teatras – vienintelis profesionalus teatras regione. Tai ir išskirtinumas, ir atsakomybė.

 

„Natūralu, kad ant mūsų pečių krenta didesnė atsakomybė tenkinti scenos menų poreikį. Jeigu Vilniuje matosi, kad kiekvienas teatras turi savą kryptį ir žiūrovų ratą, ir tai labai gerai, tai Šiaulių teatras neturi partnerių, kurie padėtų mums atlaikyti visą krūvį“, – sako A. Žvinys.

 

Teatro vadovas viliasi, kad po truputį mieste atsiras daugiau iniciatyvų: jam norėtųsi eksperimentų, drąsesnių teatro pastatymų, šiuolaikinio šokio ar cirko. Vadovas žavisi Klaipėdos pavyzdžiu: nevyriausybinės organizacijos ten stiprios ir kuriančios miesto veidą.

 

Tarp valstybinių teatrų Šiaulių dramos teatras – pats mažiausias.

 

„Mūsų ir trupė mažiausia, ir personalas mažiausias. O atsakomybės – ne ką mažiau. Antras dalykas – regiono specifiškumas. Juk vykdyti meninę veiklą mieste, tokiame kaip Vilnius, – ten gyventojų skaičius artėja prie pusės milijono – yra kitaip nei Šiauliuose. Demografinė situacija Šiauliuose kitokia“, – dalijasi A. Žvinys.

 

Anot A. Žvinio, į Šiaulius sunku pritraukti ir jaunų kūrėjų, o ypač – aktorių.

 

„Jeigu taip atvirai ir paprastai: mums, kaip teatrui, tobulas variantas – žmogus atvažiuoja gyventi į Šiaulius ir dirba čia. Tai pavyksta labai retai. Turime daug sutarčių su laisvai samdomais menininkais, kurie su dideliu mielu noru atvažiuoja mėnesiui ar dviem repetuoti, bet reguliariai grįžta į savo namus, kurie dažniausiai – Vilniuje arba Kaune. Išleidžiame premjerą ir po jos aktoriai atvažiuoja į pasirodymus. Ilgalaikių santykių užmegzti nenori“, – dalijasi A. Žvinys.

 

Anot jo, daugelis laisvai samdomų aktorių pabrėžia, kad dirbti su teatru patiko, tačiau pagrindinis iššūkis – geografija. „Būtų ne Šiauliai, važiuočiau“, – prisimena jaunų aktorių mintis teatro vadovas.

 

„Jaunas žmogus nejaučia potraukio gyventi regione, jam norisi didmiesčio ir sostinės. Bandome prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Suprantu, kad jeigu jaunas žmogus nenori čia gyventi, tai bandome priimti šią aplinkybę. Tiesa, tai mums kelia organizacinių ir vadybinių iššūkių. Pavyzdžiui, laisvai samdomas aktorius turi spektaklius įvairiose Lietuvos vietose: nuo Kauno iki Klaipėdos. Kai aktorius „prikaupia“ spektaklių, jis gali ir plyšti. Tai sunku ir žmogui, ir teatrams. Kai vienas [aktorius / ė] gali, kitas – negali, o spektaklis jau pastatytas, žiūrovas nori jį pamatyti, o suderinti tvarkaraščius be galo sunku. Repertuaras tampa netvarus. Dažnai deramės tiesiogiai su kitais teatrais“, – kalba A. Žvinys.

 

Sprendimo būdas – stabili trupė, kaip ir kiekviena įstaiga (pavyzdžiui, mokykla) turi nuolatinių darbuotojų branduolį, taip ir teatras turėtų, anot vadovo, tokį turėti.

 

„Didieji miestai, manau, tokios ligos neišgyvena“, – dalijasi vadovas.

 

Tiesa, režisierius pakviesti dirbti Šiauliuose yra paprasčiau, o ir teatras nesitiki, kad vienas režisierius nuolat dirbs čia: jų darbo pobūdis kitoks nei aktorių.

 

„Per metus dirba trys ar keturi režisieriai. Jie atvažiuoja, dirba kelis mėnesius, pastato spektaklį ir išvažiuoja. Nors anksčiau buvo režisieriaus pozicija, tačiau šioje vietoje nėra bėdos“, – dalijasi A. Žvinys.

 

Šiaulių dramos teatro repertuare – puikių jaunų režisierių darbai: Aleksandro Špilevojaus, Agniaus Jankevičiaus, Eglės Švedkauskaitės, Gildo Aleksos, Nauberto Jasinsko ir kitų.

 

 

Steigėjo, t. y. valstybės ir savivaldybės, dėmesio teatrui pakanka, tačiau kiek kitaip yra su žurnalistais, kritikais ir teatrologais.

 

„Čia mano subjektyvi nuomonė, bet vis tiek turėčiau pasakyti: mums reikia įdėti kur kas daugiau pastangų, kad būtume padrąsinti ir palaikyti. Nekalbu jau apie liaupsinimus. Juk ir patys matome, viešime Kaune ar Vilniuje ir turime savų pastabų teatrams, o štai kritika – vienareikšmiškai girianti. Mūsų atveju panašiai – tik atvirkščiai. Labai daug pastabų, o tik kruopelytė gero. Manau, kad tai – išankstinio nusistatymo klausimas. Antai, didieji teatrai geba kokybiškai dirbti, o štai čia jau – ne kokybė. Kategoriškai su tuo nesutinku“, – dalijasi A. Žvinys.

 

Žiūrovais teatro vadovas pasitiki.

 

„Kur mes nuvažiuojame, ten esame priimami, žiūrovas mus vertina. Bet čia yra amžinas dalykas: žiūrovų ir vertintojų nuomonės dažnai išsiskiria“, – pažymi A. Žvinys.

 

Teatro vadovas išskiria trejus metus pilnas žiūrovų sales surenkantį Oskaro Koršunovo spektaklį „Remyga“.

 

Šis spektaklis sukurtas pagal Rimanto Kmitos to paties pavadinimo pjesę. Spektaklis tęsia ir didžiulio populiarumo sulaukusio romano „Pietinia kronikas“ istoriją apie vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios Nepriklausomybės sandūrą, apmąsto to laikmečio kultūrą, o labiausiai patį Šiaulių miestą ir jo istoriją.

 

Spektaklio kūrėjai suplakė sunkiai nusakomo žanro kokteilį iš dokumentinės medžiagos, kasdienybės autentikos, psichodelinės mistikos ir gyvo roko muzikos. Režisierius O. Koršunovas „Remygoje“ įžvelgia anuometį visos Lietuvos veidą: „Tai, kas tuomet vyko Šiauliuose, vyko ir visoje Lietuvoje.“

 

„Remyga“ – pats pelningiausias mūsų spektaklis. Niekada nesame vaidinę, ko gero, pustuštėje salėje. Rodome dažnai. Ten, kur važiuodavome, buvo pilnos salės. Žiūrovui šis spektaklis patinka, tačiau vertintojai skyrė mažai dėmesio arba įvardijo kaip keistą nesusipratimą. Takoskyra tarp vertinimo ir žiūrovų yra. Ji visuomet buvo“, – dalijasi teatro vadovas.

 

Viešint Šiauliuose kaip tik dar kartą rodytas „Remyga“ – bilietų į jį jau senokai nebėra.

 

Teatro vadovas džiaugiasi žiūrovų gausa ir įvairove.

 

„Žiūrovas – pats įvairiausias, nes mūsų spektaklių spektras labai platus. Nuo mažiausio iki brandaus žiūrovo. Skirtingi spektakliai skirtingai atliepia. Pavyzdžiui, spektaklis „Remyga“ į teatrą atveda žmones, kurie galbūt anksčiau nebūtų į jį ėję. Pasklido gandas, kad geras spektaklis. Pirma gera patirtis skatina šiuos žmones grįžti atgal. Labai daug kam horizontus praplėtė festivalis „Teatrodromas“. Į Šiaulius retai kada gali atvažiuoti šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymai, o žiūrovai susidomėjo šiomis sritimis“, – dalijasi teatro vadovas.

 

Šiaulių kultūros centras, sako teatro vadovas, dažnai nuomoja patalpas įvairiems spektakliams ir patenkina komercinio, pramoginio žanro spektaklių poreikį.

 

„Jie irgi užpildo sales. Mes keliame sau vienokius, o jie – kitokius reikalavimus, bet visiškai nematau nieko blogo, jei žmogus nori papramogauti. Tiesa, regis, kad mūsų auditorijos nelabai „persidengia“, – sako A. Žvinys.

 

 

Anot teatro vadovo, itin svarbus jiems – jaunasis žiūrovas. Teatre veikia ir valstybės lygmeniu inicijuota „Kultūros paso“ programa, ir Šiaulių savivaldybės „Kultūros krepšelis“.

 

„Mokyklos intensyviai dalyvauja. Pavyzdžiui, dienos metu vyksta spektakliai, skirti moksleiviams. Užauginame puikius teatro žiūrovus Vilniui ir Kaunui“, – juokauja teatro vadovas.

 

Teatro meno vadovė N. Šatkauskienė sako, kad buvimas vienu teatru regione jiems suteikia išskirtinę galimybę ir atsakomybę ugdyti jaunuosius žiūrovus.

 

„Kartais nebespėjame, nes poreikis yra didelis. Tiesa, poreikis sumažėja po dvylikos metų ir tada jie išvažiuoja į Vilnių ir tampa kultūros vartotojais ten“, – LRT KLASIKAI sakė N. Šatkauskienė.

 

„Teatrodromas“ – lokalus teatro festivalis Šiauliuose, kuriuo džiaugiasi A. Žvinys.

 

„Festivalio tikslas – įvairias miesto erdves „apgyvendinti“ įvairių žanrų kultūra. Spektakliai buvo prie Senosios gaisrinės lauke, A. Špilevojus kūrė spektaklį „Pakeliui“, kurio veiksmas vyksta autobuse, centrinėse gatvėse, aikštėse, ežero pakrantėje. Kitaip tariant, teatrą iškėlėme iš pastato į miestą. Norėjome skatinti prieinamumą (didžioji dalis spektaklių – nemokami), įveiklinti pamirštas vietas. Toks formatas mums leido pristatyti įvairialypius sceninius menus: nuo šiuolaikinio šokio ir šiuolaikinės operos“, – dalijasi A. Žvinys.

 

Šio festivalio metu į Šiaulius atvyko ir „Operomanijos“ prodiusuotas kūrinys „Geros dienos“ (koncepcijos autorės: Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė). Po pasirodymo Šiauliuose užsimezgė ir bendradarbiavimas su prodiusere Ana Ablamonova.

 

Tiesa, šiauliečiai, lankęsi šiame pasirodyme, prisipažįsta, kad jiems vis dėlto buvo sunku priimti naują, netradicinę šiuolaikinės operos formą, bet jie pasiryžę atsiverti naujoms idėjoms.

 

Šiaulių teatro ir „Operomanijos“ pažinties rezultatas – dvejus metus truksiantis projektas, kurio metu įvairių sričių menininkai vystys savo idėjas ir jas pristatys tiek Šiaulių miesto scenoje, tiek šiuolaikinės operos festivalio (ŠOA) metu.

 

Iš viso konkursui pateikti 25 sumanymai, kurių autoriai – ne tik Lietuvos kūrėjai. Sulaukta paraiškų iš Estijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Lenkijos, Ukrainos. Atrinkdama galutinį konkurso laimėtoją, komisija vertino ne tik sumanymo originalumą, bet ir realias galimybes jį įgyvendinti teatre, įtraukiant VŠDT aktorių trupę. Konkurso laimėtoju tapo aktoriaus ir režisieriaus Dariaus Gumausko pasiūlyta idėja „Septyni anoniminiai šokiai“.

 

„Šis konkursas labai aiškiai parodė, koks skirtingas, įvairialypis ir netgi netikėtas gali būti kūrėjų požiūris į tarpdisciplininį meną. Akivaizdu, kad tarpdisciplininio pobūdžio kūryba domina įvairių meno sričių atstovus, labai skirtingų pažiūrų ir patirčių menininkus. <...> Jau dabar su nekantrumu laukiu netrukus prasidėsiančio kūrybinio proceso, kuris, manau, bus nauja ir įdomi patirtis patiems projekto sumanytojams, mūsų teatro aktoriams ir, žinoma, žiūrovams“, – sako VŠDT meno vadovė N. Šatkauskienė.

 

Toks bendradarbiavimas tarp įvairių sričių kūrėjų – didelis postūmis į tarpdiscipliniškumą ir eksperimentų paiešką, kurios tikisi ir miestas, ir teatro vadovas.

 

 

Nors A. Žvinys nuogąstauja, kad į Šiaulius sunku prisivilioti jaunų aktorių, bet jų trupėje atsiranda. A. Šeštokaitė į Šiaulius teigia atvažiavusi, nes labai norėjo praktikos ir įvairovės.

 

„Bebaigiant akademiją prasidėjo karantinas, mūsų baigiamieji darbai vyko uždarose sąlygose, o patirties mokantis turėjau tik su keliais režisieriais ir kurso vadovais. Pajutau, kad labai noriu įvairios patirties. Norėjau suprasti, kaip kiti žmonės kuria ir mato pasaulį“, – kalba A. Šeštokaitė.

 

Daug jos bendrakursių po bakalauro iškart stojo į magistrantūros studijas. Aistė sako to daryti nenorėjusi, nes jautė alkį teatro patirčiai.

 

„Praktikos, praktikos, praktikos [norėjosi]. O tada, kai jau pamatysiu, kokios mano silpnosios pusės, tada formuluosiu temą ir stosiu į magistrantūrą. Netikėtai pamačiau skelbimą, kad Valstybinis Šiaulių dramos teatras ieško jaunų aktorių ir susisiekiau su jais“, – kalba aktorė.

 

Aistė džiaugiasi pasitikėjimo avansu. Jai „ant suolelio“ sėdėti ilgai nereikėjo: jautėsi laukiama ir mieste, ir teatro scenoje.

 

„Mane intrigavo darbas su A. Jankevičiumi“, – dalijasi aktorė.

 

Aistė suvaidino režisieriaus spektaklyje „Prarasta Katarinos Blum garbė“, o už Katarinos Blum vaidmenį buvo nominuota ir „Auksiniam scenos kryžiui“ geriausios aktorės kategorijoje.

 

Savo svajonę ji po truputį pildo – kiekvieną sezoną aktorei tenka susipažinti su skirtingais režisieriais: jau vaidino ir A. Špilevojaus spektaklyje „Pakeliui“, Nauberto Jasinsko „Found, Found, Found“ ir Eglės Švedkauskaitės „Patinoje“.

 

„Darbas su „Patina“ – didžiulė dovana. Bandėme apsivalyti nuo specifinių teatrinių raiškos priemonių ir susitelkėme į viduje esančią mintį, intenciją, tiesą. Vidinės tiesos pojūčio ieškojimas reikalauja jėgų ir darbų, bet, kai tai pajauti, gera būti scenoje. Buvo įdomu, kad Eglė tuos dalykus priminė“, – šypsosi Aistė.

 

Dabar Aistė Šiaulių dramos teatre – jau trečiąjį sezoną. Tiesa, iš pat pradžių aktorė teigė keliavusi iš Vilniaus į Šiaulius gana dažnai, vėliau liko gyventi Šiauliuose, o dabar vėl keliauja.

 

„Labai mėgstu keliones traukiniu: repetuodavau, rašydavau, galvodavau. Patiko erdvės keitimas. Dabar jau jaučiu šiokį tokį nuovargį: galiausiai juk nebūnu niekada vienoje vietoje. Atvykstu čia, pabūnu kelias dienas ir išvykstu“, – apie bastūnišką gyvenimą kalba Aistė.

 

Nors geografija tampa iššūkiu, Aistė džiaugiasi bendryste su kolegomis, kai kartu tenka keliauti po kitus miestus rodant Šiaulių dramos teatro spektaklius.

 

„Kokių būna ten pokalbių neįtikėtinų. Repeticijoje vyksta darbas, tad ir dirbame, o štai kelionės metu susidaro visos aplinkybės, kuriose gali pažinti kolegas. Kai kartu statome spektaklį, visi gyvename Šiauliuose, einame pasivaikščioti, bendraujame“, – dalijasi Aistė.

 

Unikalus Šiaulių teatro bruožas – šilta, jauki, žmogiška atmosfera.

 

„Pradedant nuo budėtojo iki aktorių. Kaip tik švenčiau su savo geriausiais draugais aktoriais čia savo jau praėjusį gimtadienį. Abu aktoriai – gerokai vyresni už mane. Teatre man ypač svarbūs yra žmonės, kai galime vienas kitą pažinti ir mokytis vieni iš kitų ne tik teatrinių dalykų“, – džiaugiasi draugystėmis teatre A. Šeštokaitė.

 

 

Tiek A. Šeštokaitė, tiek teatro vadovas A. Žvinys – atvykėliai į Šiaulius iš kitų miestų, pasirinkę – bent trumpam – savo gyvenimo ir kūrybos vietą čia. Galvoju, gal jų istorijos pasiūlys „dvasinį receptą“ periferijos baimei, tad abiejų klausiu, kodėl pasirinko šį miestą ir paliko Vilnių.

 

A. Žvinys iškart po studijų, prieš 18 metų, atvyko dirbti į Šiaulius. Iš pradžių – aktoriumi trupėje, o prieš 8-erius metus tapo teatro vadovu.

 

„Buvau vilnietis, tad man Vilniaus užkariauti nereikėjo. Neturėjau niekam nieko įrodyti. Tuomet turėjau nuotykio polėkį: ką tik baigiau studijas, teatras siūlė atvažiuoti. Atvažiavau ne vienas, o su kurso draugais. Alternatyvių stiprių pasiūlymų neturėjau: galėjau likti Vilniuje ir dirbti laisvai samdomu aktoriumi, blaškytis tarp reklamų, filmų garsinimų, filmavimų, pavienių repetavimų. O čia darbo buvo apsčiai, tuo metu trupėje trūko jaunų žmonių. Ko gero, vyresni aktoriai papasakotų istorijų, kai jie pradėjo dirbti teatre ir dar metus ar dvejus „sėdėjo ant suoliuko“, o štai man to nebuvo“, – prisimena A. Žvinys.

 

Kurso draugų ir pažįstamų buvimas mieste teatro vadovui irgi buvo svarbus.

 

„Buvome „chebra“, pasiraitoję rankoves dirbome, o vakarais nuostabiai leisdavome laiką. Mums miestas buvo naujas. Bandėme įsitvirtinti ir susipažinti su vietiniais kūrėjais ir įstaigomis. Tuo metu miestas knibždėte knibždėjo tokių žmonių: dailininkai, muzikantai, ilgi vakarai. Tai labai įtraukė ir viliojo. Natūraliai susiformavo rutina, miestas man patiko. Jaučiu didžiulį diskomfortą grįžęs į Vilnių: nežinau, ką man turėtų pasiūlyti, kad važiuočiau gyventi į Vilnių – spūsčių, srauto, chaoso verpete“, – juokiasi A. Žvinys.

 

Aistę į Šiaulius patraukė vidinės ramybės paieškos.

 

„Pajutau, kad jeigu liksiu Vilniuje tokia, kokia esu, tiesiog sudegsiu. Vilnius yra intensyvus, labai daug įvairios pasiūlos ir aktorių. Daugiau energijos išeikvodavau save lygindama su kitais, pavyzdžiui, skaičiuodama, kiek esu pasiekusi aš, o kiek – kitas aktorius, kuriam tiek pat metų. Aplink buvo labai daug purslų, kuriais užsiimi, o ne tiesiog susitelki į darbą. Taip pat daugybė veiklų, orientuotų į produktyvumą. Atvažiavusi į Šiaulius ieškojau ramybės: darbo, vietos, kurioje galėčiau gyventi, vaikščioti ir sportuoti“, – atvykimą į Šiaulius apibūdina Aistė.

 

Ji sako, kad pasiilgsta Šiauliuose įvairesnio kultūrinio gyvenimo, pavyzdžiui, koncertų baruose ar klubuose. „Kultūrinio gyvenimo ribotumas ir štilis šiek tiek liūdina“, – šypsosi jauna aktorė.

 

Belieka tikėtis, kad tiek miestas, tiek teatras alkaniems jaunuoliams siūlys vis daugiau ir daugiau turtingo kultūrinio gyvenimo.

 

S. Jankausko nuotr.