NAUJIENOS

Naują sezoną teatras pasitinka aktorių dueto premjera

Brandintas daug metų

Spektaklis „Duktė“ sukurtas pagal garsios danų rašytojos, žurnalistės, visuomenininkės, aktyvistės Karinos Mikaelis (1872–1950) biografinį romaną „Motina“, jame autorė su meile ir švelniu humoru kalba apie savo motiną. 1935 metais išleistas romanas balansuoja tarp biografijos ir grožinės literatūros – rašytoją su mama siejo labai artimas ryšys. N. Mirončikaitė į K. Mikaelis pasakojimą pasiūlė pažvelgti šiek tiek iš kitos perspektyvos.

Su N. Mirončikaite ir J. Budriūnaite susitinkame likus kelioms dienoms iki premjeros. Po repeticijos aktorės verda emocijomis – juoką keičia ašaros, ašaras – juokas. Premjera – gyvas nervas. Ar viskas pavyks? Ar supras žiūrovas? Nors į abu premjerinius spektaklius teatro Mažojoje salėje bilietai buvo išpirkti iš anksto.

Aktorės sako, kad vaidinimas tarsi sulaukė savo laiko – repeticijos vyko neįtikėtinai sklandžiai, kūrybinis procesas teikė džiaugsmo, leido išsikalbėti, sužinoti, pažinti vienai kitą.

O kelionė į šį spektaklį prasidėjo dar 1990 metais, kai per Šiaulių dramos teatro gastroles Kanadoje vietos lietuvė paprašė N. Mirončikaitės perduoti savo buvusiai bendraklasei, gyvenančiai Vilniuje, dovanėlę. Aktorė prašymą įvykdė. Atsidėkodama vilnietė N. Mirončikaitei padovanojo knygą „Motina“ – patikino, kad labai gera.

Aktorė šypsosi: kaltas neišvaizdus viršelis, kad knyga penkerius metus neatversta pragulėjo lentynoje. Galiausiai aktorė ją perskaitė ir susižavėjo. Pasidalijo su kitais – teatro dailininke Romute, aktoriumi Pranu Piauloku.

Jau tada pasvarstė: gal reikėtų padaryti inscenizaciją? „Oi, ne, ką tu, ne, ne, ne!“ – atkartoja prieš daug metų išsakytus šviesaus atminimo P. Piauloko žodžius. Romaną paversti spektakliu nėra taip paprasta. Visgi N. Mirončikaitė vis pabandydavo.

Jūratė – jau trečioji spektaklio Duktė. Spektaklio kūrimas, sako N. Mirončikaitė, prasidėdavo ir baigdavosi. Taip prabėgo dvidešimt metų.

Šįkart kurti spektaklį paskatino teatro vadovas, darbuotojų susirinkime paraginęs dirbti savarankiškai. J. Budriūnaitė ir N. Mirončikaitė paraginimo nepraleido pro ausis. Sutarė: imsis kūrybinio darbo, kad ir kur jis benuvestų.

Atpažįstami personažai

N. Mirončikaitė Valstybiniame Šiaulių dramos teatre yra pastačiusi dvylika spektaklių. Paskutinį – Robert Lamoureux komediją „Sriubinė“ – 2006 metais. Pavasarį aktorė teatre režisavo garsios režisierės Aurelijos Ragauskaitės (1924–2017) šimtmečiui skirtą vakarą.

J. Budriūnaitė yra vaidinusi N. Mirončikaitės režisuotuose spektakliuose, vertina jos darbo stilių, patirtį, talentą.

„Čia yra romanas, Nijolė turėjo padaryti milžinišką darbą. Bet tokį darbą gali padaryti, kai esi pastatęs daug spektaklių. Ir dar – ji puiki aktorė. Nijolė gerai žino, ko reikia, visada jutau jos rūpestį. Ji pati aktorė ir jai svarbu, kad kitam būtų neprimesta. O mama ir dukra spektaklyje – vienas organizmas“, – sako J. Budriūnaitė.

Perskaičiusi „Motiną“ aktorė liko sukrėsta – romanas padarė didžiulį įspūdį, sujaudino.

„Motinos ir dukters ryšys, manau, vienas iš svarbiausių gyvenime. Knygoje yra labai daug tikrų, žemiškų dalykų. Jos ir negali būti viena su kita, ir negali viena be kitos, – sako J. Budriūnaitė. – Knyga yra autobiografinė, labai daug asmeninių dalykų, kitaip neįsivaizduoju, kaip būtų galima parašyti taip atpažįstamai.“

„Atpažįstama, nes mes pačios turėjome mamas, o dabar ir pačios esame mamos, – papildo N. Mirončikaitė. – Aš iš karto pamačiau save – atpažinau.“

Romanas vadinasi „Motina“, spektaklis – „Duktė“. Kaip įvyko ši transformacija?

N. Mirončikaitė sako, kad įtakos turėjo pirmos išgirstos reakcijos, ar spektaklis bus pagal M. Gorkio „Motiną“?

„Kitas dalykas – man labai svarbus dukros personažas, jos gyvenimas, pasiaukojimas“, – sako N. Mirončikaitė.

Be efektų

Aktorės repetavo kiekvieną pirmadienį, kai teatras nedirba, – kuo toliau, tuo labiau kilo azartas. N. Mirončikaitė džiaugiasi, kad repeticijos buvo ir labai geras aktorinis trenažas, ir tiesiog geras laikas. „Juodraštėlį“ kitiems parodė tik tada, kai jau turėjo spektaklio versiją nuo pradžios iki pabaigos.

Kūrybinio proceso metu svarstė: jei teatro valdžia spektaklio nepriims, rodys bibliotekose, susitikimuose. Bet pavasarį parodyta peržiūra spektakliui atvėrė sceną – juo pradedamas 94-asis teatro sezonas.

Spektaklio „Duktė“ scenografija, kostiumai švelniai dvelkia praeitimi. Juos sukūrė Roma Gilė. Spektaklio kompozitorius – Vadimas Kamrazeris. N. Mirončikaitė itin džiaugiasi bendradarbiavimu, V. Kamrazerio sugebėjimu perprasti jos paniūniuotą melodiją „pim pim pim“ ir sukurti spektaklio atmosferai tinkančią muziką.

Kai kuriuos sprendimus, šypsosi režisierė, padiktuodavo ir mintys bei sapnai prieš aušrą.

„Spektaklis – kamerinis, dabar jau – retenybė. Spektaklyje tiesiog nugara jauti kito skausmą, nesislepi už efektų. Ar smagu vaidinti? Labai. Viskas, kas sudėtingiau, yra labai įdomu“, – sako J. Budriūnaitė.

N. Mirončikaitė svarsto: „Žiūrovas, kuris pripratęs prie ryškios formos, prie performansų, specialiųjų efektų, videoprojekcijų, kaip jis žiūrės dviejų žmonių istoriją? O gal žiūrės tie, kurie būtent pasiilgo spektaklio be efektų? Man atrodo, mes su Jūrate grįžome prie profesijos ištakų. Kurti vaidmenį, charakterį, atmosferą, tarpusavio santykius.“

Scenoje aktorės pasakos septynias skirtingas kasdienybės istorijas. Viliasi ir tiki – kiekvienas žiūrovas išgirs ir pamatys kažką artimo sau.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ | Šiaulių kraštas

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.