NAUJIENOS

Po metų tylos Aleksandr Špilevoj grįžta su premjera Šiauliuose

Lapkričio 15–16 dienomis dramaturgas ir režisierius Aleksandr Špilevoj Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pristato premjerą – dviejų veiksmų dramą „Migla“. „Tai spektaklis apie bandymą pabėgti į vakar, apie neišvengiamą konfliktą su realybe. Ir visa tai mes bandome atskleisti panaudodami du požiūrio kampus“, – sako A. Špilevoj, šių metų Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose įvertintas kaip populiariausių dramos kūrinių autorius, žmonių simpatijų laimėtojas. „Migla“ dramaturgui ir režisieriui – pirmas sugrįžimas po metų tylos.

Kelionė atgal

– Ankstesniuose Valstybiniame Šiaulių dramos teatre statytuose spektakliuose „Bagadelnia“ ir „Pakeliui“ žiūrovus kvietėte kartu keliauti per herojų gyvenimus. Koks bus spektaklis „Migla“?

– Tam tikra prasme irgi kelionė. Spektaklyje veikėja grįžta į savo namus, kuriuose jau daug metų nebegyvena, o šiuose namuose jau gyvena kita šeima su savo džiaugsmais, savo bėdomis ir, žinoma, nelaukia nekviestos viešnios. Tai yra veikėjos Emos (aktorė Aistė Šeštokaitė – red. past.) kelionė atgal, bet, kaip mes suprantame, grįžti atgal yra labai sudėtinga arba net neįmanoma.

Šiame spektaklyje mes žaidžiame perspektyvomis ir dviejuose spektaklio veiksmuose, dviejose dalyse, atsiskleidžia tas pats siužetas, žiūrovai matys du kartus tą pačią istoriją, bet mes sukeičiame protagonistą ir antagonistą vietomis, darome siužeto lūžį ir pradedame istoriją kartoti nuo pradžių.

Pirmame veiksme matome šeimą, kuri gyvena savo namuose, myli vienas kitą ir nelaimės prasideda, kai nepažįstamoji nusprendžia grįžti į vaikystės namus. Šeima jaučiasi puolama, ardoma, purtoma nekviestos viešnios. O antrame veiksme bandome ištirti, ar įmanoma į tą pačią istoriją pasižiūrėti kitu kampu, kai galbūt vienišam žmogui, galbūt labai sunkiu gyvenimo metu labai sunku išbūti dabartyje, savo šiandienos aplinkoje ir labai reikia kažkur pabėgti.

Kiek man teko stebėti save, aplinką, atrandu, kad dažnai bėgame į vakar, į tą laiką, kuriame viskas atrodo gražiau, galbūt dėl to, kad mūsų atmintis pamažu konfigūruoja ir keičia tai, kas buvo vakar, palieka mažiau traumuojančius, mažiau žeidžiančius prisiminimus. Viskas per miglą tame vakar, užvakar. Vakar buvo gražu, užvakar – dar gražiau.

Apskritai, jeigu mes kalbame apie praeitį, kai dar buvome maži, vadinasi, kalbame apie laiką, kuriame viskas buvo įmanoma, kuriame mūsų laukia neabejotinai šviesi ateitis, kai gyvename pasaulyje, kuriame žmonės mus myli, globoja, lepina, kuriame žaislai naktį atgyja, o šešėliai ant sienų kažką pakužda. Man viskas buvo taip gyva, kad aš net bijodavau palikti numestą žaislą, nes jam bus nepatogu taip visą naktį gulėti.

Tas laikas, tas vakar, kai viskas buvo gyva ir magiška, kai galėjo be jokių problemų egzistuoti ne tik klasiokai ir draugai kieme, bet ir tas draugas, kurio niekas, be tavęs, nėra matęs, bet tu esi tikras, kad jis yra.

Tai yra spektaklis apie bandymą pabėgti į vakar, apie neišvengiamą konfliktą su realybe. Ir visa tai mes bandome atskleisti panaudodami du požiūrio kampus.

– Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą?

– Idėjos pradžia buvo gana primityvi. Aš pamačiau straipsnį, kuriame moteris, kažkokia įžymybė, pasakoja apie savo skyrybų procesą. Vien iš antraštės matėsi labai aiški jos pozicija buvusio vyro atžvilgiu, tai yra normalu. Aš pagalvojau, kaip būtų įdomu, jeigu atversčiau kitą puslapį ir ten būtų identiškas straipsnis apie tuos pačius įvykius, bet su kita tos istorijos puse, kitu dalyviu, pavyzdžiui, jos vyru. O gal dar ir trečia pusė, jų bendras vaikas, o dar ketvirta – jų kolegos, draugai, kaimynai.

Tų optikų arba žvilgsnių į situaciją gali būti tūkstančiai. Nežinau, ar aš būčiau skaitęs tokį žurnalą, bet man būtų smalsu pamatyti, kad visas numeris yra tie patys įvykiai, bet vertinami skirtingai. Tokio žurnalo aš kol kas nesulaukiau, bet galiu padaryti tokį spektaklį, kuriame per vieną vakarą žiūrovai pamatytų, kad viena, atrodytų, tiesa, gali turėti tiek daug vertinimo galimybių ir daug tiesų. Mes rodome tik du iš milijardo galimų požiūrių.

– Spektaklio pristatyme keliami klausimai: „Ar įmanoma grįžti atgal į savo praeitį? Ar įmanoma apsisaugoti nuo praeities pasivijimo ir įsiveržimo į tavo kruopščiai kurtą idealią dabartį? Ar įmanoma praeičiai ir dabarčiai susidurti ir nesunaikinti vienai kitos?“ Radote atsakymus?

– Galbūt radome tam tikrus atsakymus, kuriems galime pritarti šiandien, bet viskas yra gana efemeriška ir reliatyvu, dalykai, kuriuos vienaip ar kitaip suprantame, kuriais tikime, kuriuos žinome, jie irgi kinta. Į tą patį reiškinį, į tą pačią istoriją du skirtingus požiūrius gali turėti ne tik du skirtingi žmonės, bet ir aš pats netgi tais pačiais metais.

Atrodytų, kad šiai akimirkai aš nujaučiu atsakymą. Šiandien man atrodo, kad neįmanoma pabėgti į praeitį, o jeigu ir pavyksta, joje galima labai pavojingai įstrigti. Bet man tai nėra liūdnas atsakymas. Tai yra apsunkinantis atsakymas, nes kai man sunku čia, aš bėgu kitur – kalbu geografiškai. Bet lygiai taip pat, jei man liūdna šiandien, aš tarsi turiu galimybę bėgti į vakar. Bet man atrodo, jog visas grožis yra tame, kai tu supranti, kad tau sunku čia ir šiandien, bet vis tiek nutari likti.

– Į spektaklį perkėlėte ir savo asmenines patirtis?

– Taip. Noriu aš to ar nenoriu, bet aš į visus savo spektaklius perkeliu asmenines patirtis. Ilgą laiką traukiausi nuo dokumentalizmo teatre ir vis dar nelaikau savęs dokumentalistu, nors kartais išgirstu iš kitų žmonių, kad esu labai arti dokumentikos. Bet taip nėra, tiek mano gyvenimiškoji patirtis, tiek tai, ką atrandu ir kartais ištraukiu iš kitų žmonių, su kuriais susitinku, visa tai yra tik atspirties taškas fantazijai ir kūrybai. Aš niekada nesivaikau idėjos, kad turiu perkelti originalą iš gyvenimo į sceną.

Man gražu gyvenimas ne tik su savo šviesiomis pusėmis – nelaimės man irgi gražios, jos yra tamsios, jos yra liūdnos, skausmingos, bet skausme irgi yra savotiško taurinančio, apvalančio grožio. Dėl to aš gražius pasakojimus, gražias istorijas palieku gyvenimui. O scenoje kuriu tarsi naują kūrinį, tai nėra dokumentinis kūrinys, bent jau kol kas, bet jame, žinoma, negaliu pabėgti nei nuo savo praeities, patirčių, mąstymo būdo, nei nuo įvykių, kurie vyksta pasaulyje ir vienaip ar kitaip mane paveikia. Žinau menininkų, kurie sugeba stipriai atsiriboti, izoliuotis nuo aplinkos, gyventi savo kūryba, menais, aš kartais net pernelyg įkrentu į dalykus, kurie yra išorėje.

– Kas dabar būtų tie dalykai?

– Mane totaliai išdaužė, kaip ir daugelį, manau, Lietuvoje, karas. Aš buvau nenormaliai įkritęs į sunkią duobę, kai nebemačiau jokios prasmės kurti. Tuo metu mes kūrėme spektaklį Kauno nacionaliniame dramos teatre, aš buvau Vilniuje, išvedžiau šunį ir sužinojau, kad prasidėjo karas. Turėjau surinkti kelis aktorius, dailininkę ir mes visi turėjome važiuoti į Kauną. Tai buvo neįtikėtinas jausmas, mes nematėme jokios prasmės, kam, kur, ką mes veiksime tame teatre, eilėraščius skaitysime vieni kitiems? Kokie spektakliai?

Čia buvo pirmasis šokas, galingas įspūdis. Plius, mano atveju, aš esu rusas, aš ten niekada negyvenau, aš gimiau ir užaugau Lietuvoje, bet vis tiek jaučiuosi labai blogai, kad tą karą pradėjo šalis, kurioje gyvena mano giminės ir kur veda visos mano šaknys. Jaučiausi ir kaltas, tai tas pats, kaip sužinoti, kad tavo šeimoje kažkas padarė labai šlykštų nusikaltimą.

Beje, aš savęs niekur niekada neasocijuodavau su Rusija, visada, kai kalbėjau „mano tauta“, „mano Tėvynė“, turėjau omenyje būtent Lietuvą. Bet papildomo svorio karui suvokti pridėjo tai, kad tai daro žmonės iš šalies, kurioje gyvena visa mano giminė. Beveik visa – dalis, beje, gyvena Ukrainoje. Ir tai irgi yra absurdas.

Mano giminė gyvena beveik pasienio ruože – Rostove prie Dono, iš ten kyla bombonešiai, kurie apšaudo Ukrainą. Ukrainoje giminės gyvena Charkove. Rostovas naikina Charkovą, o Charkovas ginasi, kaip gali, ir kartais atsišaudo atgal. Mano giminėje yra žmonių, kurie visiškai manęs išsižadėjo, išvadino naciu, aš, mano brolis, mano mama esame jiems priešas numeris vienas. Mano mama padeda Panevėžyje ukrainiečiams, turi labdaros-paramos fondą ir dirba su pabėgėliais, tai ji išvis yra paženklinta, beje, kaip ir mes su broliu.

Ne tik karas – kartais mane „išneša“ žymiai paprastesni dalykai. Prieš metus Vilniuje, namo kieme, kur gyvenu, kažkas pradėjo nuodyti šunis. O aš turiu šunį, labai įkritau į tyrimą, sugebėjome su viena menininke greičiau negu policija nustatyti, kas mėto nuodingą mėsą.

Įvairiausi dalykai mane kartais gali pasiglemžti, atitraukti nuo kūrybos.

– Išgyvenimai prisidėjo prie praeities ir dabarties temos nagrinėjimo, nusiraminimo ieškant vakarykštėje dienoje?

– Man drama yra labai artima filosofijai. Filosofai operuoja grynosiomis idėjomis, jas aprašinėja, tyrinėja. Dramaturgai, sakyčiau, paima tas pačias idėjas, bet įkūnija į charakterius, personažus. Sako, va šitą, atlaidumo, mes atiduosime personažui, vardu X. O keršto idėją atiduosime personažui, vardu Y. Tegul jie sueina, įvyksta konfliktas, kažkas nutinka. Iš tų dviejų idėjų disputo, susidūrimo, aš prieinu kažkokią savo tyrimo išvadą.

Mano pjesėse kovoja tos idėjos, tai reiškia, aš esu ne kažkuris vienas personažas, juolab jokiu būdu ne pagrindinis. O visi tie veikėjai, kartu sudėjus, tam tikra prasme yra aš. Žinoma, aš esu ne tik jie, visos pjesės kartu, bendrai spektaklis, bendrai pjesė, tai yra aš.

Beje, idėja pjesei, spektakliui gimė tuomet, kai kovido metu gyvenau Panevėžyje. Buvo labai tuščia, po kažkurios vėlyvos sunkios repeticijos išėjau iš teatro, tiesiog vaikščiojau, kur akys vedė, ir supratau, kad esu netoli vaikystės namų. Vaikystėje niekada nesikrausčiau, 18 metų gyvenau tame pačiame bute. Galvoju, jeigu čia atsidūriau, pažiūrėsiu, kaip mano kiemas. Atsisėdęs ant suolo matau: mano kambario langas šviečia. O pro tą langą buvo visas mano pasaulis.

Jau gal norėjau išeidinėti, bet pamačiau, kad durys kodinės sudėtos, anksčiau nebuvo. Priėjau, spustelėjau bet kokius du skaičiukus ir durys atsidarė. Kad jau atsidarė, įėjau į laiptinę. Kažkas pripaišeliota ant turėklų, atlenkta pašto dėžutė, nes kažkada raktelį pametėme ir pro kampą ištraukinėjome laiškus. Ir nejučia – vis aukštyn, kol atsidūriau penktame aukšte ir matau, mano vaikystės buto durys pradarytos.

Su tuo labai dažnai susidurdavau, nes durys turėjo defektą, reikėjo žinoti, kaip jas sandariai uždaryti. Mano močiutė tikėdavo visais žmonėmis, niekada nerakindavo durų, dažnai grįždamas rasdavau atvertas. Nusprendžiau paskambinti, duris atidarė vyras, sakau, jūs pamiršote uždaryti duris, bijau, kad nueisite miegoti palikę neužrakintas.

Jis sako, ačiū, kad pasakėte, pas mus dažnai tos durys neužsidaro. Sakau, aš jus labai suprantu, nes man pačiam taip buvo pusę mano vaikystės – aš gyvenau šiame bute. Jis kažkaip nudžiugo, pasiūlė užeiti, pažiūrėti, kaip įsikūrė. Ir aš užėjau. Ten jo žmona, dukra, man leidžia nueiti į mano vaikystės kambarį. Prieinu prie to lango, man viskas įdomu, pasižiūriu į kiemą, kaip jo nemačiau daug metų. Tuo ir baigėsi mano istorija tuose namuose, aš neilgai pabuvęs padėkojau ir išėjau.

Bet prie lango pagalvojau, įdomu, kas būtų, kur visa tai mus nuvestų, jei aš imčiau ir pasilikčiau. Jei sakyčiau, čia mano namai, aš nebegaliu iš čia išeiti, aš labai ilgai ieškojau to jausmo ir štai jį radau čia.

Aš išėjau, bet iš to gimė pjesės idėja.

Tylos pertrauka

– Ką užkodavote pavadinimu „Migla“?

– Pjesėje nė karto nenuskamba žodis „migla“, spektaklio žiūrovai jo neišgirs.

Buvo laikotarpis, kai tekdavo atsidurti kelyje labai anksti, kai stoja migla, man tai nepaprasta. Migloje vaizdas tarsi yra ir tarsi nėra, jis dingsta.

Ir vaikystės prisiminimai tarsi skendi migloje, kažką matau, bet ne pilnus paveikslus, ir nesu tikras, ar buvo taip. Tas pats ir su sapnais. Sapnas labai svarbus elementas spektaklyje. Sapnas, kūryba yra labai šalia.

Aš metus nerašiau pjesių. Pavasarį per Auksinių scenos kryžių apdovanojimus gavau apdovanojimą kaip populiariausias dramaturgas. Apie tai sužinojau besibaigiant 2023 metams. Išsigandau, man pasirodė, kad manęs yra per daug net man pačiam, reikia daryti pertrauką ir patylėti. Daugiau kaip metus nieko nerašiau, pradžioje net nieko neskaičiau, pasiėmiau totalią tylą. Buvimas su savimi, stebėjimas, o ne kalbėjimas.

Iš pradžių buvo tarsi tuščias tylos metas, kai jame pakankamai pabuvau, pradėjo grįžinėti interesas. Tada grįžo į mano gyvenimą knygos. Dariau tuos veiksmus, kur man nereikia reikšti savo minčių, nuomonės, kai galiu susitikti su žmonėmis, kuriuos aš galiu kalbinti ir daug klausyti.

Prieš pat pjesės rašymą maitinausi idėjomis, mintimis, knygomis. Ir tuo metu Jungas vėl pateko į mano rankas. Anksčiau jis nebuvo padaręs tokio poveikio. Mitai, mitologija, archetipai, kuriuos įvardijo Jungas, asmeninė sąmonė, pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė, visa tai tampa spektaklio formos lėmėjais.

Spektaklyje yra nemažai nuorodų tiek į Jungą, tiek į kitus autorius – Nyčę, Šopenhauerį, egzistencializmo rašytojus Kamiu, Kafką. Jie man darė didelę įtaką. Spektaklyje neminiu jų kūrinių tiesiogine prasme, bet, pavyzdžiui, personažas Adamas (aktorius Arnoldas Jalianiauskas – red. past.) pasako nelauktai viešniai: „Man kelia didžiulį rūpestį tai, kad mūsų namai tapo jūsų amžino sugrįžimo vieta.“ O „Amžinas sugrįžimas“ yra Nyčės kūrinys. Ir tokių paslėptų nuorodų, kaip padėkos ženklų kūrėjams, kai kuriems žmonėms iš mano pasaulio, yra daugiau. Tie, kurie neskaitė Nyčės, Jungo, ir nepažins, bet ir nebūtina, neprivalo atpažinti. Bet su tais, kurie pažins, turėsime tokį slaptą mirktelėjimą vienas kitam.

Yra netgi nuorodų į mano ankstesnius spektaklius, į „Bagadelnią“. Pavyzdžiui, Nijolė Mirončikaitė vaidina abiejose spektakliuose, ten ji vaidino senolę, čia vaidina penkerių metų mergaitę. Yra kai kurios tarsi autocitatos, kai kurie dalykai, kuriuos Nijolė darė kaip senolė, o dabar daro kaip maža mergaitė.

Kai kur save per dantį patraukiu, nes atrodo, kad naivokai kažką dariau ir dabar pats iš savęs truputį pasijuokiu. Kai kur atvirkščiai: tarsi jau apie tai buvau užsiminęs, dabar išplėsime ir išrutuliuosime toliau.

– Į spektaklį pakvietėte Sigitą Jakubauską, jau nebedirbantį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Kodėl? (Aktorius dėl ligos premjeroje nedalyvaus – red. past.).

– Kelios priežastys. Viena, labai dar norėjau padirbėti su Sigitu Jakubausku, mes su juo turėjome vienintelę kūrybinę patirtį, tai spektaklį „Bagadelnia“. Esame bent kelis kartus kalbėję, kad dar būtinai sukursime kažką drauge. Bet taip nutiko, kad Sigis nebedirba ir net nebegyvena Šiauliuose, jis yra Klaipėdoje, bet nešiojausi tą pažadą ir sau, ir jam.

Kai mane Šiaulių dramos teatras pakvietė sukurti spektaklį, nutariau, kad pasiūlysiu būtent šią idėją. Pagalvojau, kad ši istorija galėtų įgyti sceninį kūną spektaklio pavidalu ir man reikia veikėjo – gana paslaptingo, kurį gali išpildyti Sigis. Ne paslaptis, kad dėl amžiaus ir sveikatos jo išraiškos priemonės, galimybės yra apribotos, bet jo vidinė jėga, energija, jo patirtis, meistrystė niekur nedingo. Taip pjesėje atsirado tylintis personažas, kurio egzistavimą tuose namuose net ne visi pastebi ir žino. Man reikėjo žmogaus, kuris gali, neprataręs nė žodžio, pasakyti gana daug. Sigitas kaip tik ir negali tarti žodžio, bet geba pasakyti labai daug.

Ką tik išgirdau kai kuriuos dalykus iš jo asmeninio gyvenimo. Kai nebedirba teatre, vienas jo pagrindinių veiklų – stebėjimas savęs, aplinkos, laiko, žmonių ir jūros. Kai rami dabartis, kai nebeleki, nebedalyvauji rezultatyvaus veikimo, veiklos maratone, tada grįžta prisiminimai, nes kai nutyli, pradedi girdėti, pradedi prisiminti, pajausti. Galbūt ne pats lengviausias, bet labai prasmingas laikas žmogui.

– O pats dažnai grįžtate į praeitį?

– Stengiuosi sau priminti, kad neturėčiau joje pastrigti. Kartais nevalingai sapnuoju, kartais prisimenu praeities epizodus. Kažką pamatau ir staiga prisimenu.

Dabar iššoko vaizdinys: yra viena nuotrauka pas mus albume, kur mes su broliu dviem vienodomis dryžuotomis liemenėmis. Ir tai yra Velykos. Mano lūpos pilnos herpio. Stoviu toks nelaimingas, mes abu toje nuotraukoje supernelaimingi. Tas liemenes kažkas padovanojo, kažkokią labdarą į Panevėžį atvežė, o man labai nepatiko. Reikia fotografuotis, o aš stoviu, galvoju: man skauda lūpas, lauke bjaurus oras, man liepia fotografuotis su ta kvaila liemene. Nuo tos nuotraukos aš pradėjau prisiminti, tarsi ji atgijo, nors apie tai negalvojau gal net 30 metų. Ir dabar prisimenu aiškiai, kaip ta diena ėjo. Kartais taip mane pasiveja vaizdiniai, kurie kaip nuotrauka pažadina visą vienos ar kitos dienos prisiminimą. Aš nežinau, kodėl taip darosi. Bet tai mane vis aplanko.

Anksčiau to nebūdavo, tai vyksta pastaruosius gal trejus metus ir aš nieko nedarau tyčia, kad tai vyktų. Ir negaliu pasakyti, ar man tai patinka, ar nepatinka. Kai kurie prisiminimai yra labai šviesūs, kai kurie skausmingi, bet man gal smalsu ir įdomu. Aš jų neprovokuoju, bet ir nestabdau.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ / skrastas.lt

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.