NAUJIENOS

Maja, delniuke traiškanti šio pasaulio beprasmybę

Būna simbolių kupini spektakliai ir realus gyvenimas, kurį jie simbolizuoja. Arba atvirkščiai: egzistuoja simboliškas gyvenimas ir sapnai arba spektakliai, kurie jame realizuojasi. Maždaug tokia Haruki Murakami sentencijos parafrazė klajojo mintyse, gruodžio 6 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrint dramaturgo ir režisieriaus Aleksandro Špilevojaus premjerinį spektaklį „Migla". Vis dar veikiama kūrinio, grįžusi namo į Vilnių ant saulėtos palangės norėjau patupdyti vazonėlį su dekoratyvinio bambuko ūgliais. Bet tada sustabdžiau save ir pabandžiau suprasti – o kas išties „Migloje" įvyko?

Sceninės erdvės centre – metalinių laiptų piramidė, jos masyvią formą į dvi dalis padalina vidurinės vaidybinės aikštelės balkonas ir maža plokštuma pačiame viršuje. Iki čia užlipama iš išorės – gatvės, kiemo, tam, kad nusileistum tarsi į pragaro gelmes – namo. Priešais konstrukciją avanscenoje – du maži paviljonai, viename telpa trijų asmenų šeimos virtuvė, kitame – mergaitės, vardu Maja, kambarys. Spektaklio scenografijos dailininkė Bartė Liagaitė vietos rado ir Špilevojaus pjesėje dažnai minimiems kambariniams bambukams – žali jų ūgliai stumdomuose loveliuose spektaklio pabaigoje suformuoja efektingą sieną, tarsi atklydusią iš prieš penkerius metus Špilevojaus Vilniaus mažajame teatre statyto spektaklio „12 gramų į šiaurę". Tąkart ir dabar augalų žaluma bei vešlumu efektingai pasinaudojo šviesų dailininkas Vilius Vilutis, tikslia šviesų partitūra sukurdamas magišką gyvybingumo, augimo, tarsi ore tvyrančio nestabilumo, energijų vibracijos iliuziją. Sudėtingą iššūkį turėjo įveikti ir spektaklio kostiumų dailininkė Marija Petraitytė: masyvios piramidės konstrukcijos fone „Miglos" personažai aprengti griežto kirpimo, kūno apimtis išdidinančiomis rytietiško kostiumo kimono, sunkių, kūnus gaubiančių paltų, deformuotos formos triko parafrazėmis. Tarsi iš miglos arba sceninės nebūties trumpam išnyrantys personažai vizualinėje scenovaizdžio tirštybėje ir savo masyviuose kostiumuose regėjosi esantys ne šio pasaulio gyventojai, visiškai paklūstantys sapno arba simbolizmo logikai.

Jei teisingai suskaičiavau, „Migla" – jau devintas Špilevojaus sukurtas dramos kūrinys. Gausiomis potekstėmis, vaizdingumu, muzikiniu ritmu, kruopščiai apgalvota veikėjų santykių logika, į veiksmą įpintomis savotiškomis apeigomis, į kurias įtraukiamas ir žiūrovas, išsiskirianti „Migla" yra tikra dramaturgo kūrybinio braižo kvintesencija. Nors spektaklio anonsuose ji pristatoma kaip psichodelinė drama, vis dėlto manyčiau, kad tai modernizmo literatūros, simbolizmo paveiktas ir ypač absurdo teatro dramaturgijos tradiciją plėtojantis kūrinys.

Lyg būtų pagimdyta absurdo teatro logikos, pagrindinė pjesės herojė Ema (Aistė Šeštokaitė) atrodo perėjusi iš jau minėto Špilevojaus spektaklio „12 gramų į šiaurę", kuriame tuo pačiu Emos vardu išdidžiai nešina Indrės Patkauskaitė veikėja bandė susidoroti su santykių klampynėje mirštančių jausmų ir žlungančių gyvenimų transu. „Miglos" Emai du kartus lemta pakartoti užkopimą metaliniais piramidės laipteliais iki seniai sugedusių, nuo nieko nebeapsaugančių durų ir nusileidimą į vaikystės namų iliuziją – pasikartojančio veiksmo magija meistriškai užaugina herojės laukiančio nusivylimo, siaubo ir žlugimo grėsmę.

Šiauliečių spektaklyje, regis, visi klaidžioja po vieną, savyje, vardan savęs, nors ir stropiai vaizduodami gražią, tvarkingą šeimą kaip Adamas (Arnoldas Jalianiauskas) ir jo žmona Katrina (Monika Šaltytė) arba Jos (Gintarė Ramoškaitė-Jokubauskė) ir Jo (Aidas Matutis) pora, sąmojingai manipuliuojanti archetipiniais anima ir animus bruožais, juos suvienodindama, permaišydama, net pasitelkdama identiškus kostiumus. Visas personažų klajonių trajektorijas stebintis ir žodžio nepratariantis Hadas buvo specialiai sukurtas galvojant apie aktorių Sigitą Jakubauską. Tai aktorius, kuriam reikia tiesiog būti scenoje, Šiaulių dramos teatro savastis ir šios teatrinės visatos centras, žmogus, sutikęs dalyvauti „Migloje", kaip spėju, iš pasiaukojimo, dėl bendros idėjos. Jakubauskas tapo garantu, kad ryšys tarp scenos ir publikos bus užmegztas, – mums buvo leista perskaityti jo, archetipinio Išminčiaus, galvoje gimstančius, titrais vizualizuojamus žodžius.

Spektaklio pradžioje ir pabaigoje žiūrovų choru skaitomos frazės priminė, kad laikas čia neegzistuoja ir tik mes visi kartu turime galią sukurti akimirksnio stebuklą. „Miglą" būtų galima traktuoti ir kaip bandymą spektaklio veiksmu materializuoti kolektyvinę pasąmonę, ją valdančias jėgas, dievybes, dominuojančių dėsnių vaizdinius, reguliariai pasikartojančius įvykius ir bendrų dėsningumų principus, kuriems paklūsta vaizdinių seka, nuolat iš naujo sielos išgyvenama.

Tai kas yra ta siela? Spektaklyje ji turi kūną, patį taikliausią seno vaiko pavidalą ir daugiaprasmį vardą Maja – ją stulbinamai jautriai, subtiliai, preciziškai tiksliai vaidina aktorė Nijolė Mirončikaitė. Retai lietuviškame teatre išgyvenama patirtis, kai vieno aktoriaus talentu šiuolaikinė drama užauginama iki antikinės tragedijos skambesio. Žvelgiant į žydra suknute vilkinčią, tyrą, gėriu ir grožiu apdovanotą Majos esybę, tampa aišku, kodėl scenoje išdygo masyvios dekoracijos, kodėl užaugo bambukų miškas ir dėl ko iš paskutiniųjų tvardosi savo būtimi nusivylę grubūs, primityvūs, makaronų su sūriu godūs suaugę žmonės. Nes čia viskas sukurta tam, kad apsaugotų Mają, nepamirštų apie Mają, džiaugtųsi kiekviena akimirka būnant šalia Majos. Ji galiausiai ištirpsta kaip migla – pranykdama, išeidama iš šio teatrinio žaidimo, pakeisdama vietą, ištrūkdama iš „vaikystės namų", kur pro kiekvieną plyšį smelkiasi melas, veidmainystė, žlugusios viltys, smurtu ir destrukcija grįsti santykiai, išorėje tykančios ir bet kada baudžiamuoju būriu pasiruošusios įsiveržti „tarnybos" bei visas tas raudona pilnatimi virš kiekvieno žmogaus galvos kabantis „gyvenimas".

Maja išeina tarsi Ješua baltu mėnulio taku, o vaizdo projekcijoje į galiausiai atsiradusią šeimininkę apimtas ekstazės lekia šuo. Besišypsantis, į mus bėgantis šuo – tarsi maža vilties užuomina, ženklas po „Miglą" klajojantiems.

Nr. 42 (1534), 2024-12-20 Ingrida Ragelskienė / 7md.lt 

Arvydo Gudo nuotrauka.