NAUJIENOS

Spektaklis moko mylėti

Gruodžio 26 dieną Valstybiniame Šiaulių dramos teatre suvaidinta premjera visai šeimai „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“ – žiūrovus aplankė ir Kalėdų Senelis. Spektaklio režisierė Milda Mičiulytė sako, kad spektaklį apibendrina žodžiai „jeigu neketini mylėti ar būti mylimas, tuomet visa kelionė yra beprasmė“.

Scenoje – ir aktoriai, ir lėlės

Spektaklis „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“ sukurtas pagal visame pasaulyje populiarų amerikiečių autorės Kate DiCamillo romaną vaikams “Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė”. Kalėdiniame spektaklyje žiūrovai išvydo patrumpintą versiją, o pilną spektaklį išvys sausio 5 dieną.

Spektaklyje žiūrovai susipažįsta su triušiu Edvardu Tiuleinu – dailiu porcelianiniu žaislu, kurį be galo myli jo šeimininkė – mergaitė Abilena. Tačiau triušis Edvardas mylėti nemoka. Ar jis išmoks šio svarbaus jausmo?

Spektaklyje vaidina aktoriai Severinas Norgaila, Gintarė Ramoškaitė-Jokubauskė, Monika Šaltytė, Juozas Bindokas, Rimanta Krilavičiūtė, Dalius Jančiauskas, Tautvydas Galkauskas, Rusnė Navickaitė.

Spektaklio scenografijos, kostiumų ir šviesų dailininkas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, choreografas – Carlo Bibiano, videomenininkas – Titas Jurjonas, dramaturgė – Daiva Čepauskaitė.

Prieš premjerą susitikome pokalbio su režisiere Milda Mičiulyte, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre spektaklį pastačiusia pirmą kartą.

– Kuo sudomino „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“?

– Man teatras ir bet kokio spektaklio statymas prasideda nuo geros medžiagos – temos. Tada savo galvoje ieškai, ką jau esi ta tematika skaitęs. Kalėdoms prieš dvejus metus aš pati sau pasidovanojau šią knygą, ji be galo graži, šviesi.

Kai bendravome su teatro meno vadove Nomeda, ji užsiminė, kad jos sūnui į mokyklos programą įrašyta ši knyga. Sutapo teatro ir mano norai. Kai statai spektaklį, turi juo degti, tau turi būti aktualu, įdomu.

Kaip minėjau, visada pradedu nuo temos. O tema yra labai graži – meilė. Ir aš pirmą kartą skaičiau knygą, kur, sakytumei, banalus žodis taip nebanaliai, subtiliai ir taip paprastai išaiškintas. Tai – apie meilę, baimę prarasti, sugebėjimą išmokti mylėti. Kelionė į supratimą, žmogaus augimą. Augimas vyksta dėl meilės.

– Spektaklio pristatyme cituojama: „jeigu neketini mylėti ar būti mylimas, tuomet visa kelionė yra beprasmė“. Tai – tarsi spektaklio apibendrinimas?

– Taip. Šie žodžiai pasakomi pabaigoje kaip išvada. Jei neišmokai mylėti, beprasmiškai mes, visi kiti personažai, dirbome. Bet viskas spektaklyje baigiasi laimingai.

– Knyga „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“ ir spektaklis – labai skiriasi?

– Dramaturgė Daiva Čepauskaitė parašė pjesę, adaptavo knygą. Knyga tikrai stora, spektaklis galėtų būti ir dviejų dalių, bet pagrindinius momentus palikome. Yra trys triušio susitikimai su skirtingais žmonėmis. Ir Daiva, ir aš sakėme: šių tikrai neiškirpsime, netrumpinsime, nes jie išreiškia, mano galva, tris skirtingas meilės formas: tėvų meilė, draugų, kolegiška meilė ir romantinė meilė. Šitomis meilėmis ir auga žmogus. Pirmiausia pamilsta tėvus, daugiau nieko pasaulyje nematydamas, tada yra draugai, tada romantiška meilė.

Kitas dalis truputėlį patrumpinome, bet labai norėjosi, kad šviesaus liūdesio emocija, kurią gauni skaitydamas knygą, liktų spektaklyje, įsikūnytų aktoriuose. Man atrodo, ir jiems, ir man pavyko tai padaryti.

Žinoma, norisi ir nuo savęs, kaip režisierės, pridėti, ką matai. Yra daug šio kūrinio inscenizacijų kituose teatruose, ir pasaulyje, skaičiau straipsnius. Daug kas pasirenka triušį kaip lėlę, įgarsina jo mintis. O man labai norėjosi paimti aktorių, kuris būtų triušio, sakykime, siela. Nes knygoje triušis sako, ką aš galvoju, ką kalbu, niekas manęs negirdi. Nes tai yra žaislas. Labai norėjosi išreikšti tokią mintį: kol nemyli, nes triušis pradžioje nemoka mylėti, tol į tave žiūri kaip į šaltą lėlę, porcelianą.

Aš pakviečiau aktorių, kuris valdo triušį. Kai jis išmoksta mylėti, mes jau atskiriame lėlę nuo aktoriaus: tik tada įgauni žmogiškumo, kai įgauni sugebėjimą mylėti.

Svarbūs ir vizualiniai momentai. Žvaigždės spektaklyje pavadinamos mylimų žmonių vardais. Mes paėmėme mažyčius veidrodėlius, kurie atspindi ir triušio meilę sau, kaip narcisizmą, o kartu, dirbant su apšvietimu, laksto saulės zuikiai. Daug scenų išspręsta per šviesotamsą.

Sugalvojau, kad veiksmas vyktų teatro teatre principu. Personažai – jie kaip dvasios, žvaigždutės, vedliai, mokytojai, susitaria, Edvardui nežinant, suvaidinti istoriją, kad jis suprastų, ką reiškia mylėti. Jis galvoja, kad pakliūna į gyvenimiškas situacijas, nors iš tikrųjų jam už nugaros teatrą sukuria močiutė Pelegrina.

Manau, teatro teatre principas žaismingas vaikams, o kartu tai viso spektaklio sprendimas. Pasaka neskamba žiauriai, kad baudžiame triušį už tai, kad jis nemoka mylėti, bet žaidžiame, jam suvaidiname: jei tikrai pakliūsi į bėdą, mes tave ištrauksime. Manau, kiekvienas režisierius turi pridėti momentų, kurių nėra knygoje.

– Triušio Edvardo vaidmeniui pasirinkote Auksinio scenos kryžiaus laureatą Severiną Norgailą. Papasakokite plačiau apie spektaklio aktorių kolektyvą.

– Labai džiaugiuosi visais pasirinktais aktoriais, ne visus pažinojau, tariausi su meno vadove. Kai atėjau, supratau: atrodo, jiems ir sukurti tie vaidmenys. Labai darbštūs žmonės, labai rimtai žiūrintys į darbą.

Nepažinojau Severino, tik žinojau apie apdovanojimus, žinojau jį kaip aktorių. Kai susipažinome, supratau, iš kur tie visi apdovanojimai. Žmogus tiesiog dirba. Jei jaučia, kad kažkas nesiseka, kalbėsis, darys – iš to rūpesčio gimsta meilė personažui. Ir tai matosi iš šalies – apdovanojimai tikrai nenukrenta iš dangaus. Manau, dabar jo laikas, o aš jam linkiu ir toliau taip darbuotis.

Nors kiti vaidmenys ir epizodiniai, aktoriai labai analizuoja tekstą. Kartais jie man sakydavo: stop, išsiaiškinkime mintį. Ir kai jau jiems aišku, ir man aišku, judame pirmyn.

– Edvardo kelionės istorija spektaklyje pasakojama pasitelkus XX a. pradžia dvelkiančius kostiumus ir scenografiją. Kodėl rinkotės šį laikmetį?

– Ko gero, sumanymas gimė nuo scenografo pasiūlymo. Labai gražios knygos iliustracijos – gal jos inspiravo scenografą. Kai man atsiuntė eskizus, iškart pamačiau, kad tai XX amžiaus pradžia. Kalbėjomės su kompozitoriumi, kad muzika irgi turi tai atspindėti.

Džiaugiuosi, kai nebūna abstraktu, kai viskas įgauna epochą, konkretų laiką.

– Spektaklyje žiūrovai išvysta ne tik aktorius, bet ir lėles. Kuo lėlės žavios, kad jas norėjosi atsivesti į dramos teatro sceną?

– Esu pastačiusi nemažai spektaklių lėlių teatruose, esu dirbusi ir dramos teatre. Bet pirmą kartą stačiau spektaklį, kur visa tai sujungiau.

Buvo įdomu, kaip aktoriai, kurie su lėlėmis nėra dirbę, atranda, įvaldo, kitais būdais prieina prie lėlių.

Žinoma, Severinui su lėle buvo daugiausia darbo (yra dar epizodinių lėlių). Labai dėkinga jam už didelę pagarbą lėlei. Iš pradžių nežinai, kaip dramos aktorius reaguos, galvoji, kad tik nežiūrėtų kaip į objektą. Nes dramos teatre dramos aktorius svarbiausias. Severinas žiūrovų dėmesį sugeba padalyti ir sau, ir lėlei. Jis nėrė į naują sferą, puikiai susitvarkė per tokį trumpą laiką, kai lėlininkai mokosi visą gyvenimą.

Lėlės gali veikti kaip simboliai. Kai kuriose vietose jos gali daugiau nei aktorius (kitose vietose aktorius gali daugiau negu lėlė). Lėlių teatras – labai vizualus menas.

Spektaklius lydi viltis ir šviesa

– Spektaklis „Nepaprasta triušio Edvardo kelionė“, ko gero, skirtas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems?

– Kai skaičiau knygą, tema labai palietė širdį. Vaikai viską supranta, bet yra dalykų, kur jie dar neturi tam tikros patirties. Šioje pjesėje yra vienas momentas – mirties momentas. Mirtį norėjosi parodyti metaforiškai, kad vaikai suprastų, bet kartu ir jų neišgąsdinti.

Pats DiCamillo tekstas – Severinui teko nemažai monologų, kuriais triušis suvokia pasaulį, suvokia žmones, meilę. Atrodo, kad tie momentai labiau skirti suaugusiems. Bet tada vėl atsiveria vizualas, kuris labai tinka vaikams. Man atrodo, išlaviravome į spektaklį visai šeimai.

Visada kurdamas stengiesi, kad būtų keli sluoksniai. Labai noriu, kad už teatro ribų tęstųsi pokalbis su mokytojais, su tėvais – apie mirtį, apie praradimą, apie romantiškos meilės formą. Man atrodo, tai spektaklių vaikams tikslas – kad jie tęstųsi už spektaklio ribų.

– Sudėtingų temų, statydama spektaklius, nevengiate. 2022 metais Kauno valstybiniame lėlių teatre pristatėte spektaklį „Jokūbo dienoraštis“ – vaikų auditorijai papasakojote istoriją Holokausto tema.

– „Jokūbo dienoraštį“ sukūrėme su dramaturge D. Čepauskaite. Statydama vaikams ar ne vaikams, stengiuosi sunkias temas pateikti šviesiai. Teatras, spinduliuojantis viltį – gal ne visiems, bet aš taip darau. Neslepiame nuo vaikų, kad mirė visas žydų miestelis, dingo žmonės, buvo nužudyti, bet paliekame mintį: visa materija gali dingti, ir žmogus, ir namai sugriauti, bet prisiminimų niekas neatims. Pagrindinis veikėjas Jokūbas sako, aš visada turėsiu visus žmones savo galvoje, ir pradeda vardinti. Taip spektaklį baigi šviesia nata.

Taip ir šiame spektaklyje. Galbūt yra ir liūdnesnė linija, bet pabaiga nuveda į viltį.

– Ar kurti vaikams – savita specifika?

– Taip. Ir niekuo nelengviau nei suaugusiems dėl vieno dalyko: dėmesio. Jei prarasi vaikų dėmesį bent akimirkai, nebeatgausi. Kurdama stengiuosi išlaikyti dinamiką, kad dėmesys niekada nepasimestų.

Domiuosi vaikų psichologija. Sakiau aktoriams, kad anksčiau vaikų dėmesio trukmė buvo penkiolika minučių. Pavyzdžiui, mokykloje, po tiek laiko reikia daryti rankyčių lavinimo pertraukėlę, 45 minučių pamoka su dviem mažomis dalelėmis – čia kai aš buvau vaikas. Dabar tas laikas sutrumpėjo iki 8 minučių. Galbūt dėl telefonų, dėl ekranų, dėl didelės kaitos. Teatro kontekste tai reiškia, kad maksimaliai po 8 minučių reikia pokyčio: jei ne daina, tai šokis, jei buvo vienas apšvietimas, jau turi būti kitoks, jei ilgai šnekėjo – tylos scena. Kai darome perbėgas, tiesiog žiūriu į laiką.

Suaugęs žmogus mandagiai pražiūrės nuobodų monologą, o vaikas nemeluos. Skaudžiausia, kai kartais spektakliuose išgirsti: „Mama, o kada baigsis?“ arba „O ką čia daro?“. Vadinasi, nepataikei. Žinoma, priklauso ir nuo vaikų, vieniems patiks, kitiems ne. Ir vaikų amžius labai graduojamas: iki 3 metų, iki 5 metų, iki 8 metų – visai skirtingi spektakliai. Suaugusiems viena lentyna – 18 plius.

– 2019 metais baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kursą. Kokia jūsų kūrybinė biografija?

– Pirmiausia Vilniaus universitete baigiau filosofiją, gretutinės studijos buvo psichologija. Ketverius metus teatru domėjausi iš teorinės pusės: rašydavau visus rašto darbus, lygindama kokio nors filosofo mąstymą su teatro pedagogo ar reformatoriaus mąstymu. Mano bakalaurinio darbo vadovas buvo Kristupas Sabolius, recenzentas Nerijus Milerius.

Taip pasitaikė, kad E. Nekrošius rinko kursą, įstojau ir baigiau. Gavosi taip, kad turiu du bakalaurus. Mano diplominis darbas buvo F. Dostojevskio „Juokingo žmogaus sapnas“, spektaklis suaugusiems, jis buvo perkeltas į Klaipėdos teatrą.

Tada – karantinas, veikla susistabdė. O paskui pradėjau kurti vaikams – nuo „Barono Miunhauzeno“ Kauno lėlių teatre. Tame pačiame teatre – „Jokūbo dienoraštis“, Kauno lėlių teatro 65-mečio progai skirtas spektaklis „Slaptas lėlių gyvenimas“.

Suaugusiems – „Baltaragio malūnas“ Alytuje. Pavasarį buvo „Sesytė Elenytė ir Joniukas aviniukas“ Kauno lėlių teatre. Kauno dramos teatre teberodomi „Čiurlionio peizažai“ – spektaklis suaugusiems ir regos negalią turintiems žmonėms.

Dabar Vilniaus „Lėlės“ teatre pastačiau spektaklį vaikams „Guliveris nori užaugti“. Vokietijoje – „Brėmeno muzikantus“ vaikams ir suaugusiems – „Mažąjį princą“.

Iš viso dabar bus septyni vaikiški spektakliai ir keturi suaugusiems.

– Kas laukia po Šiaulių?

– Vėl Kauno lėlių teatras – vaikų auditorijai kursiu spektaklį apie M. K. Čiurlionio vaikystę – artėja M. K. Čiurlionio metai. Vėl dirbame su D. Čepauskaite, ji rašo pjesę – bus lėlių spektaklis.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ | 2024-12-27 | Šiaulių kraštas

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.