NAUJIENOS

Apie režisieriaus darbo užkulisius prakalbęs A. Špilevojus: „Šiame kelyje sunkiausia susikalbėti su savimi“

„Kodėl kartais taip norime grįžti į praeitį, ar grįžimas yra noras atsidurti nuostabiame pasaulyje, o gal tas pasaulis neegzistuoja, gal tai sukūrėme šiandien, nes jaučiamės nelaimingi, vieniši“, – tokie klausimai vienam žinomiausių šalies režisierių Aleksandrui Špilevojui (38 m.) padėjo sukurti visai neseniai pristatytą spektaklį „Migla“.

Valstybinio Šiaulių dramos teatre dirbantis menininkas atviras – kartais iš asmeninių patirčių kylančios mintys gali nugulti scenoje. Lapkritį pristatyta „Migla“ jau spėjo įsirėžti žiūrovų atmintyje – dar kartą spektaklį bus galima pamatyti ir šį mėnesį – vasarį. Prie spektaklio kūrimo parama itin prisidėjo ir generalinis Šiaulių dramos teatro rėmėjas „Norfa“.

„Bijau sumeluoti, bet tikėtina, kad pirmą kartą turime mecenatą. Tai yra privatus kapitalas „Norfa“, kuris remia nacionalines programas, turi kultūros rėmimo programą, į kurią patenka Nacionalinis operos ir baleto teatras, Nacionalinis dramos teatras, Nacionalinė filharmonija, M.K. Čiurlionio menų mokykla. Tarpe didelių kultūrinių įstaigų atsiradome ir mes – regiono teatras. Džiaugiamės, kad turime didesnį, svaresnį privačių lėšų prisidėjimą. 

Pirmiausia, šios paramos vaidmuo yra moralinis. Smagu, jog esame įdomūs, aktualūs ir žmonės mato prasmę invertuoti bei remti kultūrą. Taip pat tie pastatymai arba sumanymai, kuriuos norime įgyvendinti, niekada nėra finansuojami ir paprastai viską dėl finansavimo trūkumo tenka ženkliai mažinti.

Dėl šios priežasties „Norfos“ pinigai 99 proc. atitenka būtent kultūrinių projektų įgyvendinimui. Kadangi mes, teatras, dažniausiai juos skiriame naujų pastatymų kūrimui.

Viskas, ką pradėjome šį sezoną – tai A. Špilevojo „Migla“ ir visi kiti sumanymai yra pakankamai brangūs, todėl prie naujų šio sezono pastatymų šie pinigai ir prisideda“, – naujienų portalui Lrytas yra išsamiai pasakojęs Šiaulių dramos teatro direktorius Aurimas Žvinys.

Tačiau naujienų portalui Lrytas režisierius papasakojo ne tik kaip kūrė „Miglą“. Atvirai prakalbęs apie tai, kur semiasi kūrybinių minčių, apie lankančias abejones ir netikėtus atradimus Aleksandras įsileido į menininko kasdienybę.

„Manau, šiame kelyje sunkiausia yra susikalbėti su pačiu savimi“, – svarstė režisierius leidęsis į prisiminimus ir šių dienų aktualijas.

– Kada supratote, kad teatras, režisūra taps jūsų gyvenimo keliu?

– Tai nutiko savaime. Vieni tai pavadintų atsitiktinumų virtine, kiti tuo, kad mane atrado ir pasirinko pati veikla. Režisuodamas pirmąjį spektaklį „Neišmoktos pamokos“ buvau tikras, kad tai yra laikinas pažaidimas, jame vaidinau, įsivaizdavau, kad aktoriumi būsiu ir toliau.

Tačiau tas spektaklis sulaukė gan didelio dėmesio. Gavau antrą, trečią, ketvirtą kvietimą kurti spektaklius ir nejučia pradėjau pažinti pačią režisūrą. Nemeluosiu – ji įdomi man buvo jau anksčiau, tačiau visada atrodė paslaptinga ir pernelyg sudėtinga. Buvo įdomu matyti, kaip dirba geriausi režisieriai, bet bijojau net įsivaizduoti, jog pasuksiu režisūros keliu.

Kai visai netikėtai pasinėriau į šią veiklą, režisuodamas savo trečiąjį spektaklį supratau, kad man trūkstą profesinių žinių bagažo, kad režisuoju vien intuityviai, todėl panorau šią meistrystę, amatą pažinti geriau. Kad galėčiau tiksliau suformuluoti, ką darau, kad galėčiau aktoriams ir sau aiškiau paaiškinti savo sumanymus, pradėjau studijuoti režisūrą. Tam tikra prasme šį laivą konstravau jame plaukdamas.

– Teatro, meno pasaulyje sukatės ilgus metus. Kaip bėgant laikui keitėsi jūsų meilė teatrui (gal net buvo minčių viską mesti) ir kokią vietą ji jūsų širdyje užima dabar?

– Net nevartočiau būtojo laiko. Klausimai sau pačiam, ar aš turiu būti teatre, lankė, lanko ir, manau, mane lankys toliau. Tai ne trukdis, o savirefleksija, kuri verčia vėl ir vėl permąstyti ne tik savo amatą, pasirenkamas kūrybines temas ir formas, bet ir paties savo gyvenimą. Kylantys klausimai kas aš, ką aš noriu veikti, kaip aš noriu veikti – verčia atrasti naujus kūrybos formatus, būdus.

Turiu visas žmogiškąsias savybes, tokias, kaip senėjimo procesas ir jaučiu, kad bėgant metams, besikeičiant gyvenimo etapams, keičiasi mano pasaulio suvokimas, kai kurie dalykai tampa svarbesni, kai kurie mažiau svarbūs. Tai atsispindi ir mano kūryboje, joje atsiranda naujų formų, idėjų – visa tai gimsta kaip atsakymai į klausimus, kodėl esu šioje profesijoje, ką ir kaip joje veikiu, ar apskritai noriu ir toliau veikti joje?

Jei atsakymas į šiuos klausimus būna – toliau taip pat veikti nenoriu, turiu du pasirinkimus – arba išeiti visai, arba ieškoti kitokių kūrybinių formatų. Būtent tokį etapą, kai reflektuoju, dirbu pats su savimi, išgyvenu ir dabar. Stebiu, kur esu, kur noriu būti, ar noriu būti toliau. Tai yra nelabai malonus, bet itin prasmingas etapas.

– Gal kada nors susimąstėte, ką galėtumėte veikti, jei nebūtumėte režisieriumi, jei nuspręstumėte judėti kitu keliu?

– Kuo vyresnis tampu, tuo labiau suprantu, kad nieko kito neveikčiau. Kai tau 20 metų turi daug laiko, energijos, valios mokytis kažko absoliučiai naujo. Artėdamas prie 40-mečio jaučiu, kad suleidau šaknis.

Tai keistas procesas. Nepavadinčiau to prisirišimu, veikiau tai nueito kelio, sutiktų žmonių, patirtų atradimų branginimas, kurių nesinori lengva ranka nubraukti. Galėčiau nebent svajoti apie tai, kuo užsiimčiau. Turiu įvairių pomėgių. Pavyzdžiui, man labai patinka giluminis nardymas, bet juk suprantu, kad jau netapsiu profesionaliu naru.

Be režisieriaus darbo turiu ir kitų veiklų, bet jos visos susijusios su teatru. Šią vasarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje renku aktorių kursą – bet tai taip pat susiję su tuo, ką darau. Net jei nerežisuočiau, vienaip ar kitaip dirbčiau kūrybinį darbą, tikriausiai susijusį su teatru.

– Kaip renkatės temas savo spektakliams? Ar tai dažniau yra jūsų asmeninės patirtys, ar reakcija į visuomenės aktualijas? O gal visai kas kita?

– Temos mane pasirenka arba „užkabina“ pačios. Kartais, kai kuriomis idėjomis arba klausimais tampi lyg apsėstas, o tai gali ateiti dėl įvairių priežasčių.

Kartais – tai labai asmeninės patirtys, kartais – kažkas, kas sudrebina platesnę visuomenės dalį. Tai dalykai, kurie mane stipriai paveikia.

Nesu tas menininkas, kuris nežino, kuo gyvena mano šalis, tauta, Europa. Faktas, kad mane veikia aplinka ir tai atranda vietą mano kūryboje. Tačiau lygiai taip pat mane veikia gera literatūra, tapyba, muzika.

Pastebėjau, kad pastaruosius kelerius metus vis dažniau atmintis išmeta kai kurias seniai pamirštas vaikystės patirtis. Netikėtai prisimintos jos sukelia stiprius jausmus, klausimus – kartais tai atsiranda kūryboje.

Tiesa, reikia suprasti, kad spektaklio kūrimas yra labai ilgas procesas. Net ir labai paveikę šiandienos įvykiai spektaklio formatu pasirodytų tada, kai taptų užmiršti ir nebeaktualūs. Dažnai nuo spektaklio idėjos iki premjeros praeina dveji metai, kartais ilgau.

Nesistengiu vaikytis antraščių, greitai praeinančių naujienų – tai gali puikiai reflektuoti politikos apžvalgininkai, nuomonės formuotojai. Pasamprotauti galiu su draugais, tačiau kurdamas koncentruojuosi ne į vienadienius įvykius.

– Užsiminėte apie iškylančius vaikystės prisiminimus. Visai neseniai Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pristatytas spektaklis taip pat kalba šia tema. Kaip gimė pastatymo „Migla“ idėja – gal jis susijęs su jūsų patirtimi?

– Šio spektaklio idėja gimė prieš kelerius metus, kai po repeticijos Panevėžyje išėjau pasivaikščioti po miestą. Vaikštinėdamas be didelio tikslo supratau, kad esu netoli savo vaikystės namų. Tame bute jau seniai gyvena jį įsigijusi kita šeima.

Kojos pačios nunešė į tą vietą. Prisėdau ant suoliuko, kuris būdavo žaidimų vieta, žiūrėjau į vaikystės langus. Kai norėjau sukti savo keliu, pastebėjau, laiptinės duris. Jos buvo kitokios – ne tos senos, kaip vaikystėje, o šarvuotos, kurioms atidaryti reikia kodo.

Paspaudžiau du skaičius ir netyčia pataikiau. Dėl šio atsitiktinumo nusprendžiau žvilgtelėti, kaip atrodo laiptinė.

Radau paliktas vaikystės žymes, piešinius ant sienos, pakilau iki penkto aukšto ir pamačiau, kad buto, kuriame augau, durys praviros. Tų durų užrakinimo sistema buvo prasta jau tada, kai ten gyvenau. Nepaisant šmėstelėjusios minties, jog būtų keista skambinti į duris ir pranešti apie gedimą, vėlus vakaras paskatino buto gyventojus įspėti apie problemą.

Rasti atrakintas duris nepatikdavo man pačiam, todėl nuspaudžiau durų skambutį. Jas atidaręs vyras padėkojo ir pridėjo, kad taip nutinka nuolat. Atsakiau jam, kad puikiai suprantu, juk pats tame bute praleidau aštuoniolika metų. Jis pasiūlė man užeiti vidun. Įžengiau į vaikystės kambarį, priėjau prie lango – apėmė įvairūs jausmai.

Čia gyvenimiškoji istorija ir baigiasi. Padėkojau ir išėjau, tačiau dar tuomet, stovint prie lango, šmėstelėjo mintis – kas būtų jei apimtas nostalgiškų ir ilgesingų jausmų neišeičiau. Tos mintys iššaukė idėją patyrinėti vaikystės kambario prisiminimų pasaulį, dviejų skirtingų laikų susidūrimą, pamąstyti apie tai, kodėl kartais taip norime grįžti į praeitį, ar grįžimas yra noras atsidurti nuostabiame pasaulyje, o gal tas pasaulis neegzistuoja, gal tai sukūrėme šiandien, nes jaučiamės nelaimingi, vieniši.

O galbūt esame erdvėje, kurioje nenorime būti ir ieškome kažko, ko nerandame šiose dienose, tačiau kartais nepadeda ir grįžimas. Galime grįžti prie tos pačios upės kranto – tačiau ar tai vis dar taip pat? Po apsilankymo tame bute ėmė kilti neįmanomybės grįžti atgal ir daug kitų klausimų. Visų svarstymų kompleksas pagimdė šią pjesę.

– Daugelis sako, kad kūrybinis darbas itin sunkus. O kaip yra jums? Kokios yra didžiausios kūrybinės kliūtys, su kuriomis susiduriate, ir kaip jas įveikiate?

– Nenorėčiau gilinti mito apie menininkų darbo sudėtingumą. Manau, šiame kelyje sunkiausia yra susikalbėti su pačiu savimi, tačiau su šiuo iššūkiu susiduria ne tik menininkai.

Nemanau, kad esu įdomesnis už bet kokį kitą aplink gyvenantį žmogų. Kaip ir bet koks žmogus turiu savo iššūkių, darbo sudėtingumų. Visgi, nemanau, kad menininko gyvenimas yra sudėtingesnis nei kitų.

Esu tikras, kad kario gyvenimas Ukrainoje yra milijoną kartų sudėtingesnis nei mano. Taip pat ir ūkininko, prezidento, valytojo ar teatre dirbančio scenos darbininko, dailininko, elektriko, buhalterio gyvenime bei darbe yra daug iššūkių. Menininko nesinorėtų iškelti aukščiau jų.

– O kas labiausiai šiame darbe, šiame kelyje džiugina?

– Džiugina tai, dėl ko iš teatro dar neišėjau. Nuo pat vaikystės meno laukas mane traukia tuo, kad jis man yra gyvenimo pažinimo mokykla.

Kai kurie žmonės turi dvasinius mokytojus, kiti mentorius, o aš turiu teatrą. Čia turiu galimybę tyrinėti pasaulį, žmones, jų santykius, asmeniškas man nebūdingas ir nepžįstamas pasaulėjautas, bendravimo būdus ir galiausiai save patį. Šį pažinimo mokykla nėra švelni, bet joje atrandami dalykai atperka viską.

Teatras – pasaulio pažinimo būdas, o kadangi pasaulis nuolat kinta, jį pažinti iki galo man niekaip neišeina. Gal todėl naiviai ir užsispyrusiai bandau vėl ir vėl, gal todėl iki šiol kuriu ir vis dar neleidžiu sau išeiti.

lrytas.lt, Kultūra, Meno pulsas. 2025-02-17