NAUJIENOS

Paglostyti skaudančią dabartį

Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrėjau Eglės Vertelytės režisuotą spektaklį „Šok, Edita, šok“ ir stebėjausi: dar, regis, nėra taip buvę, kad spektakliui, pasakojamai istorijai jausčiausi tuo pat metu ir per jauna, ir per sena. Rimanto Kmitos parašyta pjesė apie jo paties romano ir Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“ antraplanę veikėją Editą pasakoja apie pilnametystėn žengiančios merginos obsesinį susižavėjimą vaikinu, kuris jos, regis, net nelabai pažįsta, apie norą gyventi filme ir apie savęs paieškas. Tam esu per sena. O spektaklyje „Šok, Edita, šok“ rodomam laikotarpiui, dramaturgijoje ir vizualiajame pasakojime daugybe nuorodų į to laiko patirtis ir objektus atkuriamai praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžios kasdienybei, – ją patirti emociškai, su ja tapatintis, jausti sentimentų tai keistai valstybės „tarp“ būsenai, – esu per jauna. Tas laikas – tik mano vaikystės fonas.

Nors tuo metu viskas keitėsi; tik mano pasaulis buvo vaikiškai mažas, tad tie pokyčiai paaiškėjo ir pasijuto gerokai vėliau. O kai kuriuos jų sužinojau atsitiktinai, klausydama pasakojimų apie egzotišką, bet jau praėjusį, su mano kasdienybe nebesusijusį laiką. Kol kovojau su smunkančiomis pėdkelnėmis, pergyvenau dėl pienėmis išteptos naujos, todėl saugotinos, palaidinės, nieko nesuprasdama apie maisto gaminimą eksperimentavau virtuvėje su tuo metu dažniausiai valgytomis bulvėmis ir džiaugiausi netikėtai pasiekiama nauja animacinių filmų pasiūla, visai netoliese vyko sudėtingi, džiugūs ir baisūs procesai – pasikeitusios santvarkos ir atsivėrusių sienų palydovai.

Jei ne keli asmeniniai moterų pasakojimai apie praėjusio amžiaus pabaigos patirtis, ne tik neįtarčiau, kad istorijos apie atsivėrusias sienas, pagaliau pasiekiamą pasaulį, atvykstančius garsius menininkus ir gausybę naujų galimybių tėra tik dalelė to laiko istorijos, bet ir noriai pasiduočiau devyniasdešimtinių romantizavimui. Jam pasiduoti esu vis kviečiama menininkų, apie tą laiką pasakojančių iš asmeninės perspektyvos, iš savo atminties ir jautrumo, atgaivinančių tai, kas jauname ar net vaikiškame patyrime įsiminė stipriausiai. O stipriausiai įsiminė aplinka, daiktai, žodžiai. Kartais – emocija, geismas, su valstybės siekiu įsitvirtinti ir stiprėti sutapęs asmeninis augimas ir brendimas, kelio, kuriuo dabar galima didžiuotis, pasirinkimas.

Tokių kūrinių kaip „Pietinia kronikas“ ar „kai aš buvau malalietka“[1] autobiografiškumas – viena patraukliausių ir stipriausių jų savybių. Net jei ne visi pasakojimai yra tikri, parašyti pirmuoju asmeniu jie vis dėlto įtraukia, panardina į pasakotojo aplinką ir patirtis. Gal kiek keista, kad tos patirtys, kaip jau 2019 m., kalbėdamas dar tik apie kelias šį laikotarpį apmąstančias knygas, pabrėžė Andrius Jakučiūnas[2] – išvalytos: „pasakojimas pirmuoju asmeniu tapo priemone autoriams legaliai nusišalinti nuo žmonių santykių ir formuoti vaizdą grynai iš kultūrinių detalių ir anoje epochoje gyvenusiems žmonėms atpažįstamų artefaktų, ir tai tapo viena iš priežasčių, kodėl epochos vaizdinys daugelyje šių knygų – nugludintas, bet statiškas ir vienaplanis“. Vis dėlto asmeniškumas tą keistą statiškumą ir vienplaniškumą pridengia.

Todėl, Kmitai nusprendus iš naujos perspektyvos ir nauja forma apmąstyti tą patį laiką, atrodė, kad dabar jau praėjusio amžiaus 10-asis dešimtmetis atsiskleis kitomis spalvomis: kiek mažiau rožinės ir daugiau „operacinės baltos“. Juo labiau kad pasakojama apie merginą, dirbančią video nuomos skyriuje ir nuolat susiduriančią su visokiausiais ano laiko veikėjais: nuo visiškai nekenksmingų iki pačių pavojingiausių.

Spektaklio „Šok, Edita, šok“ siužetas paprastas: Edita pradeda pasakoti policijos pareigūnui, kaip nutiko, kad ji padarė tai, už ką yra suimta. Kad ji užpuolė ir sumušė savo išsvajoto vaikino Raimio merginą, žiūrovai sužino tik spektakliui artėjant prie pabaigos. O iki tol Vaidilės Juozaitytės vaidinama Edita (tą pati vaidmenį ši jauna aktorė sukūrė ir filme „Pietinia kronikas“) pasipasakoja apie darbą nuomoti vaizdajuostes, apie simpatiją Raimiui, apie nedžiugų ir nejaukų gyvenimą namuose, apie svajonę būti kažkuo – kuo nors, kas yra ji pati, o ne kitų projekcijos. Jos kelionė – nuo noro ir drąsos pradėti savo gyvenimą iki nusivylimo savimi ir savo gyvenimu, išliejamu smurtu ant Raimio merginos, – nėra ilga. Ją paspartina ne vien jaunatviškas Editos karštakošiškumas, bet ir nelabai džiugus gyvenimas: agresyvus, gal net smurtaujantis tėvas, priekabiaujantis mokytojas, ne visai legalus darbas su potencialiai pavojingais klientais, kažkokie nei pavykę, nei įvykę santykiai su kaimynystėje gyvenančiu Rimantu. Ir visiška įrankių, kaip kurti savo gyvenimą, stoka.

Tokiame jos pasaulyje pasirodo Raimis (aktorius Tautvydas Galkauskas), kurio ji net nelabai pažįsta. O kol nepažįsta – fantazuoti, pabėgti nuo realybės į svajonę, papuoštą jo veidu, yra saugu. Tad Edita, prisižiūrėjusi filmų ir pusę savo gyvenimo perkėlusi į jų siužetais paremtas fantazijas, ir bėga. Savo susigalvotame pasaulyje stebi Raimį, su juo šoka, tyrinėja savo seksualumą, jaučiasi gerbiama ir garbinama. Tačiau nedaro nieko, kad ta fantazija virstų realybe. Net ir spektaklio pabaigoje, gavusi progą padėti „mylimajam“, renkasi to nedaryti. Galbūt, – norėčiau tuo tikėti, – tai yra emancipacijos žingsnis, steigiantis ją kaip savarankišką, nuo nepagrįstų fantazijų nepriklausomą moterį. Tačiau turint omenyje spektaklio pasakojimą, emancipacija patikėti sunku. Atsisakymas padėti į nežinia ką įsivėlusiam Raimiui atrodo veikiau kaip bandymas apginti savo svajonę, idealizuotą pasaulį, nuo realybės ir pavojų saugantį užutėkį.

Tiesa, ta realybė, nuo kurios bėga Edita, spektaklyje nužymima tik punktyrais. Detaliai pasakojama apie geidžiamą striukę ar pusseserės manekenės padovanotus džinsinius batelius, bet tik užsimenama apie tai, kas skaudu, baisu ir pavojinga. Tikslo perteikti ir kritiškai apmąstyti to laiko realybę spektaklio kūrėjai, regis, ir neturėjo. Matydama praėjusį laiką atkuriančius Agnės Biskytės kostiumus, taip pat Grėtės Ringailės Kiliulytės-Vaitmonės scenografiją iš milžiniško televizoriaus ir pageltusiu laku padengtos spintos, video menininko Vytauto Pluko vaizdo projekcijas, kur dokumentinė medžiaga apie praėjusio amžiaus pabaigos Šiaulius persipina su specialiai spektakliui sukurtosiomis, girdėdama kompozitoriaus Pauliaus Trijonio garso takelį, buvau tikra, kad kviečiama ne kritiškai mąstyti, o dar kartą pasiduoti nostalgijai.

Kad nostalgiją būtų lengviau praryti, žiūrovai kviečiami „užsigerti“ humoru. Daugiausiai juokaujama žodžiais, bet juoktis galima ir iš vizualiajame pasakojime kuriamų situacijų bei kontrastų, kai sujungiami aktorės veiksmai scenoje ir vaizdas ekrane. Arba nupasakotos situacijos liūdnumas susiduria su netikėtai ją nutraukiančia fantazija, nes priešinantis XX a. 10-ojo dešimtmečio kasdienybės logikai staiga imama šokti. Yra čia ir fizinės komedijos apraiškų, gimstančių, pavyzdžiui, Editai einant apsiavus tik vienu aukštakulniu.

Žiūrint ir klausant, kaip pasakojama istorija, kaip gimsta humoras, sunku atsistebėti, kiek daug aktorė čia įdėjusi darbo. Juo labiau kad pačias sudėtingiausias scenas vaidina viena: persikūnija į kelis veikėjus arba iš komedijos peršoka į dramą ir vėl sugrįžta į komediją. Nors Juozaitytė Editos vaidmeniui puikiai tinka, yra charizmatiška ir su dauguma vaidybinių užduočių spektaklyje susitvarko įtikinamai, vis dėlto žiūrint „Šok, Edita, šok“ norisi, kad kurdama komišką personažą ji turėtų pastiprinimą. Geriausia – scenos partnerį, su kuriuo galėtų gimti dialogas, kupinas daugiau humoro ir žaidimo. Taip ir nutinka, kai kartkartėmis scenoje pasirodo Galkausko Raimis. Tačiau jo kuriamas vaidmuo – bežodis, apsireiškiantis kaip Editos fantazijos, ir jose su ja šokantis. Choreografės Airidos Gudaitės sukurtose ir atkurtose šokio scenose, pasikeitus šviesoms, Šiaulių dramos teatro Didžioji salė atgyja. O šokiui pasibaigus – Edita ir vėl lieka viena kalbėti keliems apšviestiems ir daugybei tamsoje skendinčių žiūrovų.

Jei spektaklis būtų kamerinis, kaip prieš premjerą ir buvo žadėjusi režisierė, jis, regis, vyktų sklandžiau: aktorė būtų arčiau žiūrovų, taptų aiškiau, ar visą laiką ji pasakoja menamam policininkui ir publiką laiko savo sąmokslininkais, ar publika atstoja ją išklausantį pareigūną. Gal ir scenos partnerio pasakojamosiose scenose mažiau trūktų. Geriau veiktų ir visos smulkios vaidybos bei scenografijos detalės, prašančios būti pamatytos iš arti, o didelėje erdvėje tiesiog pasimetančios. Čia, regis, kiša koją ne tik erdvės pasirinkimas, bet ir patirties teatre trūkumas: pirmą kartą spektaklį kurianti režisierė dar tik mokosi, kaip kine naudojamus skirtingus planus pritaikyti scenai, kur net ir tos pačios raiškos priemonės veikia kitaip.

Žiūrėdama spektaklį ir apie jį galvodama jaučiausi jam ne tik per sena ir per jauna tuo pačiu metu. Supratau, kad noriu būti jam sykiu ir per griežta, ir per daug geranoriška. Griežta, nes noriu primesti jam savo lūkesčius, prašau pasakoti tai, ko, regis, kūrėjai nė neketino; tikiuosi preciziško darbo skalpeliu, o matau paviršutinišką diagnostiką ir eilinį kartą nureikšminamas moterų patirtis bei skausmą. Geranoriška, nes kaip komedija, supančiota su konkrečiu laikmečiu ir vieta, spektaklis veikia ir įtraukia publiką. Užkloja rožine nostalgija, paglosto skaudančią dabartį, primena laikus, kai visa dar buvo prieš akis. Ir suteikia keistos vilties, kad praėjus trims dešimtims metų, ir Editai, ir man viskas yra gerai. Ar bent geriau. Ir galbūt, jei kažkam bus smagu žiūrėti į Editą, kils noras grįžti į teatrą pasižiūrėti ir ką nors daugiau. Arba patyrinėti tą laiką taip labai reikalingu griežtesniu žvilgsniu.

Kristina Steiblytė, 2025-06-19, menufaktura.lt