Tuo metu, kai teatre miršta komedija ar bent jau išsikreipia jos žanro samprata, retkarčiais pamatai gerą socialinę dramą. Bent iš dalies tai tiktų ir Šiaulių dramos teatre pastatytam spektakliui pagal Marios Irene Fornes pjesę „Dumblas“. Režisieriai – Goda Palekaitė ir Aaronas Kahnas.
„Dėl skurdo ir izoliacijos konfrontuojančių personažų gyvenimas yra ne tik socialinis, bet ir charakterių konfliktas“, – taip apie pjesę buvo rašoma, kai ji pasirodė (1983 m.), autorę siejant ir su avangardinės, absurdo dramos stilistika.
Išskirtinio novatoriškumo ar panašūs pažadai prieš premjerą paprastai skamba kiek įtartinai. Bent jau man taip buvo prieš „Dumblą“, juo labiau kad žiniasklaidoje akcentuojamos spektaklio pastatymo aplinkybės provokavo ir priešingą įspūdį – viskas kažkur girdėta: mokyklos ar kita „netradicinė“ erdvė ir jos poveikis spektaklio veiksmui, socialinio paribio tipažai, nesceninė ir apskritai kasdienybė su savo kalba ir daiktais… Vis dėlto aptarti tai, kas vyksta „Dumble“, atrodo tikrai verta.
Įžanga į spektaklį – (ne)tradicinė kelionė po apleistos mokyklos koridorius, neraštingumo statistika, kurios buvom „priversti“ (bent jau aš pajutau tam tikrą privalomos informacijos strategiją) klausytis draugiškai gerdami arbatą. Šis kontrastas tarp „privaloma“ ir „intymu“ buvo kažkuo keistas, ir spektaklio prologas tikrai įvyko. Tiesa, paskaičius, kad minėtai statistikai priklauso ir spektaklio personažai, uždarytos mokyklos erdvė iš pradžių irgi atrodė kiek įtartinai – negi spektaklio kūrėjai nebijo pernelyg tiesioginių sąsajų? Turbūt nebijojo ar bent nuosaikiai rizikuodami tikrai nesuklydo. Ir dar viena pastaba apie spektaklio prieangius. Arbatą pilstanti artėjančio spektaklio veikėja (aktorė Monika Šaltytė) atrodė dar beieškanti savęs (savo vaidmens), šiek tiek sutrikusi, kol galų gale supratau: tokia ji ir turėjo būti – šiek tiek sutrikusi tarp raštingų žmonių, taip priversdama nejaukiai pasijusti mus pačius. Darbą spektaklio veikėja vis dėlto susirado. Tiesa, jokios vilties tai nesuteikė, net priešingai – sustiprino absurdišką juoką, kuriam, kaip ir pačiam absurdui, vietos spektaklyje buvo. Dar šis bei tas apie erdvę. Spektaklio kūrėjai teisėtai didžiuojasi Gintui Gascevičiui priklausančiu erdvės įgarsinimu. Groti viskuo, kas aplinkui, nėra labai paprasta. Svarbu surasti atitinkamo įvykio ar savo ritmą. Šįkart garsų sąlytis ne tik su „sceniniu“ vyksmu, bet ir su žiūrovais–sienomis pasirodė ypač veiksmingas Aplink mus skambantys garsai iš pradžių atrodo vos pastebima, organiška „scenoje“ vykstančio gyvenimo dalis. Jie vis labiau įsibrauna į „jų“ ar „mūsų“ erdvę, savo kasdieniu ritmu, stiprėjimu, sunkiai nusakomu dusliu aidu.
Estetiškai bei psichologiškai motyvuotoje ribotoje aktų salės erdvėje žiūrovas buvo įtrauktas į pabrėžtinai horizontalų ribotų galimybių ir poreikių trijulės gyvenimą. Nors dėl poreikių ribotumo galima sakyti ir atvirkščiai – poreikių maksimumas. Spektaklio įtaigą iš dalies ir nulėmė tai, kad žiūrovui pavyko ilgam išlikti ties minimalių ir maksimalių pastangų gyventi riba. Trys dramos personažai – tarsi trys skurdo veidai, itin skirtingi, įvairiais požiūriais individualūs. Akivaizdus skirtingumas sustiprino ne tik neįmanomo jų trijų buvimo kartu, bet ir absurdo įspūdį. Ne tik socialinės, bet ir absurdo dramos link spektaklį įtaigiai kreipė visa scenografija, daiktai: kirvis ir ypač drabužiai – vilkimi, lyginami, skalbiami. Dar vienas spektaklio kūniškumo įspūdis – statiškas, prižemintas, horizontalus Mae (Monika Šaltytė), Loido (Aidas Matutis) ir Henrio (Antanas Venckus) judėjimas. Judesys apskritai svarbus bendraujant, kai nenorima arba / ir negalima daug kalbėti, kai dar tik mokomasi skaityti ir rašyti, kai nėra ką pasakyti ar pasakoti. Tai, kad visų trijų vaikščiojimas, sėdėjimas, gulėjimas, prisilietimai ar net rašymas yra tarsi gyvuliškos prigimties, iš pradžių atrodė kiek schematiška, juo labiau nuskambėjus frazei apie „mus“ kaip gyvuliukus. Tačiau ilgainiui toks sceninis judesys įtikina, juo labiau kad kūno laikyseną ir judėjimo dominantes keitė konfliktinės situacijos.
Palyginti su pažiūrėtais kitų šios pjesės pastatymų įrašais, man Šiaulių dramos teatro spektaklis išsiskyrė savotiškai prislopintu kalbėjimu, ne tokia agresyviai rėksminga konfrontacija, tariama ramybe, gal netgi melancholija. Tiesa, pastaroji, regis, kiek užgožė ironiją, slypinčią Henrio maldoje ar tariamoje galioje viską atsiminti, bet buvo ir tylios ironijos, o prislopinta konflikto išraiška apskritai pasirodė vienas patraukliausių dalykų. Esminiu teksto elementu, balansuojant tarp banalumo ir vienkartiškumo, tarp trafaretiškumo ir netikėtumo, tarp visiškos kasdienybės ir kito jos veido, pavadinčiau personažų klausimus: „ko išmokai? kas yra aritmetika? kodėl taip sunku atsiminti? kas pavogė mano pinigus? ar Loidas girtas?“ ir pan. Tikrą netikėtumo įspūdį jie daro tik atitinkamoje erdvėje ir situacijoje. Vienas iš klausimų (Henrio užduotas Mae) – „kas tau yra Loidas?“ – ir išprovokavo Mae prisipažinimą, kad jie yra gyvuliukai, o kartu stiprėjantį Loido gyvuliškumą, artėjantį iki absurdo stilistikos. Mokantis iš dviejų nelabai raštingų ir trečiojo, programiškai kartojančio maldą, personažų, spektaklio įspūdžius irgi norėtųsi įrėminti klausimais. Kas bendro tarp neraštingumo ir mirties? Kaip tai, kas svetima, tampa visiškai sava? Kuo patrauklus skurdo veidas? Ką reiškia įsileisti į save kitą? Kokiais būdais galima įsibrauti į kito erdvę? Kas yra sielos paralyžius? Kuo skiriasi tarpusavio santykiai ir jų parodija? Nors spektaklio vyksmo tragediją buvo galima ir nujausti, nenumačiau būtent tokios mirties kalbos – kiekvienam surandant savo vietą tragiškiausioje iš horizontalių. Jei kartais akivaizdu, kad ne taip scenoje mirštama, šįkart mirtis buvo visiškai įtikima. Apie šiuos ir kitus proveržius, įsibrovimus, ribas, (ne)įmanomą jų įveiką „Dumblas“ ir kalba.