NAUJIENOS

Atgal

Kai pa­kan­ka duo­nos ir van­­dens

2017 05 26

Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riaus, tru­pės va­do­vo Vla­do Ba­ra­naus­ko ke­lio­nių ki­še­nė­je nu­gul­da­vo Dže­ko Ke­rua­ko „Ke­ly­je“. „Gal aš sa­vo dū­šio­je esu dau­giau ar ma­žiau kaž­koks val­ka­ta? Ar bit­ni­kas“, – svars­to. 70-ąją su­kak­tį ak­to­rius sa­vait­ga­lį mi­nės prem­je­ra „Ru­dens is­to­ri­ja“, sce­no­je jo gar­baus am­žiaus he­ro­jus ry­šis drą­siam poel­giui – pa­bėg­ti. Ak­to­rius vi­sa­da ža­vė­jo­si drą­siais žmo­nė­mis, o drą­siau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo žings­niu va­di­na spren­di­mą sto­ti į ak­to­ri­nį. Šian­dien sa­ko praei­ties bi­jąs la­biau nei atei­ties.
 
Di­džiau­sia be­­pro­­ty­­bė
 
Į re­dak­ci­ją V. Ba­ra­naus­kas atei­na ne­ši­nas ro­žė­mis. Kaip vi­sa­da – ga­lan­tiš­kas, im­po­zan­tiš­kas, poe­tiš­kas. Ir su poe­zi­jos kny­ga po­rtfe­ly­je.
 
– Sek­ma­die­nį Vals­ty­bi­na­me Šiau­lių dra­mos teat­re ju­bi­lie­jų mi­nė­si­te Al­do Ni­co­laj spek­tak­liu „Ru­dens is­to­ri­ja“ (re­ži­sie­rius Juo­zas Ži­bū­da). Koks tai spek­tak­lis?
– Apie ką ga­li bū­ti „Ru­dens is­to­ri­ja“? Yra ke­tu­rios pa­sau­lio ša­lys, ke­tu­ri vė­jai, ke­tu­ri evan­ge­lis­tai, ke­tu­ri me­tų lai­kai… Ir atei­na ru­duo…
 
Spek­tak­lis yra apie pa­gy­ve­nu­sius vy­rus, 77 me­tų, ku­rie nu­spren­džia pa­bėg­ti nuo vai­kų. To­kia trum­pa is­to­ri­ja. Gar­saus ita­lų dra­ma­tur­go ti­piš­ka ita­liš­ka pje­sė, se­kan­ti Eduar­do De Fi­lip­po pė­do­mis. Gra­ži, grau­di is­to­ri­ja. Ji man ne­tgi idi­liš­ka at­ro­do, nors gal ne vi­si su­tiks. Nos­tal­giš­ka, su ato­dū­siais, su aša­rė­lės nu­brau­ki­mu, su žmo­giš­kais san­ty­kiais, su žiū­rė­ji­mu vie­nas į ki­tą, su pa­de­ja­vi­mais. Ir su tru­pu­čiu iro­ni­jos, pa­šmaikš­ta­vi­mo.
 
– Jei­gu bū­tu­mė­te žiū­ro­vas, dėl ko jūs aša­rą brauk­tu­mė­te šia­me spek­tak­ly­je?
– Gal dėl to, kad ne­tu­rė­čiau tiek drą­sos, kaip jie – iš­va­žiuo­ti. Vi­sa­da ža­viuo­si drą­siais žmo­nė­mis. Ar­ba ryž­tin­gais. Jau vai­kys­tė­je skai­čiau kny­gas apie ke­liau­to­jus į Šiau­rės aši­ga­lį… Vi­sa­da man pa­tys įdo­miau­si bu­vo žmo­nės, ku­rie su­ge­ba per­lip­ti per sa­ve: li­pa į kal­nus, ke­liau­ja sun­kiau­sius tu­ris­ti­nius žy­gius. Sa­vo­tiš­ki ma­zo­chis­tai. Aš pa­ts plau­kio­jau bai­da­rė­mis, plaus­tais, ži­nau, ką tai reiš­kia.
 
– Ko­kį drą­siau­sią žings­nį esa­te pa­da­ręs?
– Man at­ro­do, kad drą­siau­sias žings­nis, kad įsto­jau į kon­ser­va­to­ri­ją, į ak­to­ri­nį. Tai yra pa­ti di­džiau­sia be­pro­ty­bė! Kiek­vie­ną nak­tį at­si­bun­du ir gal­vo­ju: na už­ten­ka tos be­pro­ty­bės! Tapk nor­ma­lus!
 
Ge­rai mo­kiau­si, man ge­rai se­kė­si ma­te­ma­ti­ka, bu­vau net res­pub­li­ki­nės ma­te­ma­ti­kų olim­pia­dos pri­zi­nin­kas. Iš­šo­kau! Ne­ži­nau, kaip ki­ti, bet aš vi­sa­da gal­vo­ju, kad esu ne­tin­ka­mas sce­nai… Aš toks ne­tin­ka­mas… Man ge­riau už­ku­li­siuo­se sto­vė­ti. Bet ei­ni ir vis­kas.
 
– Kas tuo­met pa­stū­mė­jo į tą be­pro­ty­bę?
– Yra dvi is­to­ri­jos. Ma­no ma­ma sa­kė, kad jų gi­mi­nai­tis bu­vo len­kų ak­to­rius, ku­ris dir­bo ar tai Var­šu­vo­je, ar tai Kro­ku­vo­je. Jis dar at­va­žiuo­da­vęs ir vi­siems gar­siai sa­ky­da­vęs: „Nea­ti­duo­ki­te vai­kų, kad jū­sų vai­kai ne­tap­tų ak­to­riais.“
 
Ki­ta is­to­ri­ja – įvy­ko gin­čas su švie­saus at­minimo is­to­ri­jos mo­ky­to­ja, ku­ri sa­kė: „Kas, kad tu mo­kyk­lo­je pa­dek­la­muo­ji, kas, kad pa­skai­ti­nė­ji, iš ta­vęs ak­to­riaus ne­bu­vo ir ne­bus.“ Ir vis­kas. Gal­vo­ju, rū­pu­že! – to­kios vis­gi len­kiš­kos am­bi­ci­jos „co to ja, co to mo­ja ka­mi­zel­ka“.
 
Sto­ja­mie­ji bu­vo anks­čiau, nu­va­žia­vau. Ir kaž­ko­kiu bū­du, ne­ži­no­da­mas, kas tas teat­ras yra, ėmiau ir įsto­jau. Gal tu­rė­jau pa­grin­dus: bu­vau res­pub­li­ki­nio moks­lei­vių skai­ty­mo kon­kur­so lau­rea­tas.
 
– Ar vė­liau su­si­ti­ko­te tą mo­ky­to­ją?
– Taip! Ei­nu tie­siai po sto­ja­mų­jų su to­kiu ru­du mil­ži­niš­ku la­ga­mi­nu. Ji sa­ko: „Kur tu da­bar?“ Sa­kau, grįž­tu iš sto­ja­mų­jų. „Ar taip anks­ti? Tai kaip aš sa­kiau, neįs­to­jai?“ „Ne, – at­sa­kiau. – Aš įsto­jau!“
 
Pas­kui vis­kas taip ir tę­sė­si. Aš la­bai džiau­giuo­si sa­vo kur­so va­do­vais, ku­riuos be­pro­tiš­kai my­liu. Tai bu­vo Leo­nid Ema­nui­lo­vič Lur­jė, to lai­ko Ru­sų dra­mos teat­ro vyr. re­ži­sie­rius, ku­ris pa­skui iš­va­žia­vo į sa­vo tė­vy­nę, į Iz­rae­lį. Ne­pap­ras­ta pe­da­go­gė ir ak­to­rė, ir ma­ma mū­sų stu­di­jų me­tais bu­vo Ga­li­na Jac­ke­vi­čiū­tė. Fan­tas­tiš­ka mo­te­ris.
 
Vi­si gi­ria­si kaž­kuo. Aš ga­liu gir­tis sa­vo kur­su, nes to­kių ak­to­rių la­bai re­tas kur­sas tu­rė­jo. Ge­di­mi­nas Gird­vai­nis, Vik­to­ras Va­la­ši­nas, Vai­va Mai­ne­ly­tė, ku­ri pas mus ati­te­kė­jo, Al­do­na Ado­mai­ty­tė. Bu­vo vi­sas žvaigž­dy­nas! Jau ne­kal­bant apie Pra­ną Piau­lo­ką, su ku­riuo mes, kai iš­tren­kė į Šiau­lius, dvie­se ir li­ko­me.
 
Kur­so va­do­vams esu be­pro­tiš­kai dė­kin­gas, kad jie gal­būt net ne ska­ti­no, o ver­tė skai­ty­ti. Neuž­si­da­ry­ti lie­tu­viš­ko­je ter­pė­je, lie­tu­viš­ko­je šird­gė­lo­je, nos­tal­gi­jo­je, me­lan­cho­li­jo­je. Skai­ty­ti vi­sa, kas yra ru­sų kal­ba, ver­tė mo­ky­tis len­kų kal­bos. Ver­tė vaikš­čio­ti į pa­ro­das, į ope­ros spek­tak­lius.
 
Mus vež­da­vo du kar­tus per me­tus į Mask­vą ar­ba Le­ning­ra­dą. Gra­fi­kas bu­vo la­bai in­ten­sy­vus. Mes jau aš­tun­tą va­lan­dą tu­rė­da­vo­me bū­ti pa­pus­ry­čia­vę, o vė­liau vi­są die­ną, iki nak­ties, vyk­da­vo su­si­ti­ki­mai su re­ži­sie­riais, ak­to­riais, pa­ro­dų lan­ky­mas, spek­tak­lis, iš ry­to ap­ta­ri­mas ir vėl… Kad aki­ra­tį pra­plės­tu­me. Juk mes vi­si plius-mi­nus bu­vo­me kai­mie­tu­kai ar­ba bru­ko vai­kai – tie, ku­rie iš ra­jo­no cent­ro. Aš toks. Mums Vil­nius jau at­ro­dė kaž­kas!
 
Liū­liuo­jan­tis mies­­tas
 
– 1969 me­tais at­vy­kote į Šiau­lių dra­mos teat­rą. Į ko­kius Šiau­lius tuo­met va­žia­vo­te?
– Ša­lia teat­ro sto­vė­jo alaus au­to­ma­tai, į ku­riuos įme­tęs mo­ne­tų ga­lė­jai at­si­ger­ti alaus ar­ba vy­no.
 
Tai bu­vo tik­rai tam­sus mies­tas. Vil­niaus gat­ve va­ži­nė­jo au­to­bu­sai. Šiau­liai dar ne­tu­rė­jo jo­kių pa­ro­dų rū­me­lių. Mies­te gal bu­vo tik du pra­gied­ru­liai: teat­ras ir baž­ny­čia. Dau­giau tam­su ir niū­ru. Skrai­dan­tys lėk­tu­vai, daug ka­riš­kių. Nie­kas į Šiau­lius neat­va­žiuo­da­vo. Neo­fi­cia­liai už­da­ras mies­tas.
 
Nors kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas vi­rė. Gal Šiau­liuo­se net bu­vo dau­giau kul­tū­ri­nių re­vo­liu­cio­nie­rių nei kaž­ku­riuo­se at­vi­ruo­se mies­tuo­se. Ga­li­me kal­bė­ti ir apie dai­li­nin­kus, ku­rie bu­vo idė­jų ge­ne­ra­to­riai. Tas pa­ts teat­ras. Toks kul­tū­ri­nis smū­gis: Ša­bakš­ty­nas ša­lia ka­pi­nių, kur bu­vo idė­jos ir lais­vė, ir teat­ras, kur su­si­rink­da­vo nuo dra­ma­tur­gų iki re­ži­sie­rių. Žmo­gus no­ri iš­si­verž­ti iš tam­sos, ją tru­pu­tį per­ženg­ti, ne­dek­la­ruo­da­mas, kad kaž­ką da­ro.
 
– Va­žia­vo­te į Šiau­lius trum­pam?
– Trum­pam. Me­tams, dve­jiems. Kol ne­su­kū­riau pir­mos šei­mos, net ne­pa­da­viau pa­reiš­ki­mo bu­tui gau­ti. Nes pa­sa­kiau, tik idio­tas, tik be­pro­tis ga­li gy­ven­ti to­kia­me mies­te! Mies­te, ku­ria­me net upė ne­te­ka! Kiek­vie­na­me nor­ma­lia­me mies­te tu­ri pra­te­kė­ti upė, ku­ri vi­sus są­šla­vy­nus, vi­są bru­dą, vi­są ne­šva­ru­mą iš­plau­tų, iš­neš­tų su pa­va­sa­rio ar­ba ru­dens vė­jais. Nie­ko ne­bu­vo.
 
Liū­liuo­jan­tis, liū­liuo­jan­tis, liū­liuo­jan­tis. Taip ir li­ko liū­liuo­jan­tis Prū­de­lis ir liū­liuo­jan­tis ša­lia eže­ras. Mies­tas, ku­ria­me iki ar­ti­miau­sio miš­ko, ne­pa­to­gu sa­ky­ti, rei­kia va­žiuo­ti 15–20 ki­lo­met­rų! Kur jūs dar ra­si­te to­kį mies­tą Lie­tu­vo­je?
 
– Kas įtrau­kė lik­ti?
– Aš tur­būt pa­gal pri­gim­tį iš tė­ve­lio esu vals­tie­tis, nors ir bru­ko žmo­gus. Iš­ti­ki­my­bė, prie­rai­šu­mas, ryž­to sto­ka, dar kaž­kas… Nors bu­vo ir konk­re­čių, ir ne­konk­re­čių pa­siū­ly­mų va­žiuo­ti. Dar spė­siu, dar spė­siu, dar spė­siu, dar spė­siu… Ir su­pra­tau, kad ma­no trum­pa­lai­kė ko­man­di­ruo­tė ta­po il­ga­lai­ke ko­man­di­ruo­te.
 
– Sa­kė­te, jog Šiau­liuo­se bu­vo tik du švie­su­liai – baž­ny­čia ir teat­ras. O da­bar?
– Ne­no­riu sa­ky­ti, bet be­li­ko vie­nas – Ba­ra­naus­kas. Jei rim­tai, mies­tas gra­žiai pa­si­kei­tė. Bet jei ly­gin­si­me su lat­viais ar es­tais, man gė­da. Mies­tas ne­tu­ri sa­vo kon­cer­tų sa­lės. Bai­siau ne­ga­li bū­ti! Lat­vi­jo­je ir ra­jo­nų cent­rai tu­ri kon­cer­tų sa­les. Lat­vi­jos ra­jo­nų cent­ruo­se kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tų vyks­ta 75 pro­cen­tai, o vi­so­kių po­psiu­kų – 25 pro­cen­tai. Lat­viai ir es­tai pa­sie­ny­je sta­to mil­ži­niš­ką eu­ro­pi­nio dy­džio kon­cer­tų sa­lę. Mes ty­li­me ir bi­jo­me apie tai pa­sa­ky­ti.
 
– Ko­kie šian­die­nos Šiau­lių dva­si­nė bū­se­na?
– Man Šiau­liai pri­me­na Ka­li­ning­ra­do sri­tį. Tiek Ka­li­ning­ra­das, tiek Šiau­liai bu­vo smar­kiai su­griau­ti, vie­ti­nių gy­ven­to­jų ne­li­ko ar­ba bu­vo pri­vers­ti, kaip Ka­li­ning­ra­de, iš­va­žiuo­ti. Ar­ba bu­vo iš­vež­ti. Ir į tuos mies­tus su­va­žia­vo ki­ti – kas iš kur. Koks bu­vo Šiau­lių mies­to pa­grin­das? Kuo grei­čiau kaž­ką pa­si­da­ry­ti. Ir tie ge­nai li­ko. Žmo­nės ne­my­li mies­to, mies­tas ne­my­li žmo­nių. Ir jis ker­ši­ja.
 
– Vie­nas ki­tam sve­ti­mi?
– Ab­so­liu­čiai sve­ti­mi. Aš nie­ka­da ne­su gir­dė­jęs, kad šiau­lie­čiai kaž­ką da­ry­tų dėl mies­to. Gal aš kaž­ką blo­gai gir­džiu. Dėl sa­vęs – taip.
 
Aš apie mies­tą ne blo­gai kal­bu – su skau­du­liu. Ga­liu pra­dė­ti var­dy­ti skau­du­lius, gy­ve­nu krū­vą me­tų, o taip nie­ko ir ne­sut­var­kė – net eže­ro pa­kran­čių.
 
Ži­nan­tiems svies­to sko­­nį
 
– Koks eta­pas teat­re jums at­ro­do ryš­kiau­sias biog­ra­fi­jo­je?
– Aš ne­ži­nau, jei at­vi­rai pa­sa­kius. Tie­siog ban­dau priim­ti, kad kiek­vie­na die­na yra pa­ti ge­riau­sia, ir tai yra ma­no eta­pas. Ne­no­riu kal­bė­ti, kas bu­vo, nes man at­ro­do, kad kai tik ak­to­rius pra­de­da kal­bė­ti, ką da­rė, kaip bu­vo, jau vis­kas.
 
Aš su­ti­kau be­pro­tiš­kai daug ge­rų žmo­nių, ge­rų re­ži­sie­rių, ku­rie ma­ne my­lė­jo ir kaip sū­nų pa­lai­dū­ną, ir kaip sū­nų, ir kaip ak­to­rių – ir kaip ge­rą, ir kaip blo­gą. Aš vi­siems vi­siems esu be­pro­tiš­kai dė­kin­gas.
 
– Ku­riuos su­tik­tus teat­ro žmo­nes va­di­na­te Die­vo do­va­na?
– Vi­sus, pra­de­dant Jo­nu Vait­ku­mi, pas ku­rį dir­bau pir­ma­me jo spek­tak­ly­je, Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­te ir taip to­liau… Jie vi­si kaž­ką da­vė. Net jei ir nie­ko ne­da­vė, su­mai­to­jo, ir tai esu dė­kin­gas, nes įsi­ti­ki­nau, kas aš toks esu.
 
Man leng­viau kal­bė­ti apie mo­te­rų žvilgs­nius, apie dai­lę, mu­zi­ką, kon­cer­tus, ke­lio­nes – apie bet ką ki­ta ne­gu apie teat­rą. Kuo to­liau, tuo la­biau man teat­re sun­kiau su­si­gau­dy­ti. Daž­nai sau gal­vo­ju, yra toks ang­liš­kas prie­žo­dis: mar­ga­ri­nas tiems, ku­rie ne­ži­no svies­to sko­nio. Tuo vis­kas ir pa­sa­ky­ta.
 
– Daž­nas vy­res­nio­sios Lie­tu­vos ak­to­rių kar­tos žvaigž­dy­no at­sto­vų sa­ko ne­bei­ną į teat­rą, nes teat­ras ne­be toks. Koks jums šian­die­nos teat­ras?
– Aš ne­ži­nau, koks tu­ri bū­ti teat­ras. Aš teat­ro la­bai ma­žai ma­tau. Dau­giau ma­tau ope­ros, ba­le­to, dau­giau klau­sau­si mu­zi­kos. Dra­mos teat­rams, kur daug kal­ba­ma, ta­pau ne­pas­lan­kus. Nors Klai­pė­dos dra­mos teat­ro pa­sta­ty­tą Au­gus­to Strind­ber­go „Tė­vą“ ma­čiau ir pas mus, ir spe­cia­liai į Klai­pė­dą va­žia­vau žiū­rė­ti, nes ma­ne šis spek­tak­lis su­pur­tė. Gal dėl to, kad my­li­mi ak­to­riai dir­ba, gal dėl to, kad re­ži­sū­ra priim­ti­na.
 
– Mi­nė­jo­te, jog sto­da­mas ne­ži­no­jo­te, kas yra teat­ras. Ar da­bar jau at­sa­ky­tu­mė­te į šį klau­si­mą?
– Ly­giai taip pat ne­ži­nau. Man at­ro­do, kad teat­ras yra per daug už­si­kon­ser­va­vęs sa­vo XVIII–XIX am­žiu­je. Vis­kas kei­čia­si. Li­te­ra­tū­ra kei­čia­si, poe­zi­ja kei­čia­si, in­for­ma­ci­ja kei­čia­si, vis­kas kei­čia­si, o mes kaip bu­vo­me, taip ir li­ko­me. Gal aš ne­tei­sus? Tu­ri atei­ti jau­ni žmo­nės su sa­vo kal­bė­ji­mo, mąs­ty­mo ma­nie­ra, su ki­tu po­žiū­riu į teat­rą, į žmo­gų. Jie tu­ri at­neš­ti sa­vo ener­gi­ją, sa­vo dvelks­mą, sa­vo mąs­ty­se­ną. Duok Die­ve, kad tik dau­giau to­kių žmo­nių atei­tų.
 
– Ar yra spek­tak­lis, ku­rio il­gi­tės, ku­rio ne­bė­ra re­per­tua­re?
– Praei­tis yra praei­tis. Aš gal il­giuo­si gra­žių kny­gų, nes jau esu per­skai­tęs. Iš­sit­rau­kiu, pa­si­žiū­riu, gal­vo­ju, rei­kė­tų ant­rą kar­tą per­skai­ty­ti. Ir vi­sa­da bi­jau: o jei­gu stai­ga nu­si­vil­siu iš nau­jo skai­ty­da­mas?
 
Aš taip bi­jau apie praei­tį gal­vo­ti! Man praei­tis yra bai­ses­nė už atei­tį.
 
– Ar ga­li bū­ti bu­vęs ak­to­rius?
– Ne. Bu­vęs ak­to­rius – ne­bū­na. Vis tiek jis lie­ka ak­to­rius.
 
– Teat­ras jums – aki­mir­ka ar am­ži­ny­bė?
– Aki­mir­kos am­ži­ny­bė. Ar­ba am­ži­ny­bės aki­mir­ka. Kuo to­liau, tuo ma­žiau su­pran­tu apie teat­rą. Kaip ir apie mo­te­ris.
 
Šven­tė – duo­­ti
 
– Or­ga­ni­zuo­ja­te ren­gi­nius Šiau­lių il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir ge­riat­ri­jos cent­re. Esa­te sa­kęs, kad pri­gim­ti­mi žmo­gus yra da­vė­jas, ne ėmė­jas. Įsi­ti­ki­na­te tuo?
– Taip. Rei­kia duo­ti. Aš kaž­ka­da gy­ve­ni­me bu­vau pa­kliu­vęs į di­de­lę mės­ma­lę, la­bai di­de­lę mės­ma­lę. Pa­da­riau spren­di­mus ir man daug žmo­nių yra pa­dė­ję. Pa­laips­niui su­pran­ti, kad ne­ga­li vien im­ti, rei­kia ati­da­vi­nė­ti. Kuo dau­giau ati­duo­di, tuo pa­ts dau­giau gau­ni. Kal­bu apie pa­pras­tus da­ly­kus: ir dva­si­nius, ir ma­te­ria­lius. Kai žmo­gus da­rai ki­tam ge­ra, pa­ts įgy­ji šven­tę.
 
Man ma­lo­nu­mas slau­gos cent­re or­ga­ni­zuo­ti kon­cer­tus. Net jei li­go­niai net ne­gir­di, pa­sken­dę sa­vy­je.
 
Va­ži­nė­ju į Jur­dai­čių so­cia­li­nės glo­bos na­mus Jo­niš­kio ra­jo­ne. Jie or­ga­ni­zuo­ja teat­ri­nius fes­ti­va­lius. Ma­ne pa­žįs­ta. Pag­los­to.
 
Jei pa­pra­šo Baž­ny­čia, vi­sa­da da­ly­vau­ju. Di­džio­jo Penk­ta­die­nio ei­se­no­je skai­čiau teks­tus. Aš jau atė­jęs į Die­vo prieš­kam­ba­rį.
 
– Ge­gu­žę pla­na­vo­te su­reng­ti mag­no­li­jų žy­dė­ji­mo šven­tę Šiau­lių il­ga­lai­kio gy­dy­mo ir ge­riat­ri­jos cent­re kie­me. Sut­ruk­dė šal­tas pa­va­sa­ris?
– Skai­ti­niai nu­kel­ti ki­tiems me­tams – mag­no­li­jos nu­ša­lo. Gy­ve­ni­mas ne­si­bai­gė, ki­tais me­tais pa­da­ry­si­me. Ten obe­lų yra, gal or­ga­ni­zuo­si­me obuo­lių kri­ti­mo šven­tę?
 
– Ne kar­tą įsi­ti­ki­no­te poe­zi­jos ga­lia?
– Poe­zi­ja yra kaip mo­te­ris. Tik­ra poe­zi­ja. Aš ją my­liu. Ar ji­nai ma­ne my­li? Nuo pat jau­nys­tės drau­ga­vau su ge­riau­siais poe­tais, mū­sų kla­si­kais, da­bar­ti­niais pre­mi­jų lau­rea­tais. Jie ma­ne tem­pė už au­sų. Vien tai, kad sė­di ati­tin­ka­mo­je kom­pa­ni­jo­je, pa­ts kils­te­li aukš­tyn.
 
Aš die­vi­nu kny­gas, my­liu kny­gas, aš alps­tu nuo kny­gų. Jau­nys­tė­je mie­go­jau ant kny­gų, kny­go­mis ap­si­klo­jęs, kny­go­mis pa­si­klo­jęs. Ir iš kar­to skai­ty­da­vau 10–15 kny­gų. Toks bu­vo ma­no gy­ve­ni­mas. Gal čia kur­so va­do­vų įta­ka? Ma­no vi­si kur­sio­kai to­kie. Smalsu­mas. Su­ži­no­ti. Neuž­si­da­ry­ti tik­tai lie­tu­viš­ka­me klum­pa­ko­jy­je. Kai su­si­du­ri su pran­cū­zų poe­zi­ja, pra­de­di ki­taip žiū­rė­ti į pa­sau­lį.
 
– Ko­kius au­to­rius ren­ka­tės skai­ty­ti?
– Lie­ku gal prie tų, kas ma­žiau­siai skai­to­ma. Ril­kė. Bu­vo eta­pas, kai skai­čiau Vy­tau­tą Ma­čer­nį. Skai­čiau ir Si­gi­tą Ge­dą. Ir Ai­dą Mar­čė­ną smar­kiai skai­čiau. Da­bar gal pa­si­da­riau toks knys­liu­kas – skai­ty­ti tai, ko ki­ti ne­ži­no. Stai­ga imi ir at­ran­di – ar XIX, ar XX am­žiaus poe­tą.
 
– Prieš de­šimt­me­tį šven­tė­te gim­ta­die­nį, ati­da­ry­da­mas pa­ro­dą „Art pa­sti­šas. At­vaiz­dai“. Dai­lė – dar vie­na iš aist­rų, kaip kny­gos?
– Bū­čiau su mie­lu no­ru pri­sta­tęs da­lį sa­vo po­rtre­tų ko­lek­ci­jos ar rim­tų dai­li­nin­kų dar­bų, bet da­bar teat­re dėl re­mon­to nė­ra ga­li­my­bės eks­po­nuo­ti.
 
Tu­riu di­de­lę ko­lek­ci­ją, la­bai daug ta­py­bos, gra­fi­kos dar­bų. Yra lie­tu­vių, ru­sų, po­ra lat­vių ir es­tų au­to­rių. Ren­ku, kas trau­kia šir­dį, kas ma­no drau­gai. Kiek­vie­nas dai­li­nin­kas dar yra ir poe­tas, ir fi­lo­so­fas.
 
Nuo­la­ti­nė ke­­lio­­nė
 
– Esa­te Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus ke­lio­nių į Tol­min­kie­mį da­ly­vis. Ke­lio­nės pra­smė – dau­giau nei ap­lan­ky­ti ar su­tvar­ky­ti ap­lin­ką?
– Ke­lio­nė yra iš­ti­ki­my­bė tam žmo­gui, kul­tū­rai, ka­pe­liams, baž­ny­čiai, ru­sų-lie­tu­vių bend­ruo­me­nei, vo­kie­čių bend­ruo­me­nei. Tęs­ti­nu­mas, ri­tua­las, mie­las šir­džiai. Ten ir Do­ne­lai­tis gal ki­taip skam­ba. Ir grau­du­lys ima ne tik dėl baž­ny­čios, mu­zie­jaus, tvo­ros, kal­ne­lio, me­džių, bet ir dėl vai­ku­čių, ku­rie su­si­ren­ka iš vi­sos Ka­li­ning­ra­do sri­ties. Su­va­žiuo­ja, dek­la­muo­ja, dai­nuo­ja, čiauš­ka. Ir mo­ky­to­jos, ku­rios sten­gia­si, kad vai­kai kaž­kiek kal­bė­tų lie­tu­viš­kai… Jei ga­lė­čiau, va­žiuo­čiau ir va­žiuo­čiau.
 
Gal aš sa­vo dū­šio­je esu dau­giau ar ma­žiau kaž­koks val­ka­ta? Ar bit­ni­kas. Jau­nys­tė­je esu tran­za­vęs iki Vi­du­ri­nės Azi­jos, tran­za­vęs ir po lie­tu­viš­kas pi­lis Bal­ta­ru­si­jo­je, Va­ka­rų Uk­rai­no­je.
 
O Ka­li­ning­ra­de ir šir­dį be­pro­tiš­kai so­pa. Kiek­vie­ną kar­tą nu­va­žia­vęs gal­vo­ji: dau­giau ne­va­žiuo­siu, ko­dėl man taip tu­ri dū­šią ir šir­dį so­pė­ti! Pas­kui atei­na lai­kas ir vėl ju­di.
 
– Sie­lo­je te­be­sa­te ke­liau­to­jas?
– Taip. Ne tik sie­lo­je, bet ir fi­ziš­kai.
 
– Tar­si „Ke­ly­je“?
– Taip. Anks­čiau ir va­ži­nė­jau su Ke­rua­ko „Ke­ly­je“. Bū­da­vo į vie­ną ki­še­nę įmes­tas ja­po­niš­ki hai­ku, į ki­tą – Ke­rua­kas.
 
Anais lai­kais aš bu­vau žy­miai lais­ves­nis ne­gu da­bar. Pa­ra­dok­sas, nes kal­bė­jau tai, ką no­rė­jau, ką gal­vo­jau. Aš ne­ži­no­jau, kas yra bai­mė. Ir el­giau­si taip, kaip man at­ro­dė. Iš šo­no gal bu­vo bai­su, kaip aš el­giau­si, kal­bė­jau. Da­bar dau­giau bi­jau iš­si­žio­ti. Gal tai – ne bai­mė, gal at­sar­gu­mas at­si­ra­do. Ar­ba ne­no­ras. Kar­tais su­pran­ti apie be­pras­miš­ku­mą. Tie­sos sa­ky­mas dar nė­ra tie­sa.
 
– Kaip ke­lio­nė kei­čia žmo­gų?
– Jei jis žiū­ri at­vi­ro­mis aki­mis, tam­pa žy­miai di­des­nis. Vis­kas pri­klau­so nuo ta­vęs. Ko no­ri? Ar at­si­duo­ti ke­lio­nei? Ir ko­kia ta ke­lio­nė?
 
– Ko jūs no­ri­te ke­lio­nė­je?
– Pa­žin­ti pa­sau­lį. Pa­žin­ti, pa­žin­ti! Gai­la, kad per vė­lai pra­dė­jau kop­ti į kal­nus. Sup­ra­tau, kad kal­nai yra kaž­kas ne­nu­sa­ko­ma. Esu iš­vaikš­čio­jęs pės­tu­te Kry­mą, vaikš­čio­jęs po ur­vus, kur dar mė­to­si par­ti­za­nų kau­lai. Ne­nu­si­bel­džiau tik iki To­li­mų­jų Ry­tų, pri­trū­ko vie­nos va­sa­ros – tuo lai­ku ta­po­me ne­prik­lau­so­mi. Šiau­rės Ura­las, Už­po­lia­ri­nis ra­tas, Bai­ka­las, Už­bai­ka­lė, Bai­ka­lo–Amū­ro ma­gist­ra­lė, Al­ta­jus, Kau­ka­zas, Va­ka­rų Uk­rai­na, Kar­pa­tai…
 
Ar daug ke­lio­nė­je rei­kia. Van­dens ir duo­nos.
 
– Bū­ti ar tar­nau­ti?
– Tar­nau­ti, tar­nau­ti, tar­nau­ti. Ru­sai net sa­ko: „Ja slu­žu v teat­re.“ Ir tuo pa­sa­ky­ta: tar­nau­ti. Sup­rask, kad esi teat­ro dul­kė. Ma­žy­tė teat­ro dul­kė. Teat­ras – kaip sim­fo­ni­nis or­kest­ras, ne vi­si ga­li bū­ti su­perso­lis­tais. Jei su­pran­ti, ku­rio­je sim­fo­ni­nio or­kest­ro vie­to­je sė­di, ta­da vis­kas ge­rai.
 
Daž­nai gal­vo­ju, kad rei­kia su­ras­ti sa­vo ter­pę. Jei ne­duo­da teat­ras, vi­sa­da ša­lia ga­li ras­ti dar­bo ir ge­ru­mo sa­ve rea­li­zuo­ti, žmo­nėms pa­dė­ti.
 
 
Vla­das BA­­RA­­NAUS­­KAS
 
Gi­mė 1947 me­tų ge­gu­žės 24 die­ną Pan­dė­ly­je, Ro­kiš­kio ra­jo­ne.
 
1965–1969 me­tais stu­di­ja­vo Lie­tu­vos vals­ty­bi­nė­je kon­ser­va­to­ri­jo­je.
 
Nuo 1969 me­tų dir­ba Šiau­lių dra­mos teat­re. Su­kū­rė per 100 vaid­me­nų.
 
 
 
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
2017 m. gegužės 26 d.