NAUJIENOS

Dramatiškomis karantino sąlygomis statyto spektaklio premjera įvyko 2020 m. rugsėjo 22 d. Anykščiuose vykusiame festivalyje „Pakeleivingi“. Tuomet spektaklis laimėjo pagrindinį prizą, tačiau kito susitikimo su žiūrovais teko laukti ištisus metus, rašoma Šiaulių dramos teatro pranešime spaudai. Per tą laiką buvo išleistas romanas „Remyga“, jau spėjęs pelnyti ne vieną apdovanojimą.

Ne mažesnės sėkmės sulaukė ir spektaklis „Remyga“, kuris net sudėtingomis dabartinėmis aplinkybėmis visada vaidinamas pilnose salėse, teigiama pranešime spaudai. „Remyga“ pasakoja istoriją apie vaikiną, kuris pirmaisiais nepriklausomybės metais iš Afganistano karo grįžta į gimtuosius Šiaulius. Jis bando savyje rasti jėgų sąžiningai gyventi sudėtingais permainų laikais, tačiau visuomenėje tuo metu vyksta didžiuliai tektoniniai lūžiai, kuriuos ne visi atlaikė. Spektaklis, kaip ir romanas, kelia vieną aktualiausių nūdienos temų – koks galėtų būti kiekvieno mūsų vaidmuo niekada nesibaigiančioje, visais laikais, visose santvarkose įvairiausimis formomis vykstančioje kovoje tarp gėrio ir blogio.

Jau kurį laiką tiek romanui, tiek spektakliui „gyvenant savarankiškus gyvenimus“, paprašėme Rimanto Kmitos papasakoti, koks buvo „Remygos“ kelias į sceną ir ką reiškia būti dramaturgu šiuolaikiniame teatre.

– Po bestselerio „Pietinia kronikas” turėjote labai sėkmingo rašytojo reputaciją, o rašydamas pjesę „Remyga“ pasiryžote debiutuoti kaip dramaturgas. Ar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, buvo verta leistis į tuos „naujus vandenis“?

– Pirma mintis, kai Valstybinis Šiaulių dramos teatras pasiūlė parašyti pjesę buvo tokia: „Parašiau romaną, parašysiu ir pjesę, kas čia tokio”. Pradėjus dirbti buvau priblokštas, kaip skiriasi tos dvi rašymo rūšys ir tikrai kildavo minčių, kad daugiau niekada neberašysiu teatrui. Personažai, scenos, konfliktai – viskas pjesėje turi būti aišku ir tikslu, visi „galai“ turi sueiti, o prozoje kartais gali „numuilinti“. Bet garsiai daugiau nedirbti teatre neprisižadėjau ir neprisiekinėjau. Pabaigus rašyti pjesę bei kiek atitolus nuo teksto, galvoju, kad dar reikėtų bandyti. Teatre prie tavo sukurto kūrinio prisiliečia dar daug menininkų, kurie suteikia tekstui savos energijos. Jausmas, kai matai kaip tavo tekstas auga, vystosi yra labai geras. Rašydamas prozą to nepatirsi.

– Visokių idėjų nešiojiesi galvoje ir joms realizuoti paprastai reikia bent menko postūmio – kitaip sunku išsiplėšti iš savo rutinos. Kažkas pasidomi ką dabar darai, pasidalini idėja, kažkas ja susidomi, kažkas patiki ir tik tada pati idėja pradeda gyventi. Rašydamas „Remygą“ jokios rizikos nejaučiau, nes pasitikėjau žmonėmis, su kuriais kartu dirbome. Iš jų pats daug ko išmokau. Žinoma, jaudinausi, nes prie teatro reikalų grįžau beveik po 20-ies metų, tada taip ir neužbaigiau savo teatro mokslų Klaipėdos universitete. Išsiskyriau su tais žmonėmis nei šiaip, nei taip ir visą laiką jaučiau spaudimą iš savo dėstytojų, nors jų ir nebėra tarp gyvųjų. Atrodė, kad dabar, po tiek metų laikau tą paskutinį egzaminą, iš kurio tada pabėgau.

– Romanas yra tekstas, kurį gali pradėti nuo bet kurios vietos. Viena eilutė padiktuoja puslapius ir jų toną, o pjesė yra personažų susitikimo erdvė ir pjesės rašymas yra tik finalinė kūrybinio proceso dalis – tai greičiau užrašymas negu rašymas. Pjesę reikia rašyti tik tada, kai personažai jau pasiruošę susitikti, kai yra sukurti. Tas ilgas personažų ir siužeto kūrimas be rašymo man buvo nauja patirtis. Be to, pjesė, skirtingai nuo romano, nėra galutinis kūrinys. Taip pat pasidarė akivaizdu, kad dramaturgijos ir prozos autorius turi turėti skirtingą charakterį, šiek tiek skirtingus savo kaip asmenybės polinkius, sugebėjimus. Dramaturgijos ašis yra konfliktas, o aš esu ramus žmogus, bent jau išrošikai. Visi mano konfliktai ir kovos yra suprojektuos vidiniuose ringuose – ten ūžauja žiūrovų minios, ten vyksta nuožmios kovos be taisyklių. Gal todėl įstrigęs su „Remyga“ parašiau ir vieną monopjesę, matyt tam, kad kažką savyje išlaisvinčiau, paleisčiau į laisvę bent dalį tų kovų.

– Teatre kolekyviškumo niekaip neišvengsi. Aišku – viena, kai paduodi jau parašytą tekstą ir vėliau tik kažką tvarkai pagal poreikius, o kita, kai tekstas rašomas iškart kelių autorių. Kino industrijoje toks kolektyvinis rašymas yra įprastas – keli scenaristai neretai dirba prie vieno scenarijaus. Kolektyviniame rašyme man teko dalyvauti, kai vokiečių teatro trupės „She She Pop“ spektaklį adaptavome Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenai. Įtampos buvo daug. Prisimenu – jau žiūrovai už durų, o aš dar salėje su kompiuteriu kažką tvarkau subtitruose, nes visas spektaklio tekstas ir buvo subtitruose. Šis darbas padėjo geriau suprasti, kaip veikia teatras, lavino lankstumą, bendradarbiavimo sugebėjimus, galiausiai leido patirti kitokį nei tavo paties matymą, o tai dramaturgijai yra labai svarbu – pasaulis yra labai skirtingas, o dramaturgas juk ir rodo skirtingų pradų susidūrimą scenoje. Kalbu kaip labai tradicinio „sukirpimo” autorius? Turbūt labiau toks ir esu. Man patinka bendradarbiavimas pirminėje kūrimo fazėje, kai dar ieškai medžiagos, kalbiesi su žmonėmis, grynini temą, o paskui jau viską suskliaudi ir rašai. Tiesa, nuomonė apie pirmus juodraščius man taip pat būna labai svarbi ir reikalinga. Rašymas kartu turi daug privalumų, nes kiekvienas žmogus turi kokią nors stipriąją pusę, kuri praverčia kūrinio visumai. Idealiu atveju turėtų susiklijuoti stipri visuma, nors gyvenime dažnai būna kaip gyvenime, ir žiūrėk, jau tau atrodo, kad kažkas tingi, o kažkam atrodo, kad tu darai ne visai taip, kaip reikia. Žodžiu, ar vienas rašai, ar kolektyviškai, yra su tuo teatru daug darbo ir nervų ląstelių taip pat reikia paaukoti.

– Ne kartą esate užsiminęs, kad laikmetis, kuris vaizduojamas „Remygoje“ buvo hibridiškas. Man atrodo, kad ir spektaklis tam tikra prasme taip pat yra hibridiškas. Turiu omeny jo meninę raišką, jis tarsi sugėręs skirtingas lietuviškojo teatro tradicijas – nuo labiau tradicinių iki modernių ir šiuolaikiškų raiškos būdų. Galbūt tas hibridiškumas ir lemia tai, kad spektaklis yra labai populiarus ir suprantamas skirtingo amžiaus, skonio ir patirčių publikai. Ar sutiktumėt su tuo?

– Turbūt galima ir taip svarstyti. Juk ne tik tas laikas, bet ir visų mūsų gyvenimai nėra jau tokie vienalyčiai, nors šiandien dažnai sakome, kad gyvename uždaruose „burbuluose“. Kartais įsivaizduoju nuotrauką, kurioje surenku visus savo draugus ir pažįstamus. Kokia keista būtų nuotrauka! Jie visi ten susipjautų, susirietų, nors kiekvienas iš mūsų su savo skirtingais draugais bendrauja, gal tik su kiekvienu kiek kita savo briauna. Teatras man atrodo labai dėkinga erdvė surinkti skirtingus žmones, skirtingas kalbas, skirtingus pasaulio matymus. Ir taip – tuomet įvairių patirčių žiūrovai toje skirtumų visumoje randa kažką artimo sau, randa su kuo tapatintis ir kam prieštarauti.

– Prisimenu, kai studijavau Klaipėdoje lietuvių filologiją ir režisūrą su bičiuliu Mindaugu Valiuku vis bandydavom parašyti kokią pjesę. Ir didžiausia kliūtis buvo ta, kad mes berašydami imdavom ir režisuoti – kurti mizanscenas, scenografiją ir visa kita. Dėl to pjesės parašyti mums niekaip nepavykdavo. O dabar, grįžęs prie pjesės rašymo, stengiausi mažiausiai galvoti, kaip ji atrodys scenoje. Tiesą sakant, ir nebuvo reikalo. Oskaro Koršunovo spektaklius mėgstu nuo pirmųjų jo darbų, o pamatęs, kaip dirba jo asistentas Jokūbas Brazys supratau, kad nerimauti nėra ko. Tiesa, aš gal šiek tiek galvojau apie ankstesnius O.Koršunovo spektaklius, bandžiau įsivaizduoti, kaip mano tekstas atrodytų jo stilistikoje. Man atrodė svarbiausia susitelkti į pjesės veiksmą, charakterius, idėją ir jos išpildymą. Pjesė tėra dalis spektaklio ir jeigu jį statytų žmonės įsitikinę, kad jų vizija yra svarbiausia, tai visi temptų vežimą į savo pusę ir nieko neįvyktų. O su „Remyga“, man rodos, įvyko.

– Rašau Lietuvos Nacionaliniam dramos teatrui naują pjesę. Tai turėjo būti Orwello „Gyvulių ūkio“ inscenizacija, bet vėliau darbas pasisuko kitaip ir tai bus savotiškas palimpsestas, naujas tekstas ant Orwello kūrinio. Yra ir kitų sumanumų. Rašymas teatrui yra sudėtingesnis procesas negu romano rašymas. Jis ištampo daugiau nervų, kol žiūrovai pakviečami į premjerą, bet mane kaip tik ir traukia teatras dėl galimybės matyti auditoriją, justi tiesioginį kontaktą. Rašydamas romaną to greičiausiai visai nepatirtum, jeigu ne susitikimai su skaitytojais ar dalyvavimas knygų mugėse. Aš vis tik meną suprantu kaip bendravimą, nes nerašau sau – kartais noriu kelti klausimus, kartais provokuoti, kartais juokauti. Pats su savim to nelabai padarysi.

- Kiekvienas meno kūrinys turi veikti pats be jokios išorinės pagalbos. To tikiuosi iš kiekvieno spektaklio. Bet jeigu esi perskaitęs kūrinį, gali matyti, kaip režisierius kalbasi su pirminiu tekstu, atsiranda dar vienas sluoksnis. Neseniai žiūrėjau režisieriaus Tomi Janežičius „Dėdę Vanią“, tai po to vėl užsinorėjau perskaityti M.Čechovo pjesę ir tada dar kartą pažiūrėti spektaklį. Pagalvojau, kad tai neįtikėtinai aktualus kūrinys, o dar Ryûsuke Hamaguchi filmas „Drive My Car“, kurį pamačiau po spektaklio, ir kuris taip pat remiasi tais pačiais „Dėdės Vanios“ motyvais. Atrodo, dabar visi mato pasaulį pro „Dėdės Vanios“ akinius. Tad jei toks žaidimas įtraukia, tai skaitai Čechovą, ieškai kitų spektaklių ar filmų. Bet, kaip ir sakiau, kiekvienas kūrinys atsako pats už save. Jis yra universalus. Japonai, europiečiai, rusai, vilniečiai ar šiauliečiai – žmogus visur toks pat.

Kalbino Nomeda Šatkauskienė.

15min | kultūra | 2022-02-02 

Nuotrauka Luko Balandžio / 15min nuotr. / Rimantas Kmita