NAUJIENOS

Režisierė Ieva Stundžytė apie artėjančią premjerą "Man šiandien – Hamletas"

„Hamletas“ pirmąkart

12 klasėje pirmąkart Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje išvydau šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“. Ryškiausias įspūdis – tarsi baltų/vikingų estetikos įtakoje sukonstruoto pasaulio centre visą šeimos tragediją nuo pradžios iki galo išgyvenantis Hamletas, kurį vaidino tuo metu itin populiarus muzikantas Andrius Mamontovas. „Hamletas“ man taip ir liko jauno, talentingo kūrėjo beprotiško su(si)naikinimo neįtikėtinai tragiška istorija. Legendinis epas, sukurtas ateitiems kartoms, gal tam, kad atpažintume savyje Hamletą? Manau, Hamletas negimsta kartą į tūkstantį ar šimtą metų – hamletų pasitaiko ir tarp mūsų, ir visais laikais, ir ne taip jau retai.

„Hamletas“ rimtai

8 klasėje nutariau, kad skaitysiu tik filosofiją ir poeziją. Dramaturgija mano gyvenime neturėjo jokio išskirtinio vaidmens iki Vaidybos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Pamenu, kad pirmame kurse V. Šekspyro dramas skaitydavome bendrabutyje, pasiskirsčiusios vaidmenis tarp kursiokių, nes taip buvo tiesiog greičiau ir lengviau. Ir įdomiau. Kai kartą teko rinktis tarp Hamleto ir Ofelijos, pasirinkau pastarąją. Pamenu, kad klausydama talentingos kursiokės įtaigaus Hamleto teksto skaitymo, „pamečiau“ Ofeliją. Tas mistinis Hamletas virto labai atpažįstamu ir apčiuopiamu žmogumi. O scena su motina – karaliene Gertrūda – man taip ir liko pačia tikriausia, skaudžiausia bei artimiausia. Tarsi visos situacijos polaroidine nuotrauka. Tąkart „Hamletas“ įstrigo kaip be galo liūdnas, bet labai gražus kūrinys.

Vėl „Hamletas“

Racionalus, logiškas, protingas, bet pakankamai šaltas, žiaurus, gal net skalpelio tikslumo režisieriaus Oskaro Koršunovo „Hamletas“ man asmeniškai buvo nemalonus dvasinis supurtymas. Fortepijono dangčio trenksmas per pirštus. Priverstinis atsibudimas iš sapniškos, gaivališkų idėjų apimtos „hamletiškos“ kelionės. Ir esu už tai dėkinga. Nes, o kaip kitaip įvertinsi tai, kuo tiki, ką išpažįsti šimtu procentų? Manęs taip lengvai nei įtikinsi, nei perkalbėsi. Matyt, reikėjo tokios patirties, kad savotiškai „prabusčiau“ ir darkart iš naujo save pa(si)tikrinčiau.

„Ofelijos“

2012 metais sukūriau pjesę „Aš, tu ir Ofelija“, kurios inspiracija tapo ne klausimas „Būt ar nebūt“, o mintis, kad „mes žinome, kas esam, tačiau nežinome, kuo galime tapti“. Tuo metu dauguma man uždavinėjo klausimą – tai kiek tu esi aktorė, o kiek – režisierė? Neslėpsiu, spektaklis ir jo tema man buvo itin asmeniška. Nuolat lydėjęs kūrybinis smalsumas išsiaiškinti šios minties esmę bent pačiai sau, atvedė iki spektaklio sukūrimo teatre „Atviras ratas“.

O kas, jei Hamletas – spektaklio režisierius, o Ofelija – jo pagrindinė aktorė? Ofelijos tema, jos šešėlio siluetas dar ilgai manęs nepaliko – spektaklis gal ir gimė per anksti, ne savo laiku, tikrai nebuvo tobulas, bet minties raidos kelionė įvyko. Taip, mes tikrai nežinom, kuo galime tapti – nėra laiko savęs paieškoms, nes jo, laiko, visų pirma, tiesiog per mažai savęs paties/pačios (su)kūrimui.

„Man šiandien – Hamletas“

Aš. Man. Mano. Apie mane.

Tai ir nuotaika bei būsena – man liūdna, man ilgu, man bloga, man nesaugu, man „važiuoja stogas“, aš pasimetęs, aš – ne aš, aš neegzistuoju; arba: man – polėkis „rauti ir rautis“. Tai ir veiksmas – aš ieškau, aš provokuoju, aš maištauju, aš rėkiu, aš kalbu, aš kenčiu, aš myliu, aš nekenčiu, aš naikinu, naikinuosi.

Tai ir tema – kalbu, bet manęs negirdi, girdžiu, bet su manimi nesikalba. Nesusikalbama.

Klausimas „Būt ar nebūt“ – manau, kad nesvarbu, ar tau 7 metai, ar 17, ar 70 – liečia tave, mane, jus, mus. Žmogus egzistuoja, yra tol, kol klausia, o kas bus po manęs? Perfrazuoju XX a. antros pusės airių dramaturgą M. McDonagh‘as: „Man šiandien – Hamletas“ yra ne apie gyvenimą ar mirtį, o apie tai, ką mes paliekame po savęs. Ne tik gebėti kalbėti, kalbėtis. Bet mokytis girdėti save. Girdėti kitą. Išklausyti. Priimti. Suprasti. Mokytis. Norėti mokytis.

Nes kitaip – žodžiai, žodžiai, žodžiai...

Kai buvau pakviesta statyti „Hamleto“ į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą, mane aplankė visa paletė emocijų – nuo kūrybinio džiaugsmo ir nevaldomo užsidegimo iki milžiniškos baimės ir nepamatuotos panikos. Nes tai – pirmas kartas, kai kuriu spektaklį ne savo „komforto zonoje“ – „Atvirame rate“ ar „Keistuolių teatre“ – o kitoje vietoje, kitame mieste, su kitais žmonėmis. Tačiau artėjant spektaklio premjerai, galiu tvirtai pasakyti, kad esu be galo dėkinga už tokią neeilinę galimybę. Dėkinga visam Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui – talentingiems šio teatro aktoriams, administracijai, apskritai visai kūrybinei bei techninei grupei. Ir, žinoma, esu dėkinga savo mokytojui, režisieriui Aidui Giniočiui, nes be jo palaikymo, patarimų būtų buvę kur kas sudėtingiau. Patirtis VŠDT yra apie tai, ką parašiau anksčiau. Kalbėtis. Girdėti. Suprasti. Mokytis.

Nuotraukų autorius Bartosz Frątczak