LEDI MAKBET IŠ MCENSKO APSKRITIES

„Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ – vienas žinomiausių rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo kūrinių. Apysakos motyvais pastatyta net keletas kino filmų ir dramos spektaklių. Įkvėptas jaudinančios meilės istorijos, garsus rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius sukūrė vieną ryškiausių XX a. operų – „Ledi Makbet“.

1864 metais parašyta apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ pasakoja sukrečiančią meilės istoriją: turtingame ūkyje nuobodžiaujanti jauna pirklio žmona Katerina Izmailova pamilsta lengvabūdį prievaizdą Sergejų. Ilgus metus giliai viduje gniaužusi savo jausmus, Katerina visa savo siela bei kūnu atsiduoda nuodėmingai meilei ir pražūtingai aistrai. Siekdama išsaugoti Sergejaus meilę, ji ryžtasi net žmogžudystėms.... Sukrečiantis šios beprotiškos meilės finalas tarsi klausia, kur yra riba tarp didelės meilės ir nuopuolio,  kokios aistros turi siausti moters sieloje, kai ji vieną po kito žudo žmones.

Rusų literatūros klasikas Nikolajus Leskovas (1834-1895) dažnai vadinamas „pačiu rusiškiausiu“ autoriumi, gebėjusiu taikliai perteikti sudėtingą rusų tautos sielą. Rašytojo kūriniai išsiskiria unikaliu literatūriniu stiliumi, iškart keliomis perspektyvomis pasakojamomis istorijomis, satyrine potekste, ryškiais herojais ir vaizdinga kalba. Garsus rusų kompozitorius Rodionas Ščedrinas yra taikliai pastebėjęs, kad norint suprasti,  kodėl rusų tauta „niekaip nenori pakilti ir pati sau kliudo, reikia skaityti ne Fiodorą Dostojevskį, ne Antoną Čechovą, ne Ivaną Turgenevą, o Nikolajų Leskovą“.

Garsiąją pražūtingos meilės istoriją į Šiaulių dramos teatro sceną perkėlė režisierius Raimundas Banionis. Pirmą kartą Šiaulių dramos teatre spektaklį statantis režisierius neabejoja, kad beveik prieš 150 metų parašytas kūrinys neprarado aktualumo ir cituoja kadaise J. Miltinio duotą patarimą: „Ieškok ne naujo, ieškok – amžino“. Pasak režisieriaus, „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ ir yra „amžinas“ kūrinys. Spektaklis pasakoja apie begalinę meilę ir aistrą, stipresnę už mus pačius ir mūsų racionalų mąstymą. Režisieriaus įsitikinimu, tai amžinos temos, kurioms kaskart suteikiame naujas menines formas. Netradiciškai įvardintas spektaklio žanras – choro pasakojimas su vienuolika uždainių, atspindi šio pastatymo režisūrinį sumanymą. Spektaklyje skambanti muzika ir aktorių choro atliekamos dainos (A. Balsys, F. Latėnas) – tarsi brechtiški zongai, kuriantys „atsiribojimo efektą“, neleidžiantį susitapatinti su šiurpiais siužeto vingiais scenoje. Minimalistinę, bet iškalbingą spektaklio erdvę (S. Bocullo) užpildo choras, čia atliekantis ypač reikšmingą vaidmenį. Ryškus pagrindinės veikėjos Katerinos paveikslas, pabrėžiamas įspūdingais ir spalvingais kostiumais (D. Petrulytė).  

Spektaklis, apie kurio pastatymą režisierius R. Banionis galvojo daugelį metų, gimė Šiaulių dramos teatre pirmiausia dėl čia dirbančios aktorės Ingos Norkutės. Talentinga ir populiari Šiaulių dramos teatro aktorė įkūnyja pagrindinę heroję –  prieštaringąją Kateriną Izmailovą. Spektaklyje taip pat vaidina būrys žinomų Šiaulių dramos teatro aktorių: Juozas Bindokas, Sigitas Jakubauskas, Rolandas Dovydaitis, Donata Kielaitė, Nomeda Bėčiūtė, Nijolė Mirončikaitė, Agnė Kiškytė, Monika Šaltytė, Aurimas Pintulis, Aurimas Žvinys, Dalius Jančiauskas ir kt. 

„N. Leskovui pavyko pagauti žmogaus viduje slypinčią esmę, užčiuopti tai, kas nematoma, kas slepiama giliai pasąmonėje. Šis kūrinys neišvengiamai leidžiasi į pačius kraštutiniausius žmogiškos egzistencijos paribius. Žmogus yra paslaptis ir šis spektaklis, galbūt, bus mažas žingsnelis link jo pažinimo”, – teigia režisierius R. Banionis.

Premjera - 2012 m. gruodžio 15 d.